|
Tiesioginė ir netiesioginė kalba
Kito asmens arba savo paties kalbą ar mintį autorius gali
perteikti
tiesiogine arba netiesiogine
kalba:
O tau, dėde, ar teko jau važiuoti geležinkeliu?
pasiklausiau aš Vainorą.
Aš pasiklausiau Vainorą, ar jam jau tekę važiuoti
geležinkeliu.
Netruk, Juozeli, netruk, prikalbinėjo motina, grįždama į
vidų.
Motina, grįždama į vidų, kartojo Juozeliui, kad šis netruktų.
Ot, imsiu ir nukirsiu! ūmai prakalbėjo Grainis.
Grainis ūmai prakalbėjo imsiąs ir nukirsiąs.
Taigi tiesioginė ir netiesioginė kalba gali sudaryti
sintaksinius sinonimus. Stiliaus požiūriu tai gana nelygiavertės
išraiškos priemonės.
Tiesioginė kalba yra pažodžiui pakartota kieno kalba, joje
dažnai esti tokių ekspresyvumą stiprinančių kalbos reiškinių,
kaip klausiamieji, skatinamieji, šaukiamieji, nepilnieji
sakiniai, kreipiniai, jaustukai, ištiktukai, dalelytės,
įterptiniai žodžiai, kartojimas ir kt.
Netiesioginė kalba paprastai išsiverčia be tų išraiškos
priemonių, ji yra nors ir tikslus, bet ne pažodinis kieno kalbos
išdėstymas. Netiesiogine kalba perduodamas veikėjo mintis
rašytojas dažniausiai nusako šalutiniu papildinio sakiniu (arba
šiaip dalyvine kalba), todėl nelieka emocingumo ir vaizdingumo,
taip būdingo tiesioginei kalbai. Užtai pastaroji nepamainoma
priemonė grožinio kūrinio veikėjams individualizuoti, jų
charakteriams išryškinti, kalbos ypatybėms iškelti. Netiesiogine
kalba kartais visai neįmanoma perteikti veikėjo kalbos
individualybių:
Taigi taigi, kaipgis! negirdėjau dar aš tavo pamokslo?
atšovė sūnelis.
Perteikti netiesiogine kalba, šie Vingių Jono žodžiai skambėtų
maždaug taip:
Sūnelis šiurkščiai atšovė, kad jau girdėjęs jos pamokslą.
Ekspresyvus, emocingas retorinis klausimas virto paprastu
tiesioginiu sakiniu, o pertaro taigi taigi, kaipgis
Jono kalbos nuolatinio palydovo teko išvis atsisakyti.
Vis dėlto nederėtų nuneigti netiesioginės kalbos, kaip
sinoniminės išraiškos priemonės, stilistinės vertės. Ten, kur
rašytojui terūpi perteikti kieno pasakytos minties esmę,
neatskleidžiant visų ją lydinčių atspalvių atspalvėlių, ten jo
neretai pavartojama netiesioginė kalba:
Mikė visuomet sakosi galįs Juozapėlį viena ranka paguldyti
ant žemės.
Su tiesiogine kalba dažnai eina autoriaus kalba. Ja
nurodoma, kieno yra tiesioginė kalba, kaip ji pasakyta:
Kur tu eini, katinėli? klausia jo vilkas.
Į kurmio vestuves, atsakė katinas, raitydamas ūsą.
Tiesioginė kalba eina be autoriaus žodžių tada, kai kalbantysis
asmuo aiškus iš konteksto arba nesvarbus, kai be kokio papildomo
aiškinimo suvokiama kalbančiojo intonacija:
Išsiuntė tarną, o tarnas susitiko tą žmogų, moteriške
pasivertusį.
I š kur tu?
klausia
tarnas.
I š to paties
krašto.
O kaip ten kopūstai užaugo? Ar dideli?
Nežinau, nebuvau, kai kopūstus raugė. Tik mačiau, kad dvylika
arklių vieno kopūsto kotą vežė.
Autoriaus kalbos tarinys dažniausiai reiškiamas įvairiais sakymo
veiksmažodžiais. Veiksmažodžiai pasakė, tarė, paklausė,
atsakė yra stilistiškai neutralūs. Jie vartojami tada, kai
norima tik nurodyti kalbantįjį asmenį ir konstatuoti patį jo
kalbos faktą. Rašytojai nesitenkina šiais veiksmažodžiais,
dažniau vartoja tokius, kuriais pasakomas ir kalbos būdas:
sumurmėjo, rėkė, šaukė, šnibždėjo, tarškė, siūlė, patarė,
grasino...
