Onomastika
Bendriniai ir tikriniai
žodžiai
Bendriniai žodžiai konotuoja esminius pavadinamų
dalykų požymius, ir jų ryšys su pavadinamais dalykais išryškėja
tik per sąvoką, pvz., sąvokas išreiškiantys žodžiai stalas,
namas, medis ir kt. sukelia žinomų daiktų asociacijas,
žmogus, juos išgirdęs, sąmonėje fiksuoja diferencinius žodžiais
pavadintų objektų požymius.
Tačiau lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų,
leksinėje sistemoje yra tokių žodžių, kurie tik įvardija tam
tikrus tikrovės objektus, bet nenurodo net pačių bendriausių jų
ypatybių, t.y. neišreiškia sąvokos. Tai tikriniai
žodžiai, vardai, arba onimai, pvz.:
Lietuva, Nemakščiai, Povilas, Salomėja, Šventoji, Varduva ir
t. t. Tikrinių žodžių visuma vadinama vardynu,
arba onimija. Mokslinė disciplina, tyrinėjanti tikrinių
žodžių istorijos, raidos, struktūros, funkcionavimo dėsningumus,
vadinama onomastika (gr. onoma vardas,
onomastike menas duoti vardus). Onomastika paprastai
laikoma lingvistine disciplina, nes kiekvienas tikrinis žodis
visų pirma yra žodis, kurio raidą ir funkcijas lemia kalbos
dėsniai. Tačiau onomastikos objektas ypatingas tuo, kad, būdamas
iš esmės lingvistinis, turi ir kitokių komponentų: istorinių,
etnografinių, geografinių, socialinių ir t. t. Kitaip sakant,
tikrinių žodžių atsiradimas, raida žymiai daugiau, negu
bendrinių, yra lemiama įvairių ekstralingvistinių faktorių.
Todėl onomastika išeina iš lingvistikos rėmų ir yra autonomiška
disciplina. Tačiau vis dėlto tikriniai žodžiai yra tyrinėjami
lingvistiniais metodais, o ekstralingvistinė jų analizė tik
papildo kalbinę, padeda lingvistui suvokti tikriniais žodžiais
vadinamų objektų specifiką ir tą tradiciją, kuri susijusi su jų
pavadinimu.
Taigi tikriniai žodžiai labai savita, turinti
tik jai vienai būdingų ypatybių, leksikos dalis. Kas gi skiria
tikrinius žodžius nuo bendrinių?
Pirma, tikriniai žodžiai nereiškia sąvokos, nes,
įvardindami tikrovės objektą, nekonotuoja jo diferencinių
požymių. Antra, tikriniai žodžiai pavadina individualų tikrovės
objektą, o ne kartu ir individualų objektą, ir tų objektų klasę
kaip bendriniai žodžiai. Vadinasi, bendriniai žodžiai
apibendrina, o tikriniai individualizuoja. Pastarųjų atsiradimą
lemia reikalas tam tikrus dalykus iki galo detalizuoti, t.y.
atskirti vienodus objektus vienus nuo kitų. Tiesa, tikrinių
žodžių individualizacija taip pat nėra vienodo laipsnio: yra
žodžių, įvardijančių tik vieną objektą (pvz., respublikos
sostinė Vilnius, rašytojas Baltušis, ežeras
Juodieji Lakajai ir t. t.), ir yra žodžių,
pavadinančių grupę objektų (pvz., visi tos pačios šeimos nariai
yra ir tos pat pavardės turėtojai Kazlauskai, Petraičiai
ir t. t.).
Šie pagrindiniai bendrinių ir tikrinių žodžių
skirtumai nulemia ir skirtingą jų reikšmių pobūdį. Nors
tikriniai žodžiai nereiškia sąvokų, tačiau kiekvienas iš jų turi
tam tikrą, tiesa, labai savitą, reikšmę. Tikrinio žodžio reikšmė
yra jo santykis su reiškiamu konkrečiu dalyku:
asmeniu, geografiniu objektu, meno kūriniu
ir pan. Vadinasi, tam, kad būtų suprasta tikrinio žodžio esmė,
reikia nustatyti, kas tuo vardu pavadintas, su kokia sąvoka
pavadintas objektas susijęs. Dėl to greta tikrinio žodžio dažnai
pasakomas ir bendrinis, pvz.: kalbininkas Būga, žirgas
Uraganas, ežeras Baltis ir t. t. Jei šalia vardo nėra
bendrinio žodžio, jo ryšys su konkrečiu daiktu, t. y. jo
reikšmė, turi paaiškėti iš konteksto. Pavyzdžiui, frazė Tai
Cvirka reikalauja paaiškinimo, nes neaišku, kas tas
Cvirka: ant sienos kabantis rašytojo Cvirkos portretas,
Cvirkos kūrinys ar į kambarį įėjęs žmogus, pavarde Cvirka.
