Bendrosios stiliaus kultūros
pažeidimai
Ta pati kalbos išraiškos priemonė gali pažeisti ne vieną
stiliaus reikalavimą. Pvz., veiksmažodinio daiktavardžio
junginys su kilmininku sakinyje Sekančioje (= Kitoje,
tolesnėje?) poemos dalyje poetė vaizduoja klastingą
Vokietijos užpuolimą kenkia kalbos gyvumui ir aiškumui,
yra dviprasmis: ar Vokietija ką užpuolė, ar ją kas užpuolė?
Bene daugiausia mokinių rašiniuose yra kalbos tikslumo klaidų.
Visas jas skiriame į 4 didesnes grupes: leksines, darybines,
morfologines ir sintaksines tikslumo klaidas.
Leksinės tikslumo klaidos esti dvejopos: žodis netinka
dėl savo semantinio arba emocinio atspalvio. Ypač dažnas
netikslumas pavartotas ne tas leksinis sinonimas ar kitas
artimareikšmis žodis:
Stepukas vėl ėmė drožinėti (= pjaustinėti)
eglę. Joje nebuvo (= neliko) net laisvos
(= sveikos?) vietelės.
Aš niekada nežinodavau, kurią pamoką mane pakvies
(= pašauks) atsakinėti.
Gauti gerą derlių nuolat maišydavo (=
kliudydavo) blogos oro sąlygos.
Tamsi aplinka, žiaurūs žmonės Katrę sužlugdė (=
pražudė).
Kurmelio paveikslas nenustoja savo vertės (=
reikšmės) ir mūsų dienomis.
Taip pat būdingas stiliaus trūkumas gana bendras,
universalus veiksmažodis ar jo vedinys ten, kur tiksliau
išreikštų mintį konkretus žodis:
Miegantį Petruką pamatė šeimininkas. Jis paėmė Petruką
(= čiupo, griebė vaiką) ir pradėjo mušti.
Netikslus žodis dažnai pažeidžia semantinį derinimą:
Žmogus, nesustabdydamas žingsnių (= nesustodamas,
nelėtindamas žingsnių), ėjo toliau.
Semantinio derinimo ypač dažnai trūksta ten, kur mokinys bando
pasakyti vaizdingiau, vartoja palyginimą, kuria tropą:
Rytui prašvitus, išsekinta, nuvargus lyg šešėlis minia
traukia į aprūkusias dirbtuves.
Mokytojas jaučia didžiausią atsakomybę dėl savo išleistų į
gyvenimą sėklų.
Nejaučiant žodžio emocinio atspalvio, rašoma:
Motina iškart atgavo jėgas ir nukulniavo namo.
Veiksmažodis kulniuoti yra vaizdingesnis už savo sinonimą
eiti, bet turi tam tikrą neigiamą, menkinamąjį niuansą ir
todėl šiame sakinyje netinka.
Iš darybinių tikslumo klaidų būdingiausios yra netikslus
priešdėlių, taip pat priesagų vartojimas. Tos klaidos būna
trejopos: a) ne tas priešdėlis, b) nereikalingas priešdėlis, c)
trūksta priešdėlio, pvz.:
a) Algiukas nepasižvalgęs (= neapsižvalgęs)
skubėjo per gatvę.
Kai nuskynė obuolius, visi atėjo (= suėjo) į
trobą.
b) Mergaitės rovė burokus, moterys kitoje lysvėje
nupjaustė (= pjaustė) nuo kotų kopūstų galvas.
O didžiosios morkos paliko (= liko)
žemėje.
c) Sviedinys pakilo aukštai ir krito (= nukrito)
anapus tvoros.
Viename skersgatvyje ji sutiko
nepažįstamą vyriškį, kuris jos klausė (= ją
paklausė), ar ji ieškanti
Petro.
Analogiškos būna ir priesagų
klaidos, pvz.:
a) Petro Viliaus veidmainystė
(= veidmainiškumas).
b) Užžėlė išmindyti
(= išminti) takai.
c) Motina pažino, kad tai
šoferis, kuris veždavo (= vežiojo, vežiodavo) jos
Petrą.
