Kad
rašybos mokymasis būtų sėkmingas, reikalingos kelios sąlygos:
1. Besimokantieji
privalo suvokti leksinę žodžio reikšmę, pvz., ražas
be lapų, sausas virbas; nudilusi be lapų vienų
virbų šluota, nupjauto javo šiaudo galas; rąžytis
ištiesti rankas ir kojas, ilgiau nejudėjus, raivytis, ręžti
įtempti kūną ar jo dalies raumenis; rėžti
aštriu įrankiu dalyti, pjauti. Tik suprasta leksinė žodžio
reikšmė neleis tų 4 minėtų žodžių priskirti vienai kuriai
rašybos taisyklei.
2. Reikia mokėti
skirstyti
žodžius reikšminėmis dalimis.
Iš aukščiau pateiktų
pavyzdžių ryšku, jog šaknyje glūdi leksinė žodžio reikšmė,
kurios suvokimas leidžia be klaidų parašyti tą žodžio dalį.
Priesagų, galūnių, priešdėlių rašybos taisyklių neįmanoma
taikyti praktiškai, neskiriant tų reikšminių žodžio dalių.
Priešdėlio radimas žodyje beveik nekelia sunkumų besimokantiems.
Sunkiausiai sekasi nustatyti galūnę, pvz., šakose,
akmenyje, neštųsi, mokymąsi, gerajam,
pirmąsias, eitumėte, bąlančiuosiuose.
Tad būtina įsidėmėti, kad galūnę turi linksniuojamieji,
asmenuojamieji arba tik giminėmis, skaičiais kaitomi žodžiai.
Žodžio galūnė randama kaitant žodį: ta dalis, kuri kinta, ir bus
ieškomoji morfema. Tiesa, dvi asmenuojamosios formos būsimojo
laiko trečiasis asmuo (eis, neš) ir liepiamosios nuosakos
vns. II a. (eik, bėk) galūnės neturi.
Taisyklingai rašyti trukdo
ir neišmanymas, kiek ir kokių priesagų turi žodis. Pvz., žodyje
kūryba yra priesaga, prasidedanti balse, todėl
daiktavardis padarytas iš būt. k. l. veiksmaž. kūrė
ir turi ilgą šaknies balsę; sūpavimas
paskutinė žodžio priesaga -im-, kuri jungiama prie I ir
II asmenuotės veiksmaž. būt.k.1. kamieno (sūpavo); to
veiksmažodžio bendraties (sūpuoti) priesaga ir pati
žodžio reikšmė (reiškia lėtai trunkantį veiksmą) rodo, kad
pamatinio žodžio (supo) šaknies balsė pailgėjusi.
3. Būtina gebėti
sparčiai ir nepastebimai pačiam sau, t. y. suautomatintai,
atpažinti visas kalbos dalis,
pvz., formavimas, pustymas (daiktav.), krosnin
(priev.), raštuotas, saulėtas (būdv.), važiuotas,
girdėtas (dalyvis) ir t. t. Reikia mokėti suautomatintai
nustatyti ne tik visas kalbos dalis sakinyje, bet ir skirti kai
kuriuos jų morfologinius požymius:
bendrinius ir tikrinius daiktav.; veiksmažodinės kilmės
paprastuosius ir sangrąžinius daiktav.;
vienaskaitinius ir daugiskaitinius daiktav.;
kiekinius ir kelintinius
skaitvardžius;
santykinius ir
nežymimuosius įvardžius;
įvardžiuotines
būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių formas;
bevardę būdvardžių,
įvardžių, skaitvardžių, dalyvių giminę;
būdvardžių, prieveiksmių
laipsnius;
pagrindines
veiksmažodžių formas, asmenuotes, nuosakas, laikus (jei turi);
išvestinių veiksmažodžio
formų (dalyvių, padalyvių, pusdalyvių) rūšis, laikus;
sangrąžinius
veiksmažodžius ir dalyvius.
4. Be abejo, reikia
mokėti gerai linksniuoti ar asmenuoti žodžius.
Tam
tikrų sąlygų reikia ir norint sakiniuose tinkamai sudėti
skyrybos ženklus:
1. Suvokti sakinio
prasmę: Jonas, atsisveikinęs su draugais, nužingsniavo
aikštės link (Nuėjo vienas) ir Jonas atsisveikinęs su
draugais nužingsniavo aikštės link (Su kažkuo atsisveikino
ir nuėjo su būriu draugų). Suvokta mintis, kas norima pasakyti,
padės nustatyti tinkamus skyrybos ženklus ir jų vietą sakinyje.
2.