Tiesa, jei tikrinis žodis vienintelis objekto pavadinimas, jis
iš karto nurodo pavadinamą dalyką, ir jo reikšmė pakankamai
aiški be bendrinio žodžio, pvz.: Europa, Prancūzija, Maironis
ir t. t. Taigi suvokti tikrinio žodžio reikšmę reiškia
suvokti jo ryšį su konkrečiu tikrovės dalyku, o suvokti
bendrinio žodžio reikšmę reiškia suvokti jo ryšį su sąvoka, kaip
esminių to dalyko ypatybių atspindžiu žmogaus sąmonėje.
Yra ir kitokių, smulkesnių bendrinių ir tikrinių
žodžių skirtumų:
tikriniai žymiai lengviau, negu bendriniai,
pereina iš vienos kalbos į kitą, todėl tikriniai žodžiai
paprastai neverčiami į kitą kalbą;
tikriniais gali eiti ne tik atskiri žodžiai, bet
ir žodžių junginiai, frazės, pvz.: ežerų vardai Juodieji
Lakajai, Didysai Mėlynis, Bebrų ežeras, asmenvardžiai
Palangos Juzė, Raseinių Magdė ir t. t.;
tikriniais žodžiais paprastai eina tik
daiktavardžiai ir tik retkarčiais sudaiktavardėję būdvardžiai ar
daiktavardiniai junginiai;
iš tikrinių žodžių negali būti sudaromi
veiksmažodžiai ir prieveiksmiai, palyginti nedažnai sudaromi
bendriniai daiktavardžiai ir būdvardžiai, pvz.: vilnietis,
vilniškis (: Vilnius), joninės roputės
ankstyvosios, užaugusios birželio mėnesio gale apie Jono
dieną, jauniškė rašyba ,,Jauniaus rašyba; tikriniai
žodžiai rašomi didžiąja raide ir t. t.
Vardus gauna tikrovės objektai, jau turintys
bendrinį pavadinimą. Taigi tikrinis žodis yra antrinis
pavadinimas, jo funkcija papildyti ir patikslinti bendrinį
žodį. Tačiau kalboje vyksta nuolatinė bendrinių ir tikrinių
žodžių sąveika: bendriniai žodžiai virsta tikriniais arba tampa
tikrinių žodžių darybos pamatu, o tikriniai tampa bendriniais.
Tikrinis žodis virsta bendriniu tada, kai
išblanksta juo pavadinamo objekto konkretumas, kai prasiplečia
jo vartojimo sfera ir suabstraktėja jo semantinis turinys.
Tikrinis žodis, prieš virsdamas bendriniu, dažniausiai būna
plačiai žinomo denotato pavadinimas. Pavyzdžiui, dabar plačiai
vartojamas žodis chuliganas kilęs iš airiškos pavardės
Houlihan. Dažnai bendriniai žodžiai atsiranda metonimijos
keliu, kai išradėjo vardu pavadinamas išradimas, pvz.:
amperas srovės stiprumo vienetas, maksimas toks
kulkosvaidis ir t. t. Kartais tikriniai žodžiai perkeliami
įvairiems objektams pavadinti ar tampa bendrinių žodžių darybos
pamatu ir be jokio ryškesnio semantinio ryšio, pvz., tam tikros
rūšies boružės vadinamos petrais, naktį žibantys
vabaliukai jonvabaliais, daugiametė geltonais žiedais
pievų gėlė jonažole ir t. t.