Mokiniai mėgsta vartoti vietoj
daiktavardžio žmonės jo vedinį žmonija, nes nemato
jų reikšmės skirtumo, renkasi skambesnį, aukštesnį žodį:
Visos profesijos vienodai
reikalingos žmonijai.
Čia tas žodis išvis nereikalingas.
Svarbiausias morfologines tikslumo klaidas sudaro
vardažodžių ir veiksmažodžių formų netikslus vartojimas.
Pasirenkama ne ta daiktavardžio skaičiaus forma:
Visa tai sukurta statybininko ranka (= rankų).
Bombonešių ūžesiai (= ūžesys) motiną gąsdino
daugiau negu perkūnas.
Šitokios klaidos rūpi ir kalbos kultūrai, ir stilistikai: norint
jų išvengti, be gramatikos taisyklių, reikia išmanyti ir kalbos
polinkius, turėti kalbinę nuojautą. Panašus tuo atžvilgiu
paprastųjų ir įvardžiuotinių formų netikslus vartojimas. Dažniau
pasakoma paprastoji forma, kur taisyklingesnė ir tikslesnė būtų
įvardžiuotinė, rečiau įvardžiuotinę lytį randame ten, kur reikia
paprastosios:
Gandrai atsisveikina su gimtu (= gimtuoju)
lizdu.
Katrė nelaimingųjų (= nelaimingų) vedybų
auka.
Iš veiksmažodžio formų netikslumų pirmiausia minėtinas netikslus
laikų vartojimas. Galima skirti tris mokėjimo parinkti tinkamą
laiko formą pakopas. Pirmoji kai suvokiamos laikų derinimo
įvairių rūšių sudėtiniuose sakiniuose normos. Tų normų
pažeidimas yra gramatikos klaida:
Staiga jis stabtelėjo prie namo, apaugusio vijokliais,
žvilgterėjo į tą pusę ir pamatė, kad visas namas skendėjo
(= skendi) liepsnose.
Kita pakopa laikų formų derinimas kontekste: mokėjimas
pasakoti vienu laiku, kur galima, įvairinti laikus. Čia apie
laiko formos tinkamumą spręsime ne iš sakinio konstrukcijos, o
iš teksto turinio, iš konteksto, todėl šie atvejai pridera ir
stilistikai:
Skersgatvyje motiną sulaiko kažkoks žmogus. Jis
paklausė motiną: ...
Bepradedant rašyti, pasigirsta muzikos garsai.
Rašytojas uždarė langą.
Abiem atvejais čia reikia pasakoti vienu laiku; arba esamuoju,
arba būtuoju kartiniu. Trečioji, aukščiausia mokėjimo vartoti
laikų formas pakopa tai gebėjimas naudotis tų formų
sinonimika, perkeltinėmis reikšmėmis.
Retas mokinys, atpasakodamas svetimas mintis, pasinaudoja
dalyvine kalba, jos modaliniais atspalviais. Paprastai tokiais
atvejais verčiamasi asmenuojamosiomis formomis:
Lenkų literatūros mokytojas išpeikė lietuvių kalbą. Ji
netinka (= netinkanti) nei poezijai kurti, nei
gilesnei minčiai išreikšti.
Būdingiausios sintaksinės tikslumo klaidos yra šios:
netikslus linksnių ir prielinksninių konstrukcijų vartojimas,
netiksliai nustatytos sakinio ribos, netiksli žodžių tvarka,
netinkamai parinktas sintaksinės konstrukcijos tipas (ne tas
sintaksinis sinonimas ir kt.). Daugelis linksnių ir prielinksnių
vartojimo klaidų yra ne stiliaus, o kalbos, sintaksės klaidos.
Stiliaus klaidoms bei trūkumams skirsime tokį linksnių ar
prielinksnių vartojimą, kai bendrinėje kalboje esama geresnių
variantų arba kai iškreipiama mintis (pastaraisiais atvejais
netikslumą paprastai rodo platesnis kontekstas):
Labai gražus ir mano gimtasis miestas Šiauliai (=
Šiaulių miestas).
Katrė grubiai atsako Vingienei už (= į)
jos užgauliojimus.
Lašelis nukrito tiesiai į rūtą (= ant rūtos).
