Bendriniai ir tikriniai žodžiai
Kalbėdami apie leksikos sudėtį, mes trumpai apibūdinome toli
gražu ne visas žodžių rūšis. Daugiausia buvo paliesti tik tokie
žodžiai, kurie gali reikšti ir atskirą, skyrium paimtą daiktą ar
reiškinį, ir tam tikrų vienarūšių daiktų, reiškinių, klasę
(pvz., stalu vadinamas ir konkretus kieno nors kambaryje
esantis tam tikros formos, spalvos, medžiagos baldas, ir
apskritai bet kokios formos ir spalvos, iš bet kokios medžiagos
padarytas baldas, ant kurio valgoma, rašoma ir t. t.). Tai vad.
bendriniai žodžiai, arba apeliatyvai (lot.
appelare vadinti).
Bendrinių žodžių priešybė
šiuo atžvilgiu yra tikriniai žodžiai, arba vardai
(lot. nomina propria), pvz.: Antanas, Birutė,
Giedrė, Kaunas, Lietuva, Meksika, Nemunas, Šešupė, Volga ir
pan. Jais pavadinami atskiri, individualūs daiktai,
neatsižvelgiant į jų požymius ir santykius su panašiais
daiktais. Todėl tikriniai žodžiai neturi tokios leksinės
reikšmės, kokią turi bendriniai. Tačiau ar jie yra visiškai
bereikšmiai? Be abejo, ne. Tiktai ta jų reikšmė yra labai
apibendrinta, perteikianti pati bendriausią pavadinimo santykį
su tam tikru atskiru asmeniu, geografiniu objektu, meno,
literatūros kūriniu ir pan. Pavyzdžiui, kai mes sakome
Antanas, tai šio tikrinio žodžio, asmenvardžio, reikšme
galime nusakyti ,,toks vyriškos lyties žmogus. Arba kai sakome
Nemunas, tai šis vardas tereiškia tokią Lietuvos upę.
Šitokios reikšmės vadinamos denotacinėmis.
Teturėdami denotacines reikšmes, tikriniai žodžiai nereiškia ir
sąvokų. Jais neatskleidžiamos skiriamosios daikto (denotato)
ypatybės, kurios leistų žmogaus sąmonėje susidaryti tam tikrą
detalesnį supratimą tiek apie tą atskirą daiktą, tiek ir apie į
jį panašių daiktų grupę. Pavyzdžiui, mes negalime pasakyti, kas
būdinga Jonams, Petrams, Marijoms, kuo Jonai
skiriasi nuo Petrų, Marijos nuo Biručių, Elžbietų
ir t. t. Tikriniai žodžiai tiktai pavadina, įvardija atskirus
objektus ar jų grupes (Azija, Jablonskis, Petrauskai,
Valatkos), ir todėl jiems geriau negu bendriniams
žodžiams tinka ženklo sąvoka.
Nors tikriniai žodžiai
savo reikšmės pobūdžiu ir santykiu su sąvokomis gerokai skiriasi
nuo bendrinių, tačiau istoriškai jie yra išriedėję iš pastarųjų.
Tai rodo daugelis įvairių kalbų pavyzdžių. Antai tokie
senoviniai Lietuvos kunigaikščių vardai, kaip Mindaugas,
Gediminas, Vytautas, yra atsiradę, sujungus dviejų bendrinių
žodžių kamienus (Mindaugas iš min-, plg.
minėti, + daug; Gediminas iš ged-, plg.
gedauti klausti, + min-, plg. minėti; Vytautas
iš vy-, plg. vyd- formoje iš-vydo, + taut-,
plg. tauta). Su bendriniais žodžiais yra
susiję ir tokie nelietuviškos kilmės vardai, kaip Augustas
(plg. lot. augustus didingas, garbingas).
Henrikas (iš vok. Henrik, kuris savo ruožtu iš sva.
heim namai + richi galingas), Regina
(plg. lot. regina karalienė), Salomėja (iš
sulotyninto hebrajiško Salomea, plg. hebr. šalom
taika) ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie atitinkamus
anglų, vokiečių, prancūzų ir kt. kalbų vardus.