Bendrinis žodis gali virsti tikriniu, kai jo
vartojimo sfera labai susiaurėja, o semantinis turinys darosi
labai konkretus ir apibrėžtas, pvz.: pavardės Dailidė,
Juodis, Račius, Vaitas, vietovardžiai Durpynė, Kapeliai,
Pagiriai ir t. t. Dažnai bendriniai žodžiai sąmoningai
perkeliami individualiems objektams pavadinti, pvz.: žmonių
pavardės Strazdas, Varna, Vilkas, vardai Gintaras,
Rasa, Rožė, ežerų vardai Žirnis,
Balandis, Sala.
Bendrieji tikrinių žodžių
klasifikacijos ir analizės principai
Tikrinių žodžių analizė neįmanoma be tam tikros
klasifikacijos. Klasifikacijos problema yra pagrindinė
onomastikos problema, vienodai liečianti visus tikrinių žodžių
sluoksnius. Tačiau dėl didelio onomastinės medžiagos įvairumo
iki šiol nėra nustatyta universalių, visiems vardams tinkančių
klasifikacijos kriterijų.
Tikrinius žodžius visų pirma priimta skirstyti
pagal jų reikšmę, t. y. pagal vardų santykį su
pavadinamais tikrovės objektais. Šiuo požiūriu tikriniai žodžiai
skiriami į du didelius skyrius: 1. gyvųjų padarų vardai
ir 2. negyvųjų objektų vardai. Šie skyriai dar
dalinami į kelias grupes.
1. Gyvųjų padarų vardai gali būti suklasifikuoti
į tris grupes: antroponimus, zoonimus ir
mitonimus.
Antroponimų (gr.
anthropos žmogus) grupę sudaro žmonių vardai, pavardės,
slapyvardžiai ir pravardės. Asmenų vardai gali būti individualūs
ir grupiniai. Individualūs asmenvardžiai išskiria asmenį iš
kolektyvo. Vieni iš šių vardų visiškai nepriklauso nuo žmogaus
asmeninių ypatybių ir žmogui duodami dėl tam tikros tradicijos
(pvz., dabartinės pavardės, vardai). Kiti vardai duodami
asmeniui pagal kokias nors jo būdo, išvaizdos, elgesio ypatybes
(pvz., pravardėm Meldas, Smilga vadinamas aukštas ir
plonas žmogus, žmogus su mėlyna nosim gali gauti Slyvos,
piktas, irzlus žmogus Giltinės, Širšino vardą ir t.
t.). Grupiniai vardai duodami žmonių kolektyvams,
susiformavusiems dėl vienokių ar kitokių sąlygų. Tai šeimos,
giminės, dinastijos vardai, pvz.: Ankėnai, Jonaičiai,
Burbonai, Romanovai, Tiškevičiai ir t. t.
Zoonimų (gr. zoon gyvūnas)
grupę sudaro įvairių gyvūnų vardai. Laukiniai gyvūnai paprastai
reguliarių vardų neturi. Tikriniais žodžiais vadinami tik
laukiniai zooparkų, draustinių gyventojai; kartais vardą gali
gauti vienas kitas žvėrelis, nuolat lankantis kokį kaimą ar
sodybą. Naminiai gyvuliai dažnai turi vardus. Vardais vadinami
arkliai (Sartis, Žaibas), karvės (Žaloji,
Žibutė), šunys (Brisius, Sargis), katės
(Rainiukas, Runcis). Masiškai ir palyginti trumpai
auginami gyvuliai (avys, kiaulės) ir naminiai paukščiai vardų
paprastai neturi.
Mitonimai (gr.
mythos ,,padavimas) tai vardai tokių būtybių, kurios
tikrovėje niekada neegzistavo: dievų, įvairių gerųjų ir piktųjų
dvasių, titanų, kentaurų ir kt. vardai, pvz.: Atėnė, Pegasas,
Perkūnas, Vandenis, Žemėpatis, Žemyna ir t. t.
2. Negyvų objektų vardai taip pat sudaro kelias
grupes. Gausiausia iš jų vietovardžiai, arba toponimai
(gr. topos vieta). Vietovardžiai dar gali būti suskirstyti
į gyvenamųjų vietų vardus, arba oikonimus (gr. oikos
gyvenamoji vieta), vandenvardžius, arba
hidronimus (gr. hydor vanduo), pakilaus žemės
paviršiaus (reljefo) vardus, arba oronimus
(gr. oros kalnas), miškų masyvų vardus, arba
drimonimus (gr. dryos medis) ir kt. Atskirą vardų
grupę sudaro gatvių ir kitų smulkesnių objektų (pastatų,
interjerų, esančių gyvenamosios vietovės viduje) pavadinimai.
