Lietuvių
kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu
a) Bendratautinė leksika
b) Tarminė leksika
c) Termininė leksika
d) Žargoninė leksika
Lietuvių kalbos leksika
vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius: 1.
bendratautinę leksiką, 2. tarminę leksiką,
arba dialektizmus, 3. termininę leksiką, arba
terminiją, 4. žargoninę leksiką. Bendratautinės
leksikos vartojimo sfera yra neribota. Tuo bendratautinė leksika
skiriasi nuo kitų šiuo požiūriu išskirtų leksikos sluoksnių
tarminės, termininės ir žargoninės leksikos. Pastaruosius tris
sluoksnius sudaro žodžiai, kurių vartojimo sfera yra ribota, nes
juos vartoja tik tam tikras kolektyvas, vienokia ar kitokia
teritorinė, profesinė ar socialinė žmonių grupė.
Bendratautinė leksika
Bendratautinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir
gali vartoti visi lietuvių kalba kalbantys žmonės,
nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar
socialinės padėties. Tačiau bendratautinė leksika nėra tik tie
žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys
žmones. Kitaip sakant, kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali
būti ir mažesnė už bendratautinės leksikos visumą. Pavyzdžiui,
žodžių ir posakių požymis, prasmė, tarpusavio ryšiai,
sąlygoti, vartosena, veiklus ir kitų, turinčių knyginį
atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus,
nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius
šnekamosios kalbos žodžius snukis, srėbtuvė (veido
reikšme), snarglys, žioplys (asmeniui apibūdinti) ir t.
t. Tačiau kadangi tokie žodžiai gali būti potencialiai visų
vartojami, jie laikomi bendratautinės leksikos dalimi.
Taigi bendratautinės
leksikos sluoksnis apima žodžius, kurie gali būti vartojami ir
bendrinėje, ir liaudies šnekamojoje kalboje.
Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vieninga, sąmoningai
sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji
kalba, tarnaujanti tautos ar nacijos bendravimo, susižinojimo,
kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės
kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį
žodyno fondą. Jie ir priklauso bendratautinei leksikai. Į
bendrinės leksikos sudėtį, be bendratautinės leksikos, įeina dar
ir terminija. O į bendratautinę leksiką, be pagrindinio
bendrinės kalbos žodyno fondo, įeina ir kai kurie liaudies
šnekamosios kalbos žodžiai, kurie yra už bendrinės kalbos ribų.
Tai vadinamieji slengo žodžiai. Slengas plačiai
išplitę ir visuotinai vartojami žodžiai ir posakiai, turintys
pabrėžtinį šnekamosios kalbos atspalvį. Tai žargoniškos
prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas,
pvz.: blatas pažintys, kombinuoti stengtis
nelegaliu būdu ką įsigyti, degti įkliūti, plaukioti
prastai ką mokėti ir t. t. Bendrinės, bendratautinės ir
liaudies šnekamosios kalbos leksikos santykį vaizduoja schema:
Tarminė leksika
Tarminė leksika, arba
leksiniai dialektizmai
(gr. dialektos
tarmė), yra žodžiai, kurie žinomi tik apibrėžtos
teritorijos tarmėms. Jie neįeina į bendrinės kalbos leksiką
ir priklauso liaudies šnekamajai kalbai. Stilistiniais
sumetimais leksiniai dialektizmai gali būti pavartoti grožinėje
literatūroje, bet ir tokiu atveju jie išlaiko savo specifiką ir
traktuojami ne kaip bendrinės kalbos elementai, o kaip žodžiai,
būdingi tam tikro ploto tarmėms.
Lietuvių kalbos tarminė
leksika skirstoma į keturias pagrindines grupes: žemaičių,
rytų, vakarų ir pietų aukštaičių (vakarų dzūkų).
Kiekviena lietuvių kalbos tarmė susideda iš kelių šnektų, ir
kiekviena šnekta turi jai būdingų žodžių. Todėl tarminę leksiką
tyrinėjant detaliau, galimas ir smulkesnis jos suskirstymas.