Tikrinių žodžių sąsaja su
bendriniais yra nevienoda. Sakysim, daugelio asmenvardžių,
arba antroponimų, ji yra visai išblukusi, ir
kalbančiajam, tariančiam kokį nors vardą, nekyla jokių
asociacijų su bendriniu žodžiu, iš kurio tas vardas kadaise buvo
atsiradęs ar sudarytas. Tačiau net ir tarp asmenvardžių
pasitaiko tokių, kurie gali sukelti tam tikrų asociacijų,
emocijų, susijusių su asmenvardžių bendriniu prototipu. Tai ypač
būdinga pravardėms ir iš jų kilusioms pavardėms (pvz.,
Blusius, Kušlius, Lepšys, Smaguris, Šikūnas ir pan.). Dėl
tokių pravardžių sukeliamų menkinamojo ar vulgaraus pobūdžio
asociacijų naujesniais laikais jos neretai pakeičiamos kitomis.
Nemaža pasitaiko taip pat
geografinių vardų (vandenvardžių, vietovardžių), kurių sąsaja su
atitinkamais bendriniais žodžiais nėra visiškai išblukusi (plg.
lietuviškus upėvardžius Bebrupis, Juodupė, ežerų
pavadinimus Aukšlinis, Ešerinis, Skaistis, anglišką
miesto pavadinimą Oxford, kilusį iš ox jautis +
ford brasta, vokišką vietos pavadinimą
Grünwald
iš grün
žalias +
Wald miškas, prancūzų vietovardį Bonville iš bon
geras + ville miestas ir kt.). Tokie geografiniai
vardai, atsiradę dėl tam tikrų jais žymimų upių, ežerų,
gyvenamųjų vietų ypatybių, yra jų pamatinių bendrinių žodžių
reikšmės motyvuoti. Tačiau jie irgi nereiškia sąvokų, neturi
bendriniams žodžiams būdingos leksinės reikšmės ir kalbančiajam
tėra tik tam tikri geografinių objektų skiriamieji ženklai (jie
kartais gali būti pakeisti ir kitais).
Tikriniai vardai skirstomi ne tik pagal jais žymimų denotatų
rūšį (į antroponimus, mitonimus, toponimus,
hidronimus, zoonimus, astronimus,
chrononimus ir t. t.), ne tik pagal jų reikšmės motyvuotumą
(į semantiškai motyvuotuosius ir nemotyvuotuosius), bet ir
istoriniu, darybos ir kt. atžvilgiais.
Istoriniu atžvilgiu
tikrinius žodžius galima klasifikuoti į pirminius ir
antrinius. Pirminiais vadinami iš senų senovės paveldėti
mitologiniai pavadinimai, asmenvardžiai, geografiniai vardai
(pvz., Afroditė, Dzeusas, Žemyna; Mažvydas, Vytenis; Vilnius,
Praha, Erfurtas), o antriniais tie patys
pavadinimai, perkelti kitiems atskiriems objektams žymėti (pvz.,
Mažvydo skaitykla, Vilniaus restoranas,
Erfurto kavinė, Šešupės valgykla ir
pan.).
Darybos atžvilgiu
tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai, skirstomi į
išvestinius, arba vedinius, sudurtinius, arba
dūrinius, ir sudėtinius, arba samplaikinius. Išvestiniai
savo ruožtu gali būti: a) priešdėliniai (pvz.: Anta-kalnis,
Pa-girys, Už-kalnis), b) priesaginiai (pvz.:
Nemun-aitis, Vyt-enis, Žilv-inas), c) galūniniai,
arba fleksiniai (pvz.: Ašmen-a, Budr-ys, Giedr-ė).
Sudurtiniai taip pat gali įvairuoti pagal tai, kokios kalbos
dalys eina jų dėmenimis (plg. Alksn-upis, Aukšta-dvaris,
Dau-noras < daug + norėti). Pagaliau
sudėtiniai, t. y. tokie, kurie susideda iš dviejų ar daugiau
žodžių, irgi nėra vienodi formos ir sintaksinių ryšių atžvilgiu
(plg. Jungtinių Tautų Organizacija; angl. United
States Congress; pranc. Academie Touristique
Internationale ir kt.).