Gerai skirti kalbos dalis,
ypač būdvardžius ir veiksmažodines formas (įvairių linksnių ir
laikų dalyvius, padalyvius, pusdalyvius), santykinius įvardžius,
sujungiamuosius ir prijungiamuosius jungtukus, prielinksnius,
dalelytes.
3. Mokėti skirstyti
sakinį žodžių junginiais.
4.
Sklandžiai nagrinėti sakinio
dalimis, sutartiniais ženklais pabraukiant
veiksnius, tarinius ir t. t. (Apie sakinio ir kalbos dalių
painiojimą negali būti nė kalbos.)
5. Suprasti sintaksinių terminų reikšmes ir įsidėmėti jų
pavadinimus:
priedėlis, išplėstiniai pažyminiai ir aplinkybės, tikslinamoji
aplinkybė, vienarūšės sakinio
dalys su apibendrinamuoju žodžiu, įterpinys,
sudėtinis sujungiamasis, prijungiamasis sakinys, kreipinys.
Pedagogai ir psichologai
teigia, jog būtina lavinti ne tik regimąją, girdimąją
(klausydamiesi įsidėmi taisykles, pavyzdžius) atmintį, bet ir
motorinius rankos pojūčius ir kalbos padargų veiksnius.
Pastebėta, kad rašantysis, nebeatsimindamas vieno ar kito žodžio
rašybos, kelissyk užrašinėja jį ant lapelio ar net vedžioja žodį
pirštu ant suolo, ore, kol judesiai atgamina tinkamą ortogramą,
t. y. teisingą raidę. Tad kartais prasminga žodį ar jų grupę
labai tvarkingai, neskubant, net pasigėrint pačiu rašymo
procesu, perrašinėti gana daug kartų. Pastebėta, kad moksleiviai
padaro daugiau klaidų, kai rašo sučiaupę lūpas.
Labai svarbu išmokti
taisyklingai nurašinėti nuo knygos:
1) garsiai (tyliai
krutinant lūpas) perskaitomas sakinys ar žodis,
2) įsigilinama į
sakinio (žodžio) prasmę,
3) apmąstomi ir
įsidėmimi rašybos (skyrybos) sunkumai,
4) rašomas sakinys
(žodis), nebežiūrint į tekstą,
5) parašius
patikrinama.
Vadinasi, nurašinėti nuo
knygos negalima paskubomis. Jokiu būdu negalima žvilgčioti į
tekstą kas žodis ar net jo dalis, kaip kartais būna tikrovėje.
Nurašinėjimą galėtų lydėti antraeilės reikšmės turintis
tylus žodžių tarimas, t. y.
rašymas nesučiauptomis lūpomis.
Ypač nuo galimų klaidų
saugo rašybinio nagrinėjimo įgūdžiai. Jie formuojami tokia
veiksmų seka:
1) išskiriamos
pavojingos (kur rašantysis gali klysti) vietos ir taip
tobulinamas rašybinis akylumas, pastabumas,
2) išskirtajam
atvejui paaiškinti taikoma taisyklė,
3) komentarai
užrašomi, pvz., ošianti veik. r. es. l.
dal.; -ant- po minkštojo priebalsio; sąnarys,
nes są-; zyzti, nes zyzė.
Rašybos klaidų padeda
išvengti darybinio nagrinėjimo įgūdžiai:
balinu es.
l. antrinis (priesaginis) veiksmaž., kurio priesaga prasideda
balse, todėl padarytas iš balo; nosinė raidė žodžio
šaknyje nereikalinga;
švytuoklė
daiktav., kurio paskutinė priesaga (-kl-) prasideda
priebalse, todėl žodis padarytas iš bendraties švytuoti;
tai pasikartojantį veiksmą reiškiantis antrinis veiksmaž. su
priesaga -uoti, todėl jo šaknies balsė y;
pučiąs
es.l. veik. r. dal., padarytas iš pučia, tai pirminis
(dviskiemenis) veiksmaž., pagrindinėse formose turintis šaknies
balsių kaitą; kadangi būt. k. l. III a. galūnė -ė, tai
es. l. šaknies balsė trumpa;
nusčiūvant es. l.
pad., padarytas iš nuščiūva, tai pirminis veiksmaž.,
turintis šaknies balsių kaitą; kadangi būt. k. 1. III a. galūnė
-o, tai es. l. šaknies balsė ilga.
Darybinio nagrinėjimo
mokykloje beveik nemokoma. Tokie įgūdžiai ypač reikalingi tiems,
kurie neturi fonetinės klausos, t. y. negirdi ir netaria ilgųjų
ir trumpųjų balsių y, ū, i, u.