Jie vadinami urbanonimais (lot. urbanus ,,miesto,
miestietis).
Be toponimų, į negyvų objektų vardų skyrių įeina
ir kitos vardų grupės:
kosminių ir astronominių objektų pavadinimai,
pvz.: Marsas, Andromedos ūkas, Mėnulio
Ramybės jūra, Paukščių takas, Sietynas ;
susisiekimo priemonių vardai (individualūs laivų,
lėktuvų, ekspresų, kosminių laivų pavadinimai, pvz.:
Raketa, Žydroji strėlė;
periodinių leidinių pavadinimai, pvz.:
Mokslas ir gyvenimas, Kultūros barai;
draugijų, įstaigų, susivienijimų pavadinimai,
pvz.: Sigma, Mokytojų namai;
švenčių, iškilmių pavadinimai, pvz.:
Naujieji metai, Kalėdos, Joninės;
svarbių istorinių įvykių ir epochų pavadinimai,
pvz.: Renesansas, Paryžiaus komuna,
Kruvinasis sekmadienis;
meno, mokslo ir literatūros kūrinių pavadinimai,
pvz.: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Paskutinė
vakarienė, Nelieskit mėlynojo gaublio ir t.
t.
Iš visų tikrinių žodžių grupių didžiausio
mokslininkų susidomėjimo susilaukia asmenvardžiai ir
vietovardžiai (ypač hidronimai), nes tai yra seniausia ir
įdomiausia vardyno dalis, teikianti vertingų duomenų kalbos,
tautos istorijos, geografijos, folkloro ir kitokiems
tyrinėjimams.
Tikrinių žodžių skirstymas į minėtas reikšmines
grupes yra objektyviai būtinas, nes nediferencijuota vardyno
analizė daugeliu atveju bemaž neįmanoma.
Kiekviena iš minėtų tikrinių žodžių grupių gali
būti klasifikuojama ir analizuojama įvairiais požiūriais:
1. Vardus galima tirti istoriniu-chronologiniu
požiūriu, nes jų formavimasis yra ilgas ir sudėtingas procesas,
o kiekviena epocha turi savitų vardų darymo modelių. Tirti, kada
kokie vardai yra atsiradę, kokie veiksniai nulėmę jų raidą, yra
istorinės-chronologinės vardų analizės tikslas.
2. Tikriniai žodžiai gali būti tyrinėjami
semantinio motyvavimo ir etimologijos požiūriu. Kai kurie
tikriniai žodžiai iki šiol aiškiai siejasi su kitais tikriniais
ar bendriniais žodžiais, ir nesunkiai galima suvokti, kodėl
vienas ar kitas objektas pavadintas tokiu vardu. Šie tikriniai
žodžiai yra vadinami semantiškai motyvuotais. Pavyzdžiui,
kai kurie gyvenamųjų vietų vardai yra gavę nepasikeitusį
žmogaus, gyvenusio toje vietoje, vardą (Kavarskas,
Seredžius, Subačius); kiti yra pavadinti ežero ar upės, prie
kurios įsikūrusi gyvenamoji vieta, vardu (Akmenė, Raudonė),
visai aišku, kodėl ežeras vadinamas Bedugniu ar
Mekšriniu (: mekšras), upė Vingre (:
vingrus vingiuotas, išsisukiojęs) ir t. t. Nemaža lietuvių
kalboje tokių vardų, kurių pirmines reikšmes ištrynė laikas, nes
daugelis jų (ypač asmenvardžiai, hidronimai) yra labai seni.
Tokie vardai, išnykus atitinkamiems bendriniams žodžiams arba
pasikeitus jų reikšmėms, lietuvių kalbos dirvoje apskritai
neįmanomi paaiškinti. Jų motyvacijos, t. y. pirmykščio ryšio su
apeliatyvu ar tikriniu žodžiu, reikia ieškoti kitose kalbose,
kitaip sakant, reikia išaiškinti tokių vardų etimologijas.