Vartojimo sferos
ribotumas, nepriklausymas bendrinei kalbai skiria tarminę
leksiką nuo bendratautinės. Tačiau tarp bendratautinės ir
tarminės leksikos lygiai taip pat, kaip ir tarp bendrinės ir
liaudies šnekamosios kalbos, negalima išvesti labai griežtos
ribos. Į bendrinę kalbą atėjo ir tapo bendratautiniais žodžiais
nemaža kadaise buvusių tarmybių. Pavyzdžiui, iš žemaičių tarmės
šnektų atėjo audra, balandis, vyzdys, iš rytų aukštaičių
įmantrus, kaugė, žabai, iš vakarų aukštaičių alga,
klasta, lobis, iš dzūkų kautis, luotas, sakmė, skanauti
ir kt. Ir šiandien tarmių leksika tebėra nuolatinė bendrinės
kalbos turtinimo ir gyvinimo priemonė. Dėl nuolat vykstančios
bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos neretai dabar sunku
pasakyti, ar žodis yra dialektizmas, ar priklauso jau
bendratautinei leksikai. Plačiai vartojamos tarmybės jau kaip
bendrinės kalbos žodžiai pateikiami ir Dabartinės lietuvių
kalbos žodyne, pvz.: apyvoka, prakusti (iš žemaičių),
autuvas, ląsta (iš rytų aukštaičių), apžavai,
neganda (iš vakarų aukštaičių), porinti, kremblys (iš
dzūkų) ir t. t. Į bendrinės kalbos žodyną įtraukiamos ir tokios
tarmybės, kurios jau suprantamos daugelio žmonių, bet plačiau
vartojamos tik vienos tarmės ribose. Šalia tokių žodžių žymima,
kokių tarmybių grupei jie priklauso: žemaitybėms žem.,
rytietybėms ryt., vakarietybėms vak., dzūkybėms dz., pvz.:
gėrynė žem. puota, pokylis, išgėrimas, gybena
žem. kas nugeibęs, nusibaigęs, panuovolis ryt.
,,pakilesnis pievos kraštas prie dirvos, sopė ryt.
skausmas, lūžulys vak. sulūžęs daiktas, marėti
vak. alkti, badauti, nūdien dz. šiandien ir t. t.
Galima manyti, kad po kiek laiko šie žodžiai taps
bendratautiniai.
Pastaraisiais metais ypač
sustiprėjo bendrinės kalbos poveikis atskiroms tarmėms. Labai
smarkus kultūros pakilimas (mokykla, įstaigos, spauda, radijas,
televizija, saviveikla ir kt.) spartina tarmių niveliacijos,
t. y. laipsniško bendrinės kalbos įsiliejimo į tarmes,
procesą. Itin intensyvi bendrinės kalbos įtaka tarmių leksikai.
Bendrinės kalbos žodžiai į tarmes ateina ne tik drauge su
naujais daiktais, sąvokomis, bet ir pamažėle išstumdami įvairius
dialektizmus. Dėl to tarmės nepaprastai greitai netenka
specialiųjų savo leksikos ypatybių. Tas faktas skatina kuo
skubiau rinkti, sisteminti ir tyrinėti tarminę leksiką.
Leksiniai dialektizmai esti dviejų rūšių: 1. tikrieji
leksiniai dialektizmai ir 2. semantiniai dialektizmai.
1. Tikrieji
leksiniai dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį,
kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Dažniausiai jais
pavadinamos sąvokos bendrinėje kalboje ir kitose tarmėse
išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: žemaičių bengti
baigti, cyrulis (cyrulys) vieversys,
kinis guolis, kūlis (kūlys) akmuo,
staibis blauzda, tęvas laibas, plonas;
rytiečių atšlaimas ,,kiemas, melmas pablyškęs,
uvėrus piktas, nedoras, užupentis užkulnis,
varvas lašas; vakariečių kanėti alkti, prastai
vilkėti (turint), mizgus painus, vinklus, mukenos
kas labai sudėvėta, gramauti neišsirinkti ką
valgyti, būti viskuo nepatenkintam; dzūkų bulė adatos
skylutė, būžys kankorėžis, gurinys ,,trupinys,
kieša apžėlusi vieta, tankynė, strikis audinio
rašto vienas dantelis, vaimėtis rodytis, vaidentis.
Tikrųjų leksinių
dialektizmų grupei priskirtini ir vadinamieji etnografiniai
dialektizmai. Tai žodžiai, kurie pavadina sąvokas, žinomas
tik vienos tarmės plote, pvz.: žemaičių kastinys valgis
iš suplaktos grietinės, ubladė tam tikras trobesys,
kuriame stovi duonos kepama krosnis ar kur jovalą taiso;
rytiečių parpeliai iš miltų ir bulvių pagaminti
kukuliai, rainelė ruožuotas sijonas, priekaktis
krosnies dalis; dzūkų belčius tam tikras samtelis ir
t. t. Daugelis etnografinių tarmybių dabar beveik yra išnykusios
iš dabartinės tarmių leksikos, nes nebevartojami ar retai
tevartojami tie etnografiniai dalykai, kuriuos jie reiškė.
