Priedėlis
Priedėlis tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir
suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu.
Priedėliu dažniausiai pasakoma profesija, pareigos, tautybė,
giminystės ryšys, apibūdinamos kitos asmens, daikto ar reiškinio
ypatybės.
Atskubėjo
klėtin ir mano mokytojas Strazdas su persigandusiu
Papieviu.
Tuomet
lietuvius karius aplankė keletas rašytojų.
Kedulių Katrė,
antroji duktė, skinasi iš visos šeimynos ne tik grožiu,
bet ir būdu.
Žvirbleliai kanaplesėliai linksmai čirškauja apie
gandralizdį.
Ypač
dažnai priedėlio prireikia asmeniniais įvardžiais išreikštoms
sakinio dalims patikslinti, sukonkretinti.
Mes, sodžiaus žmonės, taip kaip giminės, viena šeimyna.
Mums, vilkams, sunku gyventi.
Jisai, Pranukas, už visus kaltesnis.
Priedėliai neretai išplečiami kitais žodžiais.
Atgimimo poetas Maironis savo eilėraščiais žadino tautą.
Tik erelis, drąsusis erdvių paukštis, sakosi kartą
praskridęs pro Auksinius kalnus.
Priedėlis, kaip ir išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis
pažyminys, gali eiti ir prieš pažymimąjį žodį, ir po jo. Po
pažymimojo žodžio einantys
priedėliai paprastai
išskiriami kableliais.
Priedėlis gali turėti jungiamąjį žodį
ypač, būtent,
tai yra (t.
y.),
vardu, pavarde, kaip ir kt.
Mokiniai, ypač pradinukai, dažnai žaidžia kvadratą.
Neologizmai, t. y. naujadarai, papildo žodyną.
Kitą kartą čia gyvenęs vienas žmogelis, pavarde Perkūnas.
Jam, kaip naujokui, viskas čia buvo nepažįstama.
Naminiai gyvuliai, kaip antai: arklys, karvė, avis, kiaulė ir
kiti, labai naudingi žmogui.