Pavyzdžiui, seniai lietuvių kalboje prigijęs vardas Povilas
(Paulius) dabar naujagimiui duodamas dėl tam
tikros tradicijos ir visai nesusijęs su žmogaus, juo pavadinamo,
charakteristika. Taigi šis vardas lietuvių kalboje yra
nemotyvuotas. Lingvistinę motyvaciją šis vardas turėjo senovės
Romoje, kai jis buvo duodamas tik mažo ūgio žmogui (lot.
paulus mažas). Dauguma dabartinių lietuvių pavardžių yra
kilusios iš senųjų hebrajiškos, lotyniškos ar graikiškos kilmės
krikšto vardų. Pavyzdžiui, tik etimologiškai analizuojant,
galima įrodyti, kad tokios pavardės, kaip Jonaitis,
Vancevičius, Anckys, Onuška ir kt., yra įvairiais keliais
atsiradusios iš hebrajiškos kilmės krikšto vardo Jonas.
Kitų kalbų žodžiai padeda paaiškinti, pavyzdžiui, jūros vardo
Baltija, upės vardo Latuva arba Latupis kilmę
ir t. t.
3. Tikriniai žodžiai gali būti tyrinėjami ir
sinchroniškai. Tada jie klasifikuojami darybiniu-struktūriniu
požiūriu. Juo remiantis, tikriniai vardai, kaip ir bendriniai
žodžiai, skiriami į paprastuosius (arba pirminius) ir
darinius. Paprastaisiais laikomi tokie vardai, kurie, visai
nepasikeisdami, yra kilę iš bendrinių ir tikrinių žodžių, pvz.:
pavardės Pelėda (: pelėda), Lizdas (:
lizdas), Skirmantas (: Skirmantas v.), ežerų
vardai Karosas (: karosas), Jaskutis (:
Jaskutis pv.), upių vardai Šventoji (: šventoji),
Žalioji (: žalioji), žmonių vardai Beržas (:
beržas), Rasa (: rasa), kalnų vardai
Degimas (: degimas), Smailusis (: smailusis)
ir t. t. Dariniais yra laikomi tie vardai, kurie yra
padaryti iš kitų žodžių ir turi formalių darybos požymių. Pagal
darymo būdus jie dar skirstomi į vedinius, dūrinius ir
sudėtinius vardus. Vediniai gali būti sudaryti: a) su
priesagomis, b) su galūnėmis, c) su priešdėliais. Pvz.: a)
Jon-ynas, Jon-ėnas, Jon-yla pv. (: Jonas v.),
Snieg-uolė v. (: sniegas), Jūr-atė v. (:
jūra), Pemp-inis prav. (: pempė), Gav-aitis
ež. (: Gavys ež.), Maž-elis ež. (: mažas),
Nemun-ėlis up. (: Nemunas up.), Aukšt-uona k.
(: aukštas) ir t. t.; b) Jon-ys, Jon-is pv.
(: Jonas v.), Mirg-a v. (: mirgėti),
Plik-is prav. (: plikas), Akl-ys ež. (:
aklas), Alm-ė up. (: almėti), Saman-is
k. (: samanos) ir t. t.; c) Ažu-šilė
km. (: šilas), Ant-alksnė km. (: Alks-nas
ež.), Į-kojis up. (: koja), Pa-varnis ež. (:
Varnys ež.) ir t. t. Sudurtiniai tikriniai vardai
dažniausiai sudaryti iš dviejų daiktavardžių, pvz.:
Mockapetris pv. (: Mockus ir Petras),
Laumežeris ež. (: laumė ir ežeras),
Driežakalnis k. (: driežas ir kalnas),
Daugėlupis up. (: Daugėla ir upė),
Tiltagaliai km. (: tiltas ir galas).
