Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo

ypatumai ir klaidos

Padejuojama, kad lietuvių kalbos kirčiavimas labai sunkus. Tai teisybė.

Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo, kaip ir tarties, pagrindas yra vakarų aukštaičių kauniškių kirčiavimo sistema. Iš esmės taip pat kirčiuoja ir pietų aukštaičiai (dzūkai). Tačiau beveik pusė Lietuvos kirtį daugiau ar mažiau atitraukia: kuo toliau į šiaurę, tuo labiau.

Žemaičiai, atitraukdami kirtį, palieka vos jaučiamą kirčiuką ir žodžio gale, todėl jiems nustatyti tikrąją kirčio vietą nėra sunku. Sunkiau rytų aukštaičiams. Daugelis rytų aukštaičių kirtį atitraukia iš trumpos galūnės į ilgąjį priešpaskutinį skiemenį (sąlyginis atitraukimas): čia mokykla (= mokyklà), skaitom vadovėlius (= vadovėliùs), ką veiki (= veik), o šiaurės panevėžiškiai kirtį atitraukia dar intensyviau (visuotinis atitraukimas): šak(a) (= šakà), vaikų (= vaik), labє (= laba) ir pan.

Didžiųjų miestų žargone yra ir slavų, ypač lenkų, turinčių kirtį tik antrame nuo galo skiemenyje, kirčiavimo įtakos: pasakoma pieštukus ar pieštūkus (= pieštukùs), palapines ar palapynes (= palapinès) – kaip matome, kirčiavimo pažeidimai čia dažnai susipynę su norminės tarties pažeidimais. Kartais nebelinkstama prie lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos derinti tarptautinių žodžių kirčiavimo: nors butè, bet pasakoma klube (= klubè); nors galùs, bet balus (= balùs), nors įžūlia, bet punktualiai (= punktualia).

Visa tai kasdienį praktinį kirčiavimą, ypač miestiečių, daro labai margą. Vis dėlto bendrinėje kalboje dviejų ar kelių kirčiavimo sistemų negali būti. Net jeigu kam bendrinės kalbos kirčiavimo sistema atrodo nepatogi ar nesmagi, ją reikia perimti, išmokti ir viešojoje kalboje jos laikytis.

Pagrindiniai lietuvių kalbos kirčiavimo sunkumai, ypač šios kalbos besimokantiems užsieniečiams, yra du: šokinėjantis kirtis ir savitos priegaidės.

Bepigu lietuvių kaimynams latviams – baltams, kaip ir mes. Jų kirtis dėl finougrų kalbų poveikio yra pastovus – pirmame žodžio skiemenyje. Prancūzai kirčiuoja savo žodžių paskutinį skiemenį, lenkai, kaip sakyta, – antrąjį nuo galo. O lietuvių kirtis šokinėjantis: gali būti ir galūnėje, ir bet kuriame žodžio kamieno skiemenyje. Tai labai patogu poetams – gal todėl lietuvių eilėdara lanksti, subtili, bet kalbos vartotojams iš tiesų nelengva.

Be to, lietuvių kalba turi priegaides, kurių neturi daugelis indoeuropiečių kalbų, nors kai kurių jų kirtis šokinėjantis, pavyzdžiui, rusų kalbos.

Lietuvių bendrinės kalbos kirčiuotų skiemenų priegaidės yra dvi: tvirtapradė ir tvirtagalė. Tvirtapradė yra žymima dešininiu kirčio ženklu ´, pvz.: kis, pláuti, lángas, tik tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių ir dvibalsio ui pirmieji trumpi dėmenys i, u žymimi kairiniu kirčio ženklu `, pvz.: prmas, dùlkė, ùiti. Tvirtagalė priegaidė žymima riestiniu kirčio ženklu ~, pvz.: rkas, plaũkti, lañkas. Seniau manyta, kad yra ir trumpinė priegaidė, tačiau eksperimentai trumpųjų balsių balso slinkties ir gaidos neparodė. Todėl trumpieji kirčiuoti balsiai žymimi kairiniu kirčio ženklu, nereiškiančiu priegaidės, pvz.: màno, nèšti, ktas, bùvo. Tarmėse pasitaiko ir specifinių priegaidžių: daugelis žemaičių turi laužtinę priegaidę – tam tikrą tvirtapradės priegaidės variantą, kai garsas tarsi užlūžta, o daug rytų aukštaičių – tvirtagalės priegaidės variantą kirstinę priegaidę, kai tarsi nukertamas, kiek sutrumpinamas kirčiuotas ilgasis žodžio galas.

Dabar Lietuvoje daug kas, dažniau jaunimas, visų ilgųjų balsių ir sutaptinių dvibalsių ie, uo priegaidės iš klausos jau nebeskiria. Reikia griebtis žodyno, kad pasakytum, kokios priegaidės yra ksnis – sklstis, sprsti – gržti, výras – klavỹras, trkti – rkti, šónas – Jõnas, mgti – rkti; penas – šiẽnas, púodas – kuõdas. Tačiau dvibalsių ai, au, ei, ui ir visų mišriųjų dvigarsių priegaidės skiriamos gana gerai: láimė – lakas, pláukas – laũkas, léisti – sklesti, zùiti – mulas, sámtis – rastis, tltas – šitas, bùrtas – tutas. Vis dėlto paveiktieji slavų kalbų ar vaikystėje kalbėję nelietuviškai (paprastai kai kurie didžiųjų miestų gyventojai) priegaidžių neskiria ir šiuo atveju: tvirtagalę priegaidę taria panašiai kaip tvirtapradę (kartu čia yra ir tarties klaida, nes tvirtagalio dvigarsio pirmasis dėmuo be reikalo ilginamas), pvz.: vãikas (= vakas), Kãunas (= Kaũnas), rẽikia (= rekia), mũilas (= mulas), rãnkos (= rañkos), kyrvis (= kivis), kũmpis (= kupis). Tai labai didelės klaidos.