Kai neatsižvelgiama į minčių glaudumą, netiksliai
nustatomos sakinio ribos: arba a) be reikalo nejungiami į
sujungiamąjį sakinį artimos prasmės savarankiški sakiniai, arba
b) į vieną sakinį sudedami keli tolimesnes mintis reiškiantys
dėmenys, kuriuos turėtų skirti taško pauzė:
a) Senelis juos norėjo pavaišinti. Bet berniukai atsisakė.
Motina išvydo savo mylimą sūnų. Ir jos akys nušvito kaip rasa
kaitriai saulutei patekėjus.
b) Gydytojas apžiūrėjo Kazbeką ir ėmė gydyti, Kazbekas
pasveiko.
Mažame žemės lopinėlyje yra tokių gražių, didingų upių kaip
Nemunas ar Šešupė, darbštūs Lietuvos žmonės, linksmos jų dainos.
Sintaksės normos panašūs atvejai aiškiau nepažeidžia, todėl jie
ir rūpi stilistikai.
Stilistinė žodžių tvarkos klaida tai netikslus prasminių
akcentų išdėstymas sakinyje ar tekste. Žemesniųjų klasių
mokiniams neretai sudaro sunkumų rašinėlio pradžia, pirmojo
sakinio žodžių tvarka: juo reikia ir veikėją pristatyti, ir šį
tą pranešti:
Iš mokyklos Jūratė ėjo namo (= Jūratė ėjo iš...).
Petriukui karvelį padovanojo draugas (= Draugas
padovanojo Petriukui karvelį).
Netiksli žodžių tvarka atpasakojimo plane:
Vėl žinutė apie sūnų.
Sugrįžta sūnus.
Veiksnio inversija čia stilistiškai nemotyvuota: nėra reikalo
veiksnį pabrėžti, nes juo žymimas minėtas veikėjas, pasakymo
tema. Kiti pavyzdžiai:
Miškuose ir laukuose pradėjo gėlės žydėti (= žydėti
gėlės).
Mergaitė su draugais skubėjo į mokyklą. Kelias buvo slidus.
Lėtai keliu (= Keliu lėtai) važiavo ma šina.
Prasideda nepakeliamas jaunosios
Vingienės gyvenimas jau nuo pat pirmosios dienos pas uošvius
(= Jau nuo pat pirmosios dienos pas uošvius...).
Iš dažnesnių netikslių konstrukcijų minėtini sakiniai su
jungtuku bet, taip pat pastebimas šalutinių pažyminio
sakinių su jungiamuoju žodžiu kuris įsigalėjimas ten, kur
tikslesnė būtų kita konstrukcija:
Jonukas norėjo prieiti prie riešutyno, bet prie jo
gulėjo gyvatė (= Šalia riešutyno, prie kurio Jonukas norėjo
prieiti, gulėjo gyvatė). Berniukas gyvatės nepastebėjo ir ją
užmynė.
Barbutė viską papasakojo Cvirkienei, bet jos
pasakojimas pagražintas (= papasakojo pagražindama).
Jo marškiniai buvo suplyšę, pro kuriuos matėsi
(= ir pro juos buvo matyti) žaizdota nugara.
Iš trijų vyrų išsiskyrė vienas, kuris (= jis ir)
išgelbėjo berniuką.
Nejausdami prasminio ir stilistinio sintaksinės konstrukcijos
atspalvio, mokiniai nesugeba parinkti kontekstui tinkamiausio
sintaksinio sinonimo:
Vytukas su Vidu nubėgo į stotį. Jie laukė, kada atvažiuos
dėdė (= laukė atvažiuojant dėdės).
Jie įsivaizduoja save ryžtingais, stipriais žmonėmis (=
įsivaizduoja, mano, tariasi esą ryžtingi, stiprūs žmonės), o
iš tikrųjų yra tik menki padarėliai, siūbuojantys nuo kiekvieno
vėjo gūsio.
Kalbos aiškumo klaidas, kaip ir tikslumo, skiriame į
leksines ir gramatines. Neaiškumų gali kilti dėl neapdairiai
pavartoto kontekstinio sinonimo:
Iš nendrių išlėkė gulbinas ir puolė arklius. Kaštanius
paėjęs toliau atsigėrė. O Balčiui gerti neleido gražuolis.