2. Semantiniai
dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę,
pvz.: žemaičių brėkšti ,,temti, gerbti tvarkyti,
švarinti, irklas laivelis, kriokti verkti;
rytiečių dangtis stogas, ramu smagu, linksma;
dzūkų blakė audimo klaida, kulnas kelis,
kautis peštis, pala pusė paklodės, audžiama iš
karto ir t. t. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie
žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet
bendrinėje kalboje, lyginant su tarme, neturi visų jo reikšmių.
Pavyzdžiui, žemaičių žodžiai alsuoti, apačia, nauda šalia
reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir tokių, kurios
nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos:
alsuoti prisikišus, prisigulus pasakoti, apačia
duonkepės krosnies padas, nauda derlius.
Termininė leksika
Termininė leksika,
arba tiesiog terminai, yra žodžiai, pavadinantys tiksliai
nustatytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo
šakos kalboje. Vadinasi, šio leksikos sluoksnio, kaip ir
tarmybių, vartojimo sfera yra ribota. Tačiau termininė leksika
įeina į bendrinės kalbos žodyną, o tarminė, kaip jau buvo
minėta, priklauso liaudies šnekamajai kalbai.
Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo sričių kalbos
skiriamasis požymis. Vienos ar kitos mokslo srities terminų
visuma yra vadinama terminija. Kalbotyros šaka,
aiškinanti terminų ypatybes, tirianti jų susidarymo būdus,
kurianti ir norminanti įvairių mokslo šakų terminiją, vadinama
terminologija.
Terminologija visada eina pro trijų mokslo šakų kryžkelę: tam
tikros specialios mokslo šakos, logikos ir kalbotyros. Dėl to
kiekvienas naujai sudaromas terminas turi būti moksliškai
motyvuotas, logiškai prasmingas ir kalbiškai taisyklingas.
Terminų sudarytojas visų pirma turi suvokti dalykinius ir
loginius terminų kūrimo reikalavimus: gerai susipažinti su tam
tikros mokslo šakos tiriamaisiais objektais, jų ypatybėmis,
atrinkti, suklasifikuoti ir susisteminti sąvokas, kuriomis ta
mokslo šaka operuoja, sugebėti tinkamai tas sąvokas apibrėžti.
Pavyzdžiui, neišmanant medicinos mokslo paslapčių, medikams buvo
pasiūlytas terminas išsėtinė sklerozė. Kalbiniu požiūriu
tai taisyklingai sudarytas sudėtinis terminas (plg. laužtinė
žaizda). Tačiau sklerozei apibūdinti toks
veiksmažodinės kilmės būdvardis išsėtinis, -ė netinka,
nes sklerozės niekas neišsėja. Todėl medikai šio termino
atsisakė ir pasiūlė kitą, labiau atitinkantį tikrovę daugin ė
sklerozė.
Kuriant terminus, ypač
svarbu suvokti tiriamų sąvokų loginius tarpusavio ryšius. Šių
ryšių nepaisymas leidžia atsirasti loginiu požiūriu
nesistemiškiems terminams. Pavyzdžiui, medicinoje vartojami
tokie odos patologinių pakitimų terminai: 1. odos blyškumas,
2. odos paraudimas, 3. odos
pageltimas, 4. pamėlynavusi oda; technikoje
suvirinimo būdų terminai: 1. suvirinimas suduriant, 2.
taškinis suvirinimas, 3. skridininis suvirinimas.
Šiais terminais pavadintos rūšinės sąvokos, vadinasi, jas
išreiškiančių terminų pagrindas turi būti vienodi tų sąvokų
požymiai. O sudarant minėtus terminus, nusikalsta būtent šiam
logikos reikalavimui: jų pagrindą sudaro skirtingi sąvokų
požymiai: pirmojo medicinos termino pagrindas yra objekto
ypatybė, antrojo ir trečiojo veiksmas, ketvirtojo iš veiksmo
rezultato kylanti ypatybė.
