Kablelis ir brūkšnys

Kablelis ir brūkšnys yra sudėtinis intonacinis ženklas, vartojamas ten, kur dėl kurių nors priežasčių vieno brūkšnio nepakanka.

1. Kableliais ir brūkšniais išskiriame įterptinius sakinius, įsiterpusius tarp sakinio dėmenų arba į sakinį įsiterpusius su savo šalutiniu dėmeniu.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kad draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

2. Kableliu ir brūkšniu atskiriami sakinio dėmenys, kurie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis.

Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti.

Jau pavasaris išaušo, gieda vieversėlis, – nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis!

Tokių dejavimų Adomas girdi kasdien, – ar kad kelnės suplyšta, ar kad alkūnė prakiūra, nosinė dingsta.

3. Kai sakinio atkarpoms skirti reikia brūkšnio, o pirmoji iš tų atkarpų baigiasi kableliais skiriamu šalutiniu arba įterptiniu sakiniu, tarp atkarpų paprastai paliekamas ir kablelis, ir brūkšnys.

Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė, – prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti.

Poezija turi nutiesti tiltą iš kūrėjo į skaitytoją arba, kaip yra sakęs V. Mykolaitis-Putinas, – iš širdies į širdį.

Pastaba. Kai šalutinis sakinys yra įsiterpęs į trumpą neišplėstą sakinį ar brūkšnys turi tik intonacinę reikšmę, prieš jį kablelio gali nebūti.

Matau, kad neišsinešdina – ir užkūriau ugnį.

Žudyk mane, jei nori – ar šūviais, ar peiliu!

4. Kableliu ir brūkšniu atskiriame jungtuku nesujungtus labai atsijusius, bet pabrėžtą išvadinę mintį pasakančius sakinio dėmenis.

Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegų, – jam veja ir takai obelų apsnigti.

Ne viesulas laužo miškus, – tai Speigas karalius per sniegą apeina upes ir šilus.