Kreipinys

Žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį ar daiktą, vadinasi kreipinys.

Kreipiniai reiškiami daiktavardžio šauksmininku. Jie gali būti išplėsti derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais, priedėliu.

Kas tu esi, žmogau, ir kur tu keliauji?

Vakarinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine!

Ei, žemėtos šaknys, kaip tamsoj jūs matot?

Skambėkit, rytmečio gatvės, skambėkit! Skambėkit, bažnyčių varpai, skambėkite, bokštai!

Jūra, bičiule šaltoji, liaukis man širdį kamuoti.

Laba diena, pone Pumputi.

Kur skubi, paklydęs laive?

Kreipinys gali būti išreikštas ir daiktavardiškai pavartotu įvardžiuotiniu būdvardžiu.

Brangioji, tu esi angelas.

Mieloji mano, šeimininkė čia esu aš, Katrė Žaliūgienė.

Kreipinys gali būti sakinio pradžioje, viduryje ir gale.

Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas.

Nutūpk, dagili, ant mano delno.

Amžiais tu šlamėsi, šilkalapi uosi.

Įsidėmėtina, kad netaisyklinga kreiptis daiktavardžio vardininku. Sakome Mokytojau, aš jau parašiau, o ne Mokytojas, aš jau parašiau; Eime, Sauliau, o ne Eime, Saulius ir t.t. (Žr. „Kreipinys, mandagumo raiška“)

Taip pat įsimintina, kad tie moteriškosios giminės daiktavardžiai, kurių vardininkas kirčiuojamas galūnėje, šauksmininke kirtį turi kamiene: Irena (vard.) — Irena (šauksm.); Aldona (vard.) — Aldona (šauksm.) ir t. t.

Kreipiniu ne tik kreipiamės į asmenį ar daiktą, bet dažnai pasakome ir savo požiūrį į jį. Mažybiniais, maloniniais daiktavardžiais išreikšti kreipiniai rodo, kad asmenys, daiktai, į kuriuos asmuo kreipiasi, yra jam artimi, brangūs. O menkinamąją ar niekinamąją reikšmę turinčiais daiktavardžiais kreipiamasi į tuos, kurie neigiamai vertinami.

Dukryte, eik į savo kambarį ir ruošk pamokas. 

Jaunų dienų mieli draugai, atėjo laikas atsiskirti. 

Ne tavo reikalas, kvailas pone, domėtis, kas mano širdy. 

Tu, nenaudėli, dėl ko taip iškeli nosį?

Tylėk, gyvatės liežuvi!

Tuoj perskelsiu teutonišką makaulę.

Kreipiniai sakinyje skiriami dažniausiai kableliais.