Suvokus dalykinius ir
loginius termino kūrimo reikalavimus, reikia atsiminti, kad
kiekvienas terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos
fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Jei
terminas šių taisyklių neatitinka, jis yra nepriimtinas.
Kalbiniu požiūriu netaisyklingi, pavyzdžiui, yra tokie terminai:
įtempiminė šakutė = įtempimo šakutė, suaugiminis žarnų
nepraeinamumas = sąauginis žarnų nepraeinamumas (lietuvių
kalboje nedaromi būdvardžiai su priesaga -ini s, -ė iš
veiksmažodinių priesagos -imas, -ymas vedinių);
daugbalsija = daugiabalsiškumas, daugbalsystė (prie
sudurtinių žodžių, ypač su komponentu daug-, kolektyvinė
priesaga -ija nededama), bendrakaltininkis =
bendrakaltis (lietuvių kalboje panašios rūšies sudurtinių
daiktavardžių antrieji komponentai esti dviskiemeniai:
bendradarbis, bendravardis). Kuriant terminus, reikia
atsižvelgti ir į fonetiką, susijusią su kalbine estetika.
Svarbu, kad terminas būtų ne tik taisyklingas, bet ir gražaus
skambesio. Matyt, dėl to technikoje neprigijo, pavyzdžiui, toks
naujas terminas:
špižplienis.
Kuo skiriasi terminas nuo paprastų žodžių ar žodžių junginių?
Kokios yra svarbiausios jų ypatybės?
1. Kiekvienos mokslo srities terminas turi turėti tiksliai
fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, visiškai nepriklausomą nuo
konteksto. Paprasto žodžio reikšmė, kaip žinia, gali išryškėti
kontekste, įvairius prasminius atspalvius įgyti junginyje su
kitais žodžiais.
2. Tam tikros mokslo šakos terminijoje neturi būti
daugiareikšmių terminų. Daugiareikšmiškumo reikia vengti ir
giminiškose mokslo šakose. Labiau nutolusiose srityse pasitaiko
tos pačios fonetinės sandaros žodžių, turinčių skirtingas
reikšmes. Tai jau ne daugiareikšmiai, o homonimiški terminai,
pvz.: derivacija karo moksle reiškia ,,kulkos ar
sviedinio skridimo trajektorija, o kalbotyroje žodžių
darymas su afiksais, inkubacija medicinoje reiškia
uždarasis ligos periodas, o zootechnikos moksle paukščių
perinimas inkubatoriuje ir t. t.
3. Nusistovėję tam tikros mokslo šakos terminai neturi turėti
sinonimų. Sinonimai nereikalingi jau vien dėl to, kad be reikalo
apsunkina atmintį (juk studijuojant tam tikrą mokslinę
discipliną, terminus reikia įsiminti ir įsisąmoninti!). Be to,
sinonimai griauna būtiną terminijos sąlygą terminų sistemos
ekonomiškumą.
4. Terminai negali turėti jokių emocinių atspalvių. Tai
stilistiškai neutralūs žodžiai, tiksliai, objektyviai
atspindintys sąvokos turinį.
5. Mokslo terminas turi būti tikslus, trumpas, patogus. Ilgi,
per daug išplėsti terminai kenkia kalbėjimo (vadinasi, ir
mąstymo) ekonomijai ir ypač netinka praktinei vartosenai.
Terminų trumpumo siekiama
įvairiais būdais: praleidžiamas vienas ar keli ilgo termino
žodžiai (automatinės sankabos korpuso galvutė = automatinės
sankabos galvutė, nuolatinio veikimo džiovinimo kamera =
nuolatinio džiovinimo kamera), žodžių junginys
pakeičiamas sudurtiniu žodžiu ar priesaginiu naujadaru, kurio
darybos pamatu eina reikšminiu požiūriu svarbiausias jungimo
komponentas (aviacinė linija = avialinija, automobilio
padanga = autopadanga, skersinis pjūvis = skerspjūvis, degalų
stotis = degalinė) ir t. t.
Mokslinėje terminijoje
negalima terminų trumpinti, jei trumpinimas griauna sąvokos ir
termino atitikimą, jei sutrumpinti terminai yra nelogiški ar
netaisyklingi, pvz.: gydytojo padėjėjas = gydpadas, žuvų
įveisimas = įžuvinimas, plaukų pašalinimas = nuplaukinimas,
presavimo milteliai = presmilteliai, presuojamasis taškas =
prestaškas ir t. t.
