Priesagų vediniai

Taisytinų priesagų (kaip ir priešdėlių) vedinių yra dvi grupės: arba vedinį gadina svetima priesaga (nevartotinas hibridas), arba savai priesagai suteikta svetima reikšmė (dalinis vertalas, kartais – dalinis semantizmas).

Žodžiai su svetimomis priesagomis

Yra keletas aiškiai svetimų priesagų. Tai -ka; -avas, -a; -avoti.

-ka – slaviška priesaga (pasitaiko ir pertvarkyta į -kė). Vartojama keliais atvejais:

– moteriškosios lyties asmenims ar gyvūnams įvardyti. Beveik visoje Lietuvoje žinomi hibridiniai žodžiai kaimynka (= kaimynė), vagilka (= vagilė), miesčionka (= miesčionė, miestietė), mergelka (= mergelė, mergaitė, mergiūkštė), draugelka (= draugužė); beždžionka (= beždžionė), kumelka (= kumelė, kumelšė);

– žargoniškiems naujadarams sudaryti (kartais net žodį trumpinant ar prie -ka, -kė pridedant dar kitokią žargonišką priesagą ir pan.): galiorka, galiorkė (= galiniai, galas; paskutinės suolų, kėdžių eilės; galerija), univerka, univerkė (= universitetas), stipkė (= stipendija), kramtoškė (= kramtomoji guma, kramtukė; pagal -oškė modelį girdėti ir sužargonintų, neigiamai nuspalvintų vardų: Aldoškė, Petroškė);

– tarptautiniams žodžiams, imtiems iš tarpininkų slavų: damka, damkė (= (šaškių) dama), etažerka (= etažerė, knyginė), mašinka (= mašinėlė), razinka (= razina, džiovinta vynuogė), sardelka, sardelkė (= sardelė).

Čia primintina, kad priesaga -ka arba -kė, jeigu dar ir kamienas nelietuviškas, aiškiai rodo, kad visas žodis imtas iš slavų kalbų ir kad jis nevartotinas, t. y. barbarizmas. Tokių barbarizmų su -ka, -kė šnekamojoje kalboje gana daug: baranka, baronka (= riestainis; žargoniškai – ir vairas), basanoškės (= basutės), bratka (= broliukas, brolis), bulka (= banda, batonas, pyragas), duchovka, duchovkė (= orkaitė), fortka, fortkė (= orlaidė), futbolkė (= futbolinukai, futbolo marškinėliai), grielka (= šildyklė, šildynė, tik ne šildytuvas), kliuška (= ritmuša), knopkė (= smeigtukas – lapui smeigti, mygtukas – mechanizmo, spraudė, spraudelė, spraustukas – pirštinės, rankovės), norka (= audinė), papkė (= segtuvas – jei įsegama; aplankas, aplankalas – jei įdedama ir surišama), pieška (= pėstininkas; eilinis žmogelis), ragatka, ragatkė (= timpa), ripka (= ritinis, skritė), salka, salkė (= aukštelis, anttrobis, mansarda), sasiska, sosiska, sosiskė (= dešrelė), skladka, skladkė (= sudėtinė, susidėjimas, susimetimas), skleika, skleikė (= sanklija, suklijavimas), soska, soskė (= žindukas, čiulptukas), svalka (= sąvarta, sąvartynas), šiška (= kankorėžis, gurgutis), šleika (= petneša), tapkės (= šlepetės, šliurės), žilka (= valas) ir kt. Iš įteisintų skolinių su -ka žinomesnis tik tarka.

Lietuvių kalbai paprastai netinka ir dviguba slaviška priesaga -uška: voveruška (grybas) (= voveraitė), vytuškos (= vytuvai), dar labiau, jei žodis ne hibridas, o barbarizmas: petruška (= petražolė), batiuška (= tėvas, tėvukas). Tačiau du hibridai su -uška yra vartojami, nes trūksta adekvačių pakaitų: dainuška „nerimta dainelė“, vakaruškos „kaimo jaunimo šokiai“.

Primintina ir tariamoji priesaga -iakas. Pagal pavartojamus rusiškus žodžius su baigmeniu -iakas, pvz.: blatniakas (= landuolis, apsukruolis), mariakas (= jūrininkas), zemliakas (= kraštietis), chamiakas (= žiurkėnas), miestų jaunimas pasidarė ir žargonybių, pvz.: vidiakas (= vaizdo magnetofonas), mobiliakas (= mobilusis telefonas, mobiliukas), saviakas, -ė (= saviškis, -ė), ramiakas, -ė (= ramus, -i; ramutis, -ė); normaliakas, -ė (= normalus, -i; neišsiskiriantis, -i).