Tik žinodami atpasakojimo turinį, suprantame, kad gražuoliu
mokinys vadina gulbiną. Kartais mokiniai be reikalo vartoja
sinonimus, tą patį daiktą vadindami čia pat tai sviediniu,
tai kamuoliu arba tai valtimi, tai laivu,
pvz.:
Jis pačiupo sviedinį ir nubėgo į alyvų krūmą. Vaikai
nežinojo, kad Algis pagrobė kamuolį.
Senelis turėjo valtį. Senelis su Rimuku dažnai
plaukdavo laivu.
Daiktų pavadinimai čia artimi terminams, todėl sinonimų
vartojimas trukdo suprasti tekstą.
Sunkina minties supratimą žodis, kai jis čia pat vartojamas kita
reikšme:
Namie liko tik bobulė su vaikais. O darbo bobulei
liko tiek, kad nežinai ko griebtis.
Samdinys yra laikomas gyvulio vietoje. Jis laikomas
beteisiu žmogumi.
Vengdami tokio kartojimo, ieškome sinonimų, keičiame sakinio
konstrukciją.
Nelogišką arba neaiškią mintį daro trūkstamas žodis (leksikos
semantikos vienetas) bei trūkstama sakinio dalis (sintaksės
vienetas):
Ne ką geresnis moters likimas (= likimas
parodytas) ir kituose apsakymuose.
Algiukas pagriebė sviedinį ir nubėgo į alyvų krūmą. Vaikai
niekaip negalėjo surasti (sviedinio ar Algiuko?).
O mama suprato, kad ir vėl gavo dvejetą (kas
gavo?).
Aiškumui kenkia minties šuolis (logikos klaida) ištisų sakinių
praleidimas:
Viename nedideliame miestelyje naktį užsidegė namas. Name
paliko kokių šešerių metų berniukas.
Tarp tų sakinių turėjo būti pasakyta Visi išbėgo ar pan.
Būdinga aiškumo klaida yra neapdairus įvardžio vartojimas.
Įvardžiu išreikšta sakinio dalis kelia dviprasmybę, kai tas
įvardis gali būti siejamas ne su vienu prieš einančio teksto
žodžiu:
Pirmoje dalyje nupie štas
gražus Šveicarijos ežero vaizdas, antroje
Lietuva. Poetui patinka ši (katra?) šalis, tačiau
Maironiui ji (?) kažkokia šalta, svetima.
Kenkia aiškumui skaičiaus formų nederinimas:
Dirdai mirus, šeima suyra. Kiekvienas iš jų
(= šeimos narių) nori pasigrobti kuo daugiau tėvo
palikto turto.
Taip pat sunkina minties supratimą nepamatuotas skaičiaus formos
kaitaliojimas tekste. Rašydami apie daugelį vienarūšių daiktų,
asmenų, mokiniai vartoja tai daugiskaitą, tai apibendrinamosios
reikšmės vienaskaitą:
Bernelis nupjaus dobilėlį, kai jis išdžius, mergelės
juos sugrėbs, o paskui bernelis dobilėlį
sušers žirgeliui.
Panašus kaitaliojimas galimas, bet jam privaloma tam tikra
tvarka, pakankamas formų nuotolis.
Didesnio apdairumo negu asmenuojamoji forma reikalauja
neveikiamoji rūšis. Ja pasakomo veiksmo atlikėjas esti
reiškiamas kilmininku. Kadangi kilmininkas gali žymėti ne tik
veikėją, bet ir veiksmo objektą (papildinį) ar pažyminį, tai,
neapdairiai pavartotas, jis gali būti dviprasmis, pvz., rašinyje
apie Maironį:
Kaip prošvaistė iškyla šviesūs Lietuvos praeities
prisiminimai. Jo praeitis idealizuojama.
Galima pagalvoti, kad jo (Maironio) praeitį kažkas idealizuoja,
nors mokinio norėta pasakyti, jog Maironis idealizuoja Lietuvos
praeitį. Neveikiamoji rūšis gali kelti dviprasmybę ir dėl kitos
priežasties: ja reiškiamas veiksmas gali būti suprastas ir kaip
procesas, ir kaip veiksmo padarinys, pvz.: Žygaičiai pokario
metais buvo apgriauti. Miestelis buvo apgriautas (jį
apgriovė) karo metais, o pokario metais kurį laiką dar buvo
griuvėsių.