6. Gerai sunorminti terminai turi sudaryti darnią sistemą.
Terminų sistemiškumą lemia tas faktas, kad tarp tam tikros
mokslo šakos sąvokų, kurias terminai išreiškia, egzistuoja
sisteminiai ryšiai.
Visi šie reikalavimai keliami nusistovėjusiai, sunormintai
terminijai. Deja, praktiškai lietuvių terminija ne visuomet juos
atitinka.
Tarp termininės ir
bendratautinės leksikos vyksta dvikryptis santykiavimo procesas.
Specialių disciplinų terminais ar jų dėmenimis tampa daugelis
bendratautinių žodžių, pvz., kalbotyros terminais yra tapę tokie
bendratautiniai žodžiai: galūnė, giminė, kamienas, skaičius,
šaknis, literatūros įasmeninimas, vaizdas, veikėjas,
sporto taškas, bauda, kėlinys, žirgas ir t. t.
Šitokie žodžiai yra daugiareikšmiai: vienos jų reikšmės yra
įprastos visiems lietuvių kalba kalbantiems žmonėms, o kitos yra
specialios, terminologizuotos. Antra vertus, dauguma terminų
išpopuliarėja, determinologizuojasi. Išpopuliarėjo ir
bendratautiniais tapo ne taip seniai specialiais terminais buvę
atskyrininkas, ekranas, kombainas, koncertas, opera,
telefonas, telegrafas, televizija ir t. t. Kartais terminai
perkeliami iš vienos žmogaus veiklos srities į kitą. Tada jie
įgyja perkeltinę reikšmę ir jau, kitoje srityje pavartoti, nėra
terminai. Pavyzdžiui, visai kitokią paskirtį, negu mokslo
kalboje, turi tokie žodžių junginiai, pavartoti grožinėje
literatūroje ar publicistikoje: pirmojo ryškumo žvaigždė,
svorio centras, smogiamasis būrys ir t. t.
Termininė leksika sudaro vis didėjančią bendrinės kalbos žodyno
dalį. Čekų kalbininko K. Sochoro duomenimis, 90% visų naujadarų
sudaro terminai. Taigi žodžių darybos, jų reikšmių ar kitos
naujovės į kalbą ateina kaip tik per terminiją. Tačiau bet koks
naujas terminų darybos modelis priimtinas tik tada, kai jis
neprieštarauja kalbos sistemai ir atitinka vidinius kalbos
raidos dėsningumus.
Terminai yra labai įvairūs, todėl įvairūs ir jų kūrimo būdai.
Lietuvių kalbos terminija kuriama dviem būdais: arba
sudarinėjami savi terminai, arba skolinami iš kitų kalbų.
Savų terminų sudarinėjimas yra lietuvių terminijos kūrimo
tradicija.
1. Didelė dalis lietuviškų terminų atsiranda terminologizuojant
bendratautinių žodžių reikšmes.
2. Specialių mokslinių
disciplinų terminais dažnai tampa įvairūs liaudiniai terminai.
Kartais terminu yra padaromas net tarmiškas žodis, pvz., sporto
terminu tapo šiaurės Lietuvoje vartojamas pusės dienos laiko
tarpo pavadinimas kėlinys. Liaudiniai terminai
specializuota reikšme gerai prigyja įvairių sričių terminijoje.
Ypač daug jų vartojama žemės ūkio, botanikos, veterinarijos,
medicinos mokslų kalboje (plg. paukščių, žvėrių pavadinimus
zoologijoje, augalų botanikoje ir t. t.). Filosofijos,
kalbotyros, kibernetikos, branduolinės energetikos terminijoje
tėra po vieną kitą terminologizuotą liaudinį terminą.
3. Labai daug lietuviškų terminų yra naujadarai, kuriami pagal
lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius. Lietuvių kalboje ypač
daug pasidaroma priesaginių ir sudėtinių terminų. S. Keinio
duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai visų vienažodžių teisės,
geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto,
melioracijos, chemijos, tekstilės, botanikos, ekonomikos,
skaičiavimo technikos terminų yra padaryti su priesagomis.
