Žodžių sudėtis

Pagal sudėtį žodžiai skiriami į skaidžiuosius ir neskaidžiuosius. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį, o neskaidieji reikšminių dalių neturi. Tuo jie panašūs į žodžio dalis ir nesunkiai jomis virsta: te sau dirba – tedirba sau, be gėdos – begėdis, prieš pietus – priešpiečiai.

Šaknis yra pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prisijungianti afiksus ir galinti susijungti su kita šaknimi. Afiksai – tarptautinis bendras priešdėlių, priesagų, galūnių ir kitų žodžio dalių, išskyrus šaknį, pavadinimas.

Kadangi ta pati šaknis prisijungia įvairias žodžių ir jų formų sudedamąsias dalis, ji apibrėžiama ir kaip bendroji giminiškų žodžių dalis: sen-ti, sen-as, sen-elis, pa-sen-ti, sen-atvė, sen-ovė, sen-ovinis, sen-ybinis, sen-umas ir kt.

Šaknis turi ir tai, kas vieną žodį skiria nuo kito (leksinė reikšmė), ir tai, kas bendra visai žodžių klasei (gramatinė reikšmė).

Šaknis, kaitant ar darant žodžius, dažnai keičia savo fonetinę sudėtį ir tuo būdu susidaro tos pačios reikšmės formų variantai: vyti – veja – vijo, vogti – vagia – vogė, dubti – daubti – duobė, lėkti – lakta, nešti – našta ir kt. Tai yra šaknies balsių kaita.

Šaknies balsių kaita esti kiekybinė (kai kinta tik balsio ilgumas): kilti – kyla – kilo ir kokybinė (kai kinta pats balsis): veda – vadas, keisti – kaita, žydėti – žiedas.

Be balsių kaitos, šaknies fonetinė sudėtis dar kinta dėl intarpo: akti – anka – ako, tekti – tenka – teko, lipti – limpa – lipo, kibti – kimba – kibo (m vietoj n atsiranda dėl asimiliacijos – supanašėjimo: n prieš p, b virsta į m).

Tarp atvirosios šaknies, kuri baigiasi balsiu ar dvibalsiu, ir galūnės (arba kamiengalio) įsiterpia priebalsiai d, j, n, v: duoti – duoda – davė; dėti – deda – dėjo; sėti – sėja – sėjo; šluoti – šluoja – šlavė; džiūti – džiūva – džiūvo; būti – būna (būva) – buvo; pūti – pūva – puvo.

Tarp uždarosios (su priebalsiu gale) šaknies ir esamojo laiko galūnės (ar kamiengalio) balsio įsiterpia priesagos -st- ir -št-: gimti – gimsta – gimė; mirti – miršta – mirė; dingti – dingsta – dingo; linkti – linksta – linko.

Priesaga – žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės, bet paprastai sakoma su galūne. Ji ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei klasei) priklauso žodis. Pavyzdžiui, su priesagomis -ininkas, -ėjas, -idė, -ykla gali būti tik daiktavardžiai (bitininkas, siuvėjas, karvidė, mokykla), su -ingas, -ėtas, -uotas – būdvardžiai (laimingas, skylėtas, languotas), su -uoti, -ėti, -yti, -enti – veiksmažodžiai (dainuoti, didėti, dalyti, gyventi).

Su priesagomis padaromi ne tik nauji žodžiai, bet ir to paties žodžio formos (pvz.: geras – geresnis – geriausias; eidavo, eisime, eikime, eitume, einantis, einamas, eidamas, einant).

Priešdėlis – žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai (išsinerti ir išnara, palangė, padarė, pasuko, įlenkti ir įlanka ir t. t.).

Iš priešdėlinių veiksmažodžių darant daiktavardžius, kinta kai kurių priešdėlių forma: atitrukti – atotrūkis, palinkti – polinkis, nulaužti – nuolauža, užleisti – užuolaida.

Galūnė – kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Tačiau ne visi žodžiai baigiasi galūnėmis. Galūnėmis paprastai baigiasi linksniuojamieji ir asmenuojamieji žodžiai (vyras – vyro – vyrui...; nešu – neši – neša...), o nekaitomi žodžiai galūnių neturi. Tik sąlygiškai galūnėmis laikome ir veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens balsius (dirb-a, tik-i; raš-o). Iš daugiskaitos 1 ir 2 asmens formų matyti, kad tai yra kamiengaliai (dirb-a-me, dirb-a-te; tik-i-me, tik-i-te; raš-o-me, raš-o-te).

Galūnės ne tik rodo žodžių ryšius, bet ir įformina žodį kaip kalbos vienetą. Todėl, keičiant galūnes, galima pasidaryti naujų žodžių: vilk-as – vilk-ė; stal-as – stal-ius; graž-us – grož-is; be galvos – begalv-is ir pan.

Kamienas – žodžio dalis be galūnės. Ši dalis gali būti labai paprasta, lygi šakniai (mam-a), ir sudėtinga, su žodžių darybos ir kaitybos afiksais. Paprasčiausias sudėtinis kamienas turi vieną šaknį ir vieną priešdėlį arba priesagą (padar-ė, avid-ė), bet esti ir labai sudėtingų kamienų, su įvairiais darybos ir kaitybos afiksais (pasišokinėdam-as), kamienų su dviem šaknimis (grėbliakot-is), su dviem šaknimis ir priesaga (galvažudžiauj-a).

Kamienui priklauso ir sangrąžos afiksas. Jis kilęs iš sangrąžinio įvardžio galininko ir naudininko, todėl ir turi dvi pagrindines savybės reikšmes: 1) praustis ,,prausti save“ ir 2) pirktis ,,pirkti sau“. Priklausymą kamienui rodo ne afikso vieta (ji gali būti pačiame žodžio gale ir tarp priešdėlio ir šaknies: suktis – pasisukti), bet kamienui suteikiama nauja reikšmė: sukti ir suktis – ne to paties žodžio formos, o du žodžiai, nors žodynuose sangrąžinių veiksmažodžių reikia ieškoti paprastųjų veiksmažodžių lizduose. Bet tai, kad daryba su sangrąžos afiksu duoda visai naują žodį (stebėti – stebėtis, laukti – lauktis), rodo jo priklausymą žodžių darybai. Be to, sangrąžos afiksas labai dažnai ,,prilimpa“ prie priešdėlio ir su juo sudaro priešdėlines sangrąžines formas iš tų veiksmažodžių, kurie be priešdėlio sangrąžiniai nebūna: valgyti – prisivalgyti, persivalgyti; parduoti – parsiduoti; lakti – nusilakti ir kt.

Ypatinga žodžio dalis – įvardžiavimo afiksas. Jis kilęs iš įvardžių, visada yra žodžio gale ir pats turi kintamą galūnę (gerasis – gerojo – gerajam...), tačiau jo reikšmė glaudžiai susijusi su kamieno reikšme. Įvardžiuotinis gali būti tas žodis, kurio paprastoji forma reiškia kintamą daikto ypatybę (medinis negali būti įvardžiuotinis).