|
 |
|
|
|
Žodžio galo taisyklė ir jos
išimtys
Ilgasis kirčiuotas žodžio galo skiemuo paprastai
turi tvirtagalę priegaidę, pvz.:
añt,
pasku,
vl,
aukštỹn,
viš,
sunki,
septyneri,
juod(jų)...
Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms
kirčiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios atsirado
trumpėjant žodžio galui. Įsidėmėtini šie atvejai:
a) naudininko formos, pvz.:
mokiniáms
(plg. sen. mokiniamus), šaunems
(plg. sen.
šauniemus),
taip pat devynems,
kat́ms,
penkióms,
mán,
sáu,
manám
ir manájam;
b) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai, padaryti
iš bendraties, priešpaskutiniame skiemenyje turinčios
tvirtapradę priegaidę, pvz.:
paláuk
(: paláukti),
nekláusk
(: nekláusti),
išléisk
(: išléisti),
rašýk
(: rašýti),
kartók
(: kartóti),
bk
(: bti);
c) bendraties formos su sutrumpėjusia priesaga
-t, jei nesutrumpėjusių formų priešpaskutinio skiemens
priegaidė tvirtapradė, pvz.:
léist
(: léisti),
láukt
(: láukti),
sakýt
(: sakýti),
bt
(: bti);
d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei
dviskiemeniai prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.:
dár,
gál,
jéi(gu),
jóg,
kek,
lýg
(plg.
lýgu),
nórs
(plg.
nóris),
rýt
(plg.
rýtas),
ven
(plg.
vena);
anót,
bevéik
(plg.
véikiai),
kažn,
pusiáu,
rytój,
tegùl,
tiesióg
(plg.
tiesiógiai),
užúot,
visái.
 |
|
|
|
|