Darybinė, o kartu ir
rašybinė žodžio analizė atliekama tokiu nuoseklumu:
1) atpažįstama
kalbos dalis, nurodomi reikalingi požymiai,
2) jei žodis
išvestinis, nustatoma, iš ko jis padarytas,
3) ortogramai
paaiškinti taikoma rašybos taisyklė.
Rūpinantis skyrybos klaidų
likvidavimu, pirmiausia praverstų išmokti susitvarkyti su
sudėtinių (prijungiamųjų, sujungiamųjų, mišriųjų) sakinių
skyryba, po to gilintis į vientisinio sakinio skyrybos
taisykles. Efektyvus mokymosi būdas skyrybinis
nagrinėjimas.
Kai išgirsti tolimą,
netikėtą garsą, ateinantį iš nesuprantamos pusės, atitiesi
nugarą, pečius, nes jis ne vien netikėtas, bet ir nepanašus į
kitus garsus, kuriuos tau yra tekę girdėti.
1 atskiriamos dvi
vienarūšės sakinio dalys,
2 atskiriamas
išplėstinis dalyvinis pažyminys,
3 atskiriamas šalutinis
sakinys nuo pagrindinio,
4 atskiriamos dvi
vienarūšės sakinio dalys,
5 pagrindinis sakinys
atskirtas nuo antro šalutinio sakinio,
6 atskiriamos dvi
vienarūšės sakinio dalys,
7 atskiriamas šalutinis
sakinys nuo kito šalutinio sakinio.
Šis sakinys
sudėtinis prijungiamasis, sudarytas iš pagrindinio ir trijų
šalutinių sakinių.
Kiekvienas, norintis
išmokti rašyti be klaidų, turėtų atlikti tokį savityros
darbelį: išrinkti iš kontrolinių diktantų,
atpasakojimų, rašinių visus klaidingai parašytus žodžius ar
sakinius ir sugrupuoti juos pagal klaidų rūšis. Jei susikaups
daug vienos (dviejų, trijų...) rūšies klaidų, vadinasi,
rašančiajam trūksta žinių ir mokėjimų. Tada būtina mokytis
reikalingas taisykles ir rašyti daug teminių pratimų,
pvz., atskiri žodžiai ir sakiniai, skirti tik nosinių raidžių
žodžių šaknyje rašybai įtvirtinti. Jei klaidos įvairios, beveik
neįmanoma išskirti atskiros klaidų grupės rašantysis nesugeba
paskirstyti dėmesio, yra nepakankamai akylas ir nepastebi
rašybos (skyrybos) sunkumų. Tokių įgūdžių trūkumą rodo
rašančiojo reakcija į savo klaidas: Juk žinojau, kaip reikia
rašyti ! Taigi, jei esama išsiblaškymo ir nepastabumo
požymių, būtina kuo daugiau rašyti įvairiatemių pratimų,
kur teks taikyti įvairias, dažniausiai net negiminingas rašybos
(skyrybos) taisykles. Dar sudėtingesni yra kompleksiniai
pratimai, kuriuos rašant mokomasi ir rašybos, ir skyrybos.
Minėtų rūšių pratimų rasite B. Dobrovolskio parengtame rinkinyje
Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos pratimai X-XII klasei
(Kaunas, 1993). Nesvarbu, kad knyga skirta aukštesniųjų klasių
mokiniams ji tinka ir kitokio amžiaus moksleiviams,
studentams. Minėtoje B. Dobrovolskio knygoje yra pastabumui
ugdyti skirtų korektūros pratimų:
reikia ištaisyti tekste paliktas klaidas. Kai išmokstama
pastebėti kitų klaidas, tada ir savikontrolė rezultatyvesnė.
KELI BAIGIAMIEJI PATARIMAI,
kai nesiseka rašyti be klaidų:
1. Pirmiausia nagrinėkite
sakinius kalbos (sakinio) dalimis, kol įgūdžiai virs
suautomatintais veiksmais.
2. Gerai įsiminkite
vartojamus terminus: sangrąžos dalelytė, intarpas, priedėlis,
įterpinys ir t. t.
3. Tik tada mokykitės
rašybos (skyrybos) taisykles, rašykite sakinius, diktantus,
pratimus, kol imsite rašyti greitai ir beveik nejausdami, jog
remiatės taisyklėmis.
4. Būtina daug skaityti
(tyliai ir garsiai): dažnai daroma rašybos (skyrybos) klaidų,
kad menkas rašančiojo kalbos žodynas, prastai tariami žodžiai
arba skaitant jie net iškraipomi, nesuvokiama sakinio prasmė ir
t. t.
SĖKMĖS !