Dviprasmybė gali kilti dėl neapdairiai pasirinktos žodžių
tvarkos:
Upėje augo tarsi gulbės baltos vandens lelijos.
Žinia apie karą Klangiuose sprogo tarsi bomba.
Ar lelijos augo tarsi gulbės, ar jos buvo baltos tarsi gulbės?
Ar žinia apie karą Klangiuose, ar Klangiuose sprogo?
Dviprasmybės nebūtų, taip pasakius:
Upėje augo baltos tarsi gulbės vandens lelijos; Upėje augo
vandens lelijos, baltos tarsi gulbės. Žinia apie karą sprogo
Klangiuose tarsi bomba.
Sakinį daro griozdišką ir sunkina minties supratimą ilgas
pažyminys prieš pažymimąjį žodį:
Katrės paveikslas liks lietuvių liaudies atmintyje švelnios,
tvarkingos, tyros sielos, darbščios, norinčios mylėti ir būti
mylimos, siekiančios lygių teisių šeimoje ir visuomenėje ir dėl
jų kovojančios moters pavyzdžiu.
Kalbos glaustumo trūkumų esama įvairių: vienur sakinyje
nereikalingas tik vienas žodis, kitur tušti ištisi sakiniai,
ištisos pastraipos, visas rašinys. Dažnai būna brauktini
kartojamieji žodžiai:
A. Baranauskas pirmiausia aprašė regimuosius įspūdžius,
paskui uodžiamuosius įspūdžius ir girdimuosius įspūdžius.
Kitas moters paveikslas Marcės paveikslas.
Kartą, kai motina kambaryje virė bulves, į kambarį
įpuolė Barbutė.
Nors iš eilėraščio pavadinimo atrodo, kad
eilėraštyje bus pavaizduota jūra, bet, eilėraštį
perskaičius, išryškėja visai kita mintis.
Vyrai paleido arklius atsigerti vandens. Staiga iš
nendryno išlėkė gulbinas. Jis neleido atsigerti vandens.
Būdingas parazitinis žodis yra įvardis savo:
Šeimininkas greitai
susidraugavo su savo žirgu. Žirgas taip pat priprato prie
savo šeimininko.
Ji pasisodino savo
kaimynę ir liepė jai pasakoti.
Nereikalingi esti ir kiti
įvardžiai:
Jie pakvietė Algį žaisti
su jais kartu.
Ji norėjo dar jį
paklausti, bet nebegalėjo jo sustabdyti.
Jie tarytum dėkojo Tadui už
jų išgelbėjimą.
Aukštesniųjų klasių mokiniai pavartoja nieko nepasakančių
dalyvinių pažyminių:
Pirmoji dalis tai pavaizduotas Šveicarijos ežero
vaizdas.
Tuščių, nereikalingų esti įvardinių pažyminių:
Paties žodžio žygdarbis prasmę žmonės
nevienodai supranta.
Aplink tylu, ramu, nesiaučia jokios karo audros.
Be reikalo įkišamas prieveiksmis, dalelytė:
Jos poezijoje taip pat reiškiama gana stipri meilė
tėvynei.
Visada tylus, užsidaręs, nemėgo per daug
tuščiai plepėti.
Nepamiršo ji apdainuoti savo gimtojo Kiršų kaimo ir net
Suvalkijos lygumų.
Visaip stengiamasi palengvinti ir taip sunkų
statybininko darbą.
Pastarajame sakinyje žodžiai ir taip pažeidžia logiką,
suponuoja prieštaringus sprendimus.
Ne tik glaustumui, bet ir tikslumui (semantiniam derinimui), ir
logikai kenkia
pleonazmai:
Šiuose rinkiniuose jau ryškiai jaučiamas kitoks poetės
žvilgsnis į ją supančią aplinką.
Pažiūrėjus iš tolo, mano gimtoji tėviškė iš tikrųjų
labai didelė ir graži.
Sviedinys pakilo į aukštį, sublizgėjo saulėje ir
nukrito anapus tvoros.
Yra mokinių, linkusių tuščiažodžiauti, kalbėti vis tą patį
kitais žodžiais:
Kiekvieną minutę, kiekvieną valandą Žemės rutulyje iškyla vis
puikesnių ir aukštesnių pastatų, kurie vienas už kitą stiebiasi
vis aukščiau, lyg kokie dangoraižiai.