Yra ir mažesnių (tarminių) priegaidėjimo klaidų. Daug žemaičių tvirtagalių dvigarsių kirčio spūdį koncentruoja pirmajame dėmenyje, o reikia antrajame: Klãipėda (= Klapėda), plãukti (= plaũkti), svẽikas (= svekas), mũilas (= mulas), bãlsas (= basas), kẽrštas (= keštas), šltas (= šitas), sũnkiai (= suñkiai). Dalis žemaičių ir daug vakarų aukštaičių kauniškių tvirtagalę priegaidę dalija per abu dvigarsio dėmenis: laikas (= lakas), naujas (= naũjas), sakai (= saka), sakau (= sakaũ), sakei (= sake), labai (= laba). Šių tarmių atstovams reikia atkaklių pratybų, kad dvigarsių tvirtagalę priegaidę ištartų tinkamai.

Ar gali giminiškų lietuvių kalbos žodžių ar net vieno žodžio tam tikrų formų priegaidė skirtis? Gali, ir taip būna neretai. Šis reiškinys vadinamas priegaidžių kaita, arba metatonija. Visa Lietuva sako bárti, bet banis; dùlkė, bet dukti; brado, bet bráidžioja, taip pat láuksiu, kélsiu; láuksi, kélsi – bet laũks, kes, taigi šiuo pastaruoju atveju skiriasi būsimojo laiko 3-iojo asmens formos priegaidė, ir daugeliui žemaičių čia reikia prisitaikyti prie bendrinės kalbos metatonijos, nebetarti láuks, kéls.

Metatonijos bėda ta, kad ne visos tarmės vienodai ją taiko. Ne visi žino, kad láisvė 1, bet lasvas 4 (ne laisvas); krañtas 4, bet pakrántė 1 (ne pakrantė); dangùs, dañgų 4, bet padángė 1 (ne padangė); áukštas 3, bet (trečias) aũkštas 2 (ne aukštas); aũkštis 1 (ne aukštis); vikas 4, bet vlkė 1 (ne vilkė); širds, šrdį 3, bet bešidis 2, kietašidis 2 (ne beširdis, kietaširdis); pláukas 3, bet beplaũkis 2, šviesiaplaũkis 2 (ne beplaukis, šviesiaplaukis); reikšm, réikšmę 3, bet berekšmis 2, daugiarekšmis 2 (ne bereikšmis, daugiareikšmis); galvà, gálvą 3, bet begavis 2, devyngavis 2 (ne begalvis, devyngalvis). Suabejojus, ar kokiu konkrečiu atveju bendrinėje kalboje yra metatonija, būtina tikrintis žodynuose.

Kirčiavimo klaidos, kurių dažniausiai daroma, yra arba kirčiavimo sistemos pažeidimas, arba skirtingas, negu bendrinėje kalboje įprasta, pavienių žodžių kirčiavimas.

Pavojingiausios kirčiavimo klaidos yra kirčiavimo sistemos pažeidimai, t.y. kirčio šokinėjimo dėsnių linksniuojant arba asmenuojant nepaisymas – linksnio ar asmens ne to skiemens kirčiavimas. Šitokios klaidos iš esmės griauna bendrinės kalbos kirčiavimo sistemą ir laikomos labai didelėmis. O lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos pagrindas yra priešpaskutinio skiemens taisyklė, kurią būtina gerai įsidėmėti ir griežtai taikyti. Ji apima ir linksniuojamuosius, ir asmenuojamuosius žodžius.

Kiek mažesnės klaidos (paprastai tarmybės) yra skirtingas, negu bendrinėje kalboje įprasta, pavienių žodžių kirčiavimas. Ne taip sukirčiuotas kurios nors kalbos dalies pavienis žodis kirčiavimo sistemos negriauna, bet vis tiek yra nepageidaujamas. Pavyzdžiui, reikia kirčiuoti móteris 1 (ne moteris 3^a), mẽdžiaga 1 (ne medžiaga 3^b), stráipsnis 1 (ne straipsnis 2), kláusimas, kláusimai 1 (ne klausimai 3^a), reikšm, réikšmę 3 (ne reikšmę 4), radė, radę 2 (ne raidė 4 ir ne raidė 1), šitas, šimta 4 (ne šimtai 2), tóks, -ià 3 (taip pat kóks, -ià 3; jóks, -ià 3), tokems, -ióms; tókius, -ias (ne tokius, -ias 4 ir ne tokiems, -ioms 1); reñgti, reñgia, reñgė (ne rengti, rengia, rengė – tai žemaitybė); jéigu (ne jeigu), kadángi (ne kadangi).

Jeigu dvejopas kokio žodžio kirčiavimas maždaug vienodai paplitęs visoje Lietuvoje, žodynai jį paprastai įteisina, pvz.: váistas 1, váistinė 1 ir vastas 4, vastinė 1; óda 1 ir odà 4; pasáulinis, -ė 1 ir pasaulnis, -ė 2; geltónas, -a, 1, geltóniems, -oms; raudónas, -a 1, raudóniems, -oms (ir geltonems, -oms 3, raudonems, -oms 3). Prestižinei kalbai labiau siūlomas pirmasis (paprastai senoviškesnis) kirčiavimo variantas.