Dariausi priesaginių terminų darybos tipai yra šie:
priesagų -imas, -ymas
vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: angliavimas
(chemija), kryžminimas (botanika), kibirkščiavimas
(skaičiavimo technika), išsielektrinimas (fizika),
apsakymas (literatūra);
priesagos -umas
vediniai iš būdvardžių ir dalyvių, pvz.: lakumas
(chemija), pelkėtumas (melioracija), paperkamumas
(teisė), užimtumas (ekonomika);
priesagos -ystė
vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bankininkystė,
verslininkystė (ekonomika), gyvulininkystė,
veislininkystė (žemės ūkis, ekonomika);
priesagos -ininkas vediniai iš daiktavardžių, pvz.:
namudininkas (ekonomika), bendrininkas (teisė),
lenktynininkas (sportas);
priesagų -tuvas,
-iklis, -tukas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.:
aušintuvas
(chemija), lėtintuvas (fizika), iškroviklis
(skaičiavimo technika), laužtukai (sportas);
priesagos -tojas
vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: gamintojas (ekonomika),
dulkintojas (geologija ir fizinė geografija),
piktnaudžiautojas (teisė);
priesagos -inys
vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: lydinys (fizika,
chemija), kūrinys (literatūra), skolinys, vedinys
(kalbotyra).
Nepalyginti mažiau
sudaroma terminų su priešdėliais (a), galūnėmis (b) ir sudūrimo
būdu (c). Pavyzdžiui: a) antsluoksnis (geologija ir
fizinė geografija), antdantis (skaičiavimo technika),
bestuburiai (zoologija); b) trauka (fizika),
išdroža (melioracija), dumbliai (geologija ir fizinė
geografija): c) dirvotyra (melioracija), ledonešis
(geologija ir fizinė geografija), startavietė (sportas),
vandensvydis (sportas).
Nemaža pasidaroma ir sudėtinių terminų. Sudėtiniai terminai yra
dvikomponenčiai arba trikomponenčiai žodžių junginiai, kurių
komponentus sieja sintaksiniai derinimo, valdymo ar šliejimo
ryšiai. Sudėtinių terminų yra labai įvairių: jie skiriasi savo
struktūra, loginėmis-semantinėmis komponentų funkcijomis ir t.
t. Pavyzdžiui: a) derinamojo pažyminio terminai: sklaidomasis
lęšis (fizika), sakalas skraiduolis (zoologija),
aukštieji kamuoliniai debesys (fizinė geografija),
antrinis branduolinis kuras (politechnika); b) valdomojo
pažyminio: paruošų planas (ekonomika), ragenos
uždegimas (medicina), šaknies balsių kaita
(kalbotyra); c) šliejamojo pažyminio: eilėraštis proza
(literatūra), grasinimas nužudyti (teisė), prekyba
išsimokėtinai (ekonomika) ir kitokie.
Kai kurių trižodžių
terminų komponentus sieja derinimo ir valdymo arba derinimo ir
šliejimo ryšiai, pvz.: varančioji mechanizmo dalis
(fizika, politechnika), gruntinis žemės drebėjimas
(geologija ir fizinė geografija), sąlygiškai pastovios
išlaidos (ekonomika), tolygiai lėtėjantis judėjimas
(fizika) ir t. t. Yra ir tokių sudėtinių terminų, kuriuos sudaro
glaudžiai tarp savęs suaugę daiktavardžiai, pvz.:
grąžtas-zondas (geologija), augalai-indikatoriai
(botanika). Sudėtinių terminų komponentais dažnai eina
tarptautiniai žodžiai, paklūstantys bendriems lietuvių kalbos
žodžių jungimosi dėsniams, pvz.: greitasis reaktorius
(fizika), garso generatorius (fizika), turbinos
reguliavimo velenas (politechnika), vandenį surenkantis
rezervuaras (melioracija), dirvožeminis termometras
(melioracija) ir t. t.
4. Lietuviški terminai
labai dažnai kuriami kitų kalbų (ypač rusų) pavyzdžiu. Terminai
pamorfemiui arba pažodžiui verčiami iš kitos kalbos. Jie
vadinami
vertiniais.
Išversti, pavyzdžiui, yra kai kurie kalbotyros terminai:
prieveiksmis (lot. adverbum), papildinys (r.
дополнение), priedėlis (r. приложение),
labai daug verstinių terminų ir techninėje terminijoje:
bangolaidis (r. волновод), garsogaudis (r.
звукоуловитель), greitaeigis (r. быстроходный)
ir t. t.