Tokios ,,kūrybos nepataisysime, išbraukę nereikalingus žodžius.
Teks patarti mokiniui disciplinuoti mintį, mokytis kalbinės
išraiškos ekonomiškumo.
Iš kalbos vaizdingumo trūkumų ir klaidų pirmiausia
minėtinas stilistiškai neutralus, nevaizdingas žodis ten, kur
rašinio turinys, aptariama situacija reikalauja ekspresijos,
vaizdo:
Vieną pavakarę už durų kilo baisus bildesys. Į kambarį
įėjo Jonas. Jis buvo visas purvinas, dumbluotas.
Ant žemės matyti minkštučiukai samanų patalai.
Vietoj paryškintų veiksmažodžių reikėtų pavartoti įvirto,
įgriuvo, ištiesti, pakloti ar pan. Vaizdingumas turi būti
tikslingas, prasmingas. Ne kiekvienas vaizdingas pasakymas yra
geras. Pvz.:
Motina negalėdavo miegoti naktimis. Jos juodus plaukus
papuošė sidabrinės gijos.
Ši metafora čia netinka dėl prasminio atspalvio ir dėl
trafaretiškumo. Rašytojo tekste, kurį mokinys atpasakojo, irgi
yra tropų, bet jie pabrėžia ne žilų plaukų gražumą, o motinos
rūpestį, sielvartą;
Nemigo naktys šerkšna nubėrė tamsius jos plaukus.
Suprantamas ir skatintinas nuoširdus mokinių noras rašyti
gražiai, vaizdingai. Griaudamos išviršinę kalbos logiką,
įprastinį semantinį junglumą, vaizdinės išraiškos priemonės turi
laikytis vidinių kalbos dėsnių, motyvacijos. Kai to nepaisoma,
sukuriami pavyzdžiai auksinių minčių skyreliams:
Darbo rankos aria grublėtą žemės veidą.
Dar gilesnė (= stipresnė, didesnė) meilė Tėvynei
užverda jos širdyje.
Galėtų tokių jaunuolių ir nebūti, bet vėl kaip šmėkla
iškyla tėvų abejingumas savo vaikams,
nesidomėjimas jų vidiniu pasauliu, jų draugais ir elgesiu.
Kalbos gyvumo trūkumai tai nemotyvuotas tų pačių
žodžių, frazių, tų pačių formų kartojimas, monotonija ir
nemotyvuotas veiksmažodžio keitimas neveikiamuoju dalyviu,
veiksmažodiniu daiktavardžiu ir pan. Neveikiamoji rūšis netinka
reikšti greitiems, staigiems veiksmams: dalyvis prislopina
dinamiškumą:
Tik staiga vieną rytą berželis buvo nulaužtas.
Stilingesni, gyvesni taptų ir pasakymai, veiksmažodinius
daiktavardžius pakeitus veiksmažodžiais:
Tėvo pamokymas Praną dėti kapeiką prie kapeikos (=
Tėvas pamoko Praną...).
Kalbos skambumo trūkumus sudaro ausį rėžiantis tų pačių
ar panašiai skambančių žodžių susidūrimas ir kartojimasis,
vienodų skiemenų susibėgimas, atsitiktiniai rimai, asonansai,
aliteracijos ir kiti stilistiškai nepateisinami sąskambiai:
Bet gyvatė atsipeikėjusi taip skaudžiai kirto,
berniukas net aiktelėjo iš skausmo.
Jį (vatinuką) pamato zylutė. Ji nutupia
ant vatinuko peties.
Su a šaromis
mes atsisveikinome su mišku.
Iš krūmų išlindo gyvatė.
Jis jos nepamatė.
Ne visus tokius pasakymus skubėsime
taisyti: kurie ne kurie iš jų, ypač keli pastarieji, nors
nepageidautini, bet pakenčiami, leistini. Fonetinės klaidos
pataisomos nesunkiai: vienodai skambantiems žodžiams parenkami
sinonimai, keičiama žodžių tvarka, nereikalingi žodžiai
išbraukiami arba įterpiama naujų.