Yra sudurtinių vardų, kurių pirmasis sandas būdvardis,
antrasis daiktavardis, pvz.: Sauspetris pv. (:
sausas ir Petras), Kumpnagis prav. (:
kumpas ir nagas), Aukštadvaris km. (:
aukštas ir dvaras), Naudaržis ež. (:
naujas ir daržas), Raudonkalnis k. (:
raudonas ir kalnas) ir t. t. Sudėtiniai
tikriniai žodžiai paprastai yra dviejų žodžių junginiai. Jie
esti a) kilmininkiniai (pirmasis junginio žodis yra bendrinio ar
tikrinio žodžio kilmininkas) ir b) kvalifikaciniai (abu žodžiai
yra vardininko linksnio, pirmasis žodis būdvardis ar dalyvis,
o antrasis daiktavardis), pvz.: a) Stiklo bobutė prav.,
Kalnelio Mykolas prav., Kuršių marios, Arnionių
ežeras (: Arnionys km.), Gružo upelis (:
Gružas pv.), Velnio kalnas ir t. t.; b) Guminis
Jonas prav., Naujosios Kietaviškės km., Juodieji
Lakajai ež., Kalninis ežerėlis ež., Malamoji Grabė
up. ir t. t.
Nors tikrinių žodžių daryba analizuojama,
remiantis bendrinių žodžių darybos analizės principais, vardyno
darybinė analizė šiek tiek skiriasi nuo bendrinių žodžių darybos
tyrinėjimų. Sinchroniškai analizuojant bendrinius žodžius,
dariniais laikomi tokie žodžiai, kurie ir formaliai, ir
semantiškai remiasi kitu dabartinės kalbos žodžiu. Vadinasi,
bendrinis darinys turi turėti aiškų pamatinį žodį, darybos
formantą, kuris jį skiria nuo pamatinio žodžio, ir darybos
reikšmę, kurią nulemia tam tikras pamatinio žodžio reikšmės ir
darybos formanto santykis. Tiriant tikrinių žodžių darybą,
dažnai nelengva, o kartais ir visai negalima pasakyti, iš kokio
žodžio vardas yra padarytas. Pavyzdžiui, upės vardas Duobaitė
gali būti siejamas su apeliatyvu duobė ir
vietovardžiu Duobė, Vingainis su veiksmažodžiu
vingiuoti ir daiktavardžiu vingis ir pan. Todėl
dariniais gali būti laikomi ir tokie tikriniai žodžiai, kurių
daryba yra gerokai išblukusi, kurie neturi visai aiškaus
pamatinio žodžio dabartinėje kalboje, bet kuriuos, palyginus su
kitais vardais, galima laikyti turinčiais darybos formantą ir
kituose varduose pasikartojančią šaknį. Pavyzdžiui, upės vardas
Ertėja, sugretinus jį su kitais tikriniais žodžiais
Kampuolėja (plg. Kampuolis ež.), Nedėja (plg.
Nedingis ež.), Palėja (plg. Pala, Palonas,
Palaikis ež.), laikytinas priesagos -ėja vediniu,
nors jo šaknis ir ne visai aiški; hidronimas Antvardė
laikytinas prieždėlio ant- vediniu ir sietinas su šaknimi
vard-, pasikartojančia varduose Varduva, Vardžius
(plg. kitus šio priešdėlio vedinius Antgeldis, Antaksčiai).
Yra ir tokių tikrinių žodžių, kurių daryba visai
neaiški. Tokie vardai, kaip ir bendriniai žodžiai, laikomi
darybiškai neskaidomais. Kai kuriuos iš jų galima paaiškinti
etimologiškai, nes daugelis jų yra paskolinti ar perdirbti iš
kitų kalbų (ypač asmenvardžiai). Tačiau pasitaiko ir tokių
vardų, kurių struktūra visai neaiški, pvz.: asmenvardis
Liutauras, hidronimai Diegeda, Žiuržmotis ir kt.
Tikrinių žodžių tyrinėjimai padeda nušviesti
nemaža lietuvių kalbos ir tautos istorijos klausimų. Jie įgalina
spręsti ne tik lietuvių, bet ir visų Pabaltijo bei kitų Rytų
Europos tautų etnogenezės problemas. Dėl to pastaraisiais metais
lietuvių onomastika tyrinėjama ir tarptautiniu mastu. Iš
žymesnių tyrinėtojų paminėtini kalbininkai V. Toporovas, O.
Trubačiovas, A. Nepokupnas (rusai) K. O. Falkas (Švedija), H.
Krahė H. Šalis (vokiečiai), R. Šmitleinas (Prancūzija) ir kt.
|