Antras terminų kūrimo
būdas yra terminų skolinimas iš kitų kalbų. Dažniausiai
terminais tampa tarptautiniai žodžiai, pvz.: kalbotyros
terminai: antonimai, sinonimai, homonimai, diachronija,
leksika, metatezė, morfologija, sintaksė ir t. t.; medicinos
anamnezė, bronchitas, gastritas, miokardo infarktas,
patologija, toksikozė ir t. t.; muzikos džazas, gitara,
kantata, oktava, oratorija, pastoralė ir t. t. Kuriant
terminus, skolintis kitos kalbos žodžius būtų pats lengviausias
kelias, tačiau tokiu atveju liktų neišnaudotos vidinės
potencinės kalbos išgalės. Pastaraisiais metais tarptautiniams
terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys, ir
dėl to sparčiai didėja tarptautinių ir savųjų terminų
sinonimija, pvz., fizikos terminai: vakuumas = tuštuma,
gravitacija = visuotinė trauka,
absorbcija = sugėrimas, rotacijos ašis = sukimosi ašis
ir t. t.; chemijos:
presas = slėgtuvas, fibra = skaidula, preciziniai svareliai =
tikslieji svareliai, evaporatorius = garintuvas, sėdimentacija =
nusėdimas ir t. t.; kalbotyros: metatonija = priegaidės
kaita, derivatas = vedinys, kalkė = vertinys ir t. t. Be
abejo, keisti lietuviškais tokių prigijusių tarptautinių
terminų, kaip technika, mechanizmas, taktas, ritmas,
impulsas, automatizacija, televizija, radijas, psichologija
ir kt., nėra jokio reikalo. Tačiau nedera vartoti painių ar
sunkių ištarti tarptautinių žodžių ar skolinių ten, kur puikiai
tinka lietuvių kalbos žodžiai.
Žargoninė leksika
Žargoninė leksika, arba
žargonybės
(pranc. jargon žargonas), yra žodžiai arba žodžių
junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių
šnekamojoje kalboje (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų,
aristokratų salonų, vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų,
studentų ir t. t.).
Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai
tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių
priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų
visuomenės grupių (dažniausiai deklasuotų: vagių, valkatų,
elgetų ir pan.) noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems
žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės
vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį,
pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar
spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus
emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės
labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas
ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės
šnekamosios leksikos sluoksnis slengas.
Žargono žodžiai labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis
greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos
pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių
skirtingose vietose.
Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai
nevienodi.
Dauguma jų fonetiškai ir
morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai),
pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys, figovai
prastai, blogai, fuginti bėgti, kabakas, knaipė
kavinė, kaifas malonumas, leikyti gerti,
lazdavoti kibti, barti, šaipytis, palinti rūkyti,
skačkės šokiai, stukačius skundikas, šaika
būrys, draugija, taskankės muštynės ir t. t.
Kitos žargonybės
perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė
biblioteka, egzas egzaminas, ciza
cigaretė, kolis kolokviumas, konserva
konservatorija, matieka matematika, stipkė
stipendija, univeika universitetas ir t. t.
Kartais žargonybių
pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar
net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša
auklėtoja, bičas bičiulis, dėstytuvas
dėstytojas, klasiokas klasės draugas, sausiokas
sausas vynas, raudoniolika daug, daugiau kaip
dešimt ir t. t.
Iš kitų išsiskiria
vadinamosios semantinės žargonybės. Tai bendratautiniai
žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis
iš kailio nertis, labai stengtis, būda mokykla,
kirvis griežtas mokytojas ar dėstytojas, nuskilti
pavykti, pasisekti, susimauti neišlaikyti
egzamino, nepataikyti atsakinėjant, nusiplauti, nusimuilinti
pabėgti, išeiti, šakės baigta, galas, prapultis,
šienas niekai, šlamštas ir t. t. Šio tipo žargonybės,
saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina
kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų
žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių beviltiška,
gauti pompą išsisemti, nešti muilą bėgti,
nešdintis, sumesti skudurus susidraugauti arba
susituokti, pakišti kiaulę padaryti niekšybę,
kiaulystę, neimti į plaučius nesijaudinti, nesikrimsti
ir t. t.
Dauguma žargonybių,
išskyrus semantines, yra laikoma neigiamu, nors ir neišvengiamu
kalbos reiškiniu. Gausiai vartojami įmantrūs su taisyklėmis
prasilenkiantys žargono žodžiai kenkia kalbos grynumui, rodo
menką žmogaus kultūrą. Grožinėje literatūroje vartojamos
žargonybės paprastai turi kokią nors idėjinę-meninę paskirtį.
|