Galiausiai minėtini kalbos turtingumo trūkumai. Kai
mokinio žodynas neturtingas, o kalbos sintaksinė sandara
neįvairi, jis įkyriai kartoja tuos pačius žodžius, tas pačias
frazes, tų pačių tipų sakinius. O tokia kalbos išraiška būna
monotoniška, negyva, nesklandi, neskambi: dėl kalbos išteklių
nežinojimo ar nemokėjimo jais naudotis pažeidžiami kone visi
stilingos kalbos reikalavimai.
Įkyrus tų pačių ar bendrašaknių žodžių kartojimas yra bene
būdingiausias mokinių kalbos stiliaus trūkumas. Daugelis
žemesniųjų klasių mokinių nesugeba išsivaduoti iš vieno žodžio
nelaisvės, nusakydami tą patį veiksmą, įspūdį:
Visi su noru keliaujame. Man pasidarė labai smagu. Su
slidėmis man teko keliauti pirmą kartą. Pagaliau atėjo
vakaras. Visi keliavome namo. Keliavome
labai pavargę. Pagaliau ir atkeliavome į savo mokyklą.
Man labiausiai patinka žaisti krepšinį, tinklinį,
futbolą. Ne vien patinka žaisti, bet ir patinka
žiūrėti, kai žaidžia kiti. Ne vien patinka sportas. Bet
man patinka ir važinėti mašinomis.
Aukštesniųjų klasių mokinių darbuose įkyriai bado akis
veiksmažodžiai parodo, apra šo,
vaizduoja, atskleidžia.
Žinoma, didesniame darbe apie rašytojo kūrybą tų žodžių
kartojimosi nelengva išvengti, bet reikia išmokti nekartoti jų
gretimuose sakiniuose, kaitalioti juos tarp savęs, rasti
vaizdingesnį jų pakaitą, o svarbiausia keisti šablonišką
sakinio konstrukciją (Poetas pavaizduoja... Šiame
kūrinyje A. Baranauskas aprašo...) kitomis (Eilėraštyje
skamba..; Prieš mus iškyla..; Susipažįstame su..;
Skaitome knygą apie..; Ši knyga - tai pasakojimas apie...).
Įkyriai esti kartojamas kūrinio žanras:
Gamtine tematika parašytų
eilėraščių yra nemaža. Vienas iš tokių eilėraščių yra
Kur bėga Šešupė. Eilėraštyje poetas atkuria
Lietuvos vaizdą.
Žemesniųjų klasių mokiniai
rašiniuose vis kartoja tą patį veikėjo pavadinimą: Sigutė,
Sigutė, Sigutė.., Algis, Algio, Algiui.., jis, jo, jam...
Kai pradedami rašyti literatūriniai rašiniai, iškyla dar viena
kliūtis rašytojo vardas, ir vėl tas pats: Maironis,
Maironis, Maironis arba poetas, poetas, poetas...
Tėra vienas kelias išvengti tokių klaidų išmokti naudotis
kontekstine sinonimika, perifrazėmis: Sigutė ji,
mergaitė, našlaitė, našlaitėlė, vargšė mergaitė; Maironis
jis, poetas, dainius, Pavasario balsų
autorius.
Dažnai kartojami jungtukai, įvardžiai, įvardiniai prieveiksmiai,
ypač sakinių pradžioje arba jungiant sakinius:
Poetas nori, kad tėvynė išgarsėtų, kad kitų
šalių žmonės sužinotų, kad yra šalis su didžiomis upėmis,
kuri vadinasi Lietuva.
Jis yra tik individualus maištautojas, kuris, netekęs
darbo dėl ligos, kurios priežastis fabrikas,
nutaria nusižudyti.
Tada meška nuėjo. Alionuška vėl verkia. Tada
prie medžio priėjo vilkas. Alionuška su vilku irgi nepanoro eiti
namo. Tada vilkas nuėjo.
Nemaža ir ištisų frazių, ypač šabloniškesnių, kartojimo:
Maironis yra vienas iš Lietuvos poetų, kuris savo kūryboje
daug vietos skyrė Lietuvos praeičiai. Savo kūryboje
poetas dalį vietos skyrė satyriniams eilėraščiams.
Pagrįstai sakoma: kalbos ištekliai stiliaus pamatas.
|