Kalbų raidoje dažniausiai
bendriniai žodžiai virsta tikriniais. Tačiau pasitaiko ir
priešingų atvejų, kai tikriniai žodžiai virsta bendriniais. Tai
ypač būdinga fizikos terminijai. Joje įvairių fizikos vienetų
pavadinimai yra atsiradę iš tuos vienetus nustačiusių
mokslininkų pavardžių (pvz., amperas iš prancūzų fiziko
ir matematiko pavardės Ampere, omas iš vokiečių fiziko
pavardės Ohm, vatas iš anglų inžinieriaus pavardės
Watt). Tokios pat kilmės yra ir bendriniai žodžiai
brauningas, mauzeris, fordas, ševroletas ir kt.
Bendriniais žodžiais yra
virtę ir kai kurių literatūrinių herojų vardai (pvz.,
donžuanas Moljero, Bairono, Merimė, Puškino ir kt.
rašytojų personažas, donkichotas žymaus ispanų rašytojo
Servanteso herojus). Bendrinis žodis chuliganas taip pat
yra pavardinės kilmės (atsiradęs iš XIX a. viduryje gyvenusios
airiškos šeimos, pasižymėjusios avantiūriškumu, pavardės
Hooligan).
Suprantama, kad, virtęs bendriniu, tikrinis žodis įgyja leksinę
reikšmę ir ima žymėti tam tikrą sąvoką. Chuliganas dabar
reiškia šiurkštų elgesio normų pažeidėją, triukšmadarį, o
donžuanas moterų suvedžiotoją, mergišių.
Tikriniai žodžiai, ypač vietovardžiai (toponimai), pasižymi
dideliu pastovumu. Gali išnykti nuo žemės paviršiaus tautos ir
jų kalbos, bet vietų pavadinimai, [...] nieko kita
nereiškiantieji, išskyrus objektą, prie kurio jie prisitvirtino,
lengvai pasisavinami kitų tautų ir tuo būdu gali išlikti
tūkstančius metų, rašo žinomas rusų lingvistas B.
Serebrenikovas. Dėl tokio savo pastovumo vietovardžiai, taip pat
vandenvardžiai (hidronimai), yra be galo svarbus šaltinis tautų
ir jų kalbų istorijai pažinti. Tuo atveju, kai nėra rašto
paminklų (priešrašytinėje epochoje), vietovardžiai,
vandenvardžiai drauge su archeologijos ir antropologijos
duomenimis yra vienintelis tautų senųjų gyvenamųjų vietų
liudininkas, vienintelis kalbų senovės liekanų saugotojas.
Tikriniai žodžiai, ypač jų santykis su bendriniais, tyrinėtojams
kelia daug įvairių problemų. Todėl nenuostabu, kad tiek
lingvistų, tiek filosofų darbuose galima rasti skirtingų
nuomonių tikrinių žodžių reikšmės, jų santykio su sąvokomis ir
kt. klausimais. Pavyzdžiui, vieni mano, kad tikriniai žodžiai iš
esmės niekuo nesiskiria nuo bendrinių, kad jie turį ir leksinę
reikšmę, ir reiškią sąvokas. Tokios nuomonės, pavyzdžiui,
laikėsi vokiečių lingvistas H. Šperberis, danų lingvistas O.
Jespersenas, iš rusų lingvistų jos laikosi T. Kondratjeva, O.
Ždanovas ir kai kurie kt. Tačiau bene daugiau yra tokių, kurie
mano, kad tarp tikrinių ir bendrinių žodžių esama nemažo
skirtumo, kad tikriniai žodžiai neturi leksinės reikšmės ir
neišreiškia sąvokų. Šios pastarosios nuomonės šalininkai yra
lingvistai: anglų A. Gardineris ir S. Ulmanas, vokiečių L.
Veisgerberis, čekų P. Trostas, rusų K. Leskovskaja, A.
Superanskaja, A. Reformatskis, lietuvių A. Vanagas ir kt.