Tiesioginę kalbą arba patį kalbantįjį asmenį charakterizuoja
būdo aplinkybės: liūdnai ir švelniai pasakė, negarsiai tarė,
sausai pridūrė, įsižeidęs atrėžė...
Ekspresyvi esti autoriaus kalba, kurios tariniu eina ne sakymą,
o gestą, mimiką, emocijas, kalbančiojo būseną žymintys
veiksmažodžiai: atsiduso, linktelėjo, nusišypsojo, nuliūdo,
supyko...
Vienas, sėdėjęs ant lovos, Petrylos žodžiais pasipiktino:
Tai kad pasakė! (V. M.-P.)
O jei vilkas, me ška
am?
pabaidė Geišė Severją, kaip baido mažus vaikus.
Tai pra šau
tamstas trobon,
išrietė nugarą šeimininkas.
Tokie metonimiškai pavartoti veiksmažodžiai daro kalbą vaizdingą
ir trumpasakę: leidžia atsisakyti nevaizdingų veiksmažodžių
pasakė, tarė..., plg.: tarė piktindamasis; pasakė
baidydamas; pasakė, išriesdamas nugarą.
Be tiesioginės ir netiesioginės kalbos, dar yra trečia, tarpinė
svetimos kalbos perteikimo forma tai vadinamoji
menamoji tiesioginė kalba. Menamąją
tiesioginę kalbą sudaro sakiniai, kurie yra autoriaus kalboje,
bet atskleidžia ne autoriaus, o veikėjo mintis ir jausmus:
Eina Rapolas, skuba žinomais raisto šuntakiais ir stebisi.
Kurių gi monų? Griežtuvėlį pirma buvo gražiai girdėjęs.
O dabar jau visai nebegirdi. Sustojo, įsiklausė.
Ne, nebegriežia. Mykoliukas, ėmęs griežti,
nebesustodavo. Nejaugi būtų kur kitur paėjėję? Ir pagreitino
savo žingsnius.
Visi šios ištraukos iš Vaižganto apysakos Dėdės ir dėdienės
sakiniai yra autoriaus kalbos sudėtyje, bet išskirtieji sakiniai
reiškia ne autoriaus, o veikėjo, Rapolo Geišės, mintis. Tai ir
yra menamoji tiesioginė kalba. Iš autoriaus kalbos ji išsiskiria
ne tik turiniu, bet ir emocingumu. Kaip ir tiesioginė kalba,
menamoji tiesioginė kalba išlaiko individualiąsias veikėjo
kalbos ypatybes, jo mąstymo būdą, žodyną, sakinių sandara. Tik
apie veikėją čia kalbama ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu.
Menamoji tiesioginė kalba kartais yra dar parankesnė veikėjo
individualizavimo priemonė, negu tiesioginė kalba. Savo
pasakojime atskleisdamas veikėjo vidinį pasaulį, autorius čia
pat gali parodyti ir savo pažiūrą į tą veikėją. Ypač ryški būna
autoriaus pozicija satyriniuose kūriniuose.
Menamąją tiesioginę kalbą nesunku pakeisti tiesiogine kalba:
trečiasis asmuo pakeičiamas pirmuoju, išskiriama atitinkamais
skyrybos ženklais:
Martynas pasijunta besėdįs ant akmenų krūvos plento pakrašty.
Kaip jis dabar čia atsirado? Juk jis Verdeno
fronte...
Oi, ne, jis grįžta atostogų. Grįžta... Koks
keistas tas žodis: grįžta. Ar dar yra pasaulyje vieta,
kur galima grįžti, po to, kas darėsi ir tebesidaro fronte?
Ar ne visas pasaulis vienas frontas? (I. S.)
Plg.: Martynas pasijunta besėdįs ant akmenų krūvos plento
pakrašty. Kaip aš čia atsiradau? Juk aš
Verdeno fronte...
Geriausių menamosios tiesioginės kalbos pavyzdžių randame I.
Simonaitytės, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, J. Baltušio
prozoje. Menamoji tiesioginė kalba, kaip puiki priemonė giliau
ir betarpiškiau atskleisti veikėjų dvasiniam pasauliui, labai
populiari ir naujausioje lietuvių grožinėje literatūroje.
|
|
|