Tiesioginės ir netiesioginės
kalbos sąvoka
Bendraujant neretai prireikia
raštu arba žodžiu perteikti kitų ar savo anksčiau pasakytas
mintis. Tai paprastai daroma dviem būdais:
1) veikėjo kalba pakartojama nieko
nekeičiant,
2) pasakytos mintys atpasakojamos
maždaug tais pačiais žodžiais, bet dažniausiai keičiant asmenį,
nuosaką, veiksmažodžio asmenuojamąją formą dalyviu ir t. t.
Pirmuoju atveju turime
tiesioginę kalbą, antruoju netiesioginę.
Tiesioginė kalba yra pažodžiui
pakartota kieno nors kalba.
Tiesioginė kalba perteikiama ne
tik tais pačiais žodžiais, tokia pat sandara, bet ir tuo pačiu
asmeniu, laiku, nuosaka, tais pačiais linksniais, kuriais tie
žodžiai buvo pasakyti.
|
Sakiniai su tiesiogine kalba |
Sakiniai su netiesiogine kalba |
|
Žiogas
ir skruzdės
Kartą
žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas
išalkęs ėmė prašyti kokio grūdelio. Bet skruzdės tarė:
O
kodėl vasarą neprisirinkai?
Vasarą neturėjau laiko, atsakė žiogas. Vasarą aš
grojau!
Jeigu vasarą grojai, tai žiemą šok, atsakė juokdamosi
skruzdės.
Ezopas |
Žiogas
ir skruzdės
Kartą
žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas
išalkęs ėmė prašyti kokio grūdelio. Bet skruzdės
paklausė, kodėl vasarą neprisirinkęs. Žiogas atsakė, kad
vasarą neturėjęs laiko, vasarų grojęs. Skruzdės
juokdamosi žiogui atsakė, kad žiemą šoktų, jeigu vasarą
grojęs.
Pagal
Ezopą |
Rašytiniame
arba sakytiniame tekste tiesioginė kalba pristatoma tam tikrais
įvedamaisiais žodžiais, kurie vadinami autoriaus žodžiais.
Pavyzdžiui, pasakėčioje ,,Žiogas ir skruzdės autoriaus žodžiai
yra: Bet skruzdės tarė;
atsakė žiogas; atsakė juokdamosi skruzdės.
Iš jų sužinome, kas kalbėjo.
Vartojant
tiesioginę kalbą, stengiamasi atkurti jos intonaciją, kalbėtojo
balsą. Taigi labai svarbu parinkti kuo taiklesnį autoriaus
žodžių tarinį. Vietoj žodžių
tarė, pasakė,
kalbėjo
neretai geriau tinka sakyti
prabilo, prašneko, pridūrė,
paprašė, pasiūlė, pritarė, sušuko, riktelėjo, sudraudė,
grasino, niršo, iškošė pro dantis, aiškino, įrodinėjo, ragino,
drąsino, guodė, sušnabždėjo, šyptelėjo, nusijuokė, bambėjo,
burbtelėjo, sumurmėjo, pasakojo, čiauškėjo...
Užuot sakius paklausė,
kartais sakoma
pasiteiravo, pasidomėjo, nustebo, išpūtė akis, sunerimo,
nesuprato...
Žodis
atsakė
gali būti keičiamas žodžiais
atsiliepė,
atkirto, atšovė, pripažino, patikslino, numykė, pritarė,
pratarė, nuliūdo, apsidžiaugė, suabejojo, patvirtino...
Dažnai autoriaus žodžių tarinys
dar turi būdo aplinkybę:
tyliai tarė,
nesijaudindamas pasakė, su ašaromis prašė, įdūkęs paklausė,
linksmai pasakojo, paspiegiu šaukė, nemirksėdamas aiškino,
kreivai šyptelėjo ir pan.
Kokiu veiksmažodžiu tikslingiausia
reikšti autoriaus žodžių tarinį, kokiais žodžiais jį apibūdinti,
priklauso nuo teksto stiliaus, kalbėjimo ir rašymo tikslo,
adresato.