-avas, -a – lenkiškos kilmės priesaga, dar gana dažnai vartojama buityje, ypač tam tikrų atspalvių spalvoms pavadinti. Šios priesagos hibridiniai vediniai dažniausiai keistini būdvardžiais su priesaga -inis, -ė arba žodžių junginiais, pasakančiais, kas yra kokios spalvos.

Priesaga -avas, -a dažnai dedama prie aiškiai lietuviškų žodžių (smėlis, dangus, samanos...) ar įteisintų senųjų skolinių (vyšnia, morka...):

smėliavus, -a (= smėlinis, -ė; smėlio spalvos);

dangavas, -a (= dangiškas, -a; melsvas, -a; žydras, -a; dangaus spalvos);

samanavas, -a (= samaninis, -ė; samanų spalvos);

vyšniavas, -a (= vyšninis, -ė; vyšnių spalvos; bordinis, -ė (tik ne bordavas, -a); bordo spalvos);

morkavas, -a (= morkinis, -ė; morkų spalvos).

Ši priesaga pasitaiko ir prie tarptautinių kamienų:

kremavas, -a (= kreminis, -ė; kremo spalvos);

citrinavas, -a (= citrininis, -ė; citrinų spalvos).

Kai būdvardžio su -avas, -a kamienas nėra nei lietuviškas, nei tarptautinis, toks žodis yra aiškus griežtai taisytinas barbarizmas:

ružavas, -a (= rožinis, -ė; rausvas, -a; rožių spalvos);

fioletavas, -a (= violetinis, -ė; alyvinis, -ė; alyvų spalvos).

Kartais nevartotinais būdvardžiais su -avas, -a nusakomas požymis pagal medžiagą:

pliušavas, -a (= pliušinis, -ė);

kerzavi (= kerziniai) batai.

-avoti. Tai dviguba slaviška priesaga, dažniausiai keistina į lietuvišką priesagą -oti, o kartais pasirinktinas kitas žodis. Klaida būdinga buitinei, ypač tarmių, kalbai, bet kartais (tarkim, bėdavoti) prasiskverbia ir į spaudą.

Retkarčiais -avoti dedamas prie lietuviškų kamienų: žiemavoti (= žiemoti), naktavoti (= nakvoti), kvailavoti (= kvailioti), nors dažniau pavartojamas ne hibridas, o tikras barbarizmas durnavoti. Dar dažniau su -avoti pavartojami tie veiksmažodžiai, kurių kamienai, nors ir įteisinti, kadaise yra pasiskolinti iš slavų arba per slavus atėję tarptautiniai: bėdavoti (= bėdoti), dėkavoti (= dėkoti), ponavoti (= ponauti), turgavoti (= prekiauti), baliavoti (= puotauti), komandavoti (= komanduoti), (miltus) valcavoti (= valcuoti). Vis dėlto -avoti dažniausiai yra aiškus slavybės (barbarizmo) rodiklis; uliavoti (= lėbauti, linksmintis, ūžauti), vajavoti (= kariauti), šėnavoti (= gerbti) ir t. t.

Netinka ir jokie vediniai su -avojimas: žiemavojimas (= žiemojimas), naktavojimas (= nakvojimas, nakvynė), bėdavojimas (= bėdojimas), turgavojimas (= prekiavimas, prekyba) ir pan.

-inyčia. Tai dviguba priesaga su lietuvišku dėmeniu -in- ir slaviškuoju -yčia. Pasitaiko buities kalboje: cukrinyčia, plg. rusų sacharnica (= cukrinė), druskinyčia, plg. rusų sol'nica (= druskinė), malkinyčia (= malkinė), langinyčia (= langinė), varpinyčia (= varpinė), kiaulinyčia (= kiaulidė), avinyčia (= avidė). Taigi taisydami metame -yčia ir renkamės -inė arba -idė.

Pasitaiko žodžių ir su kitokiais svetimais baigmenimis: -ėja: batarėja (= baterija), galerėja (= galerija), oranžerėja (= oranžerija); -ikas: kubikas (= kubas, kubelis, kubiukas) ir pan.

Atskirai minėtini daiktavardžiai su priesagomis -iokas, -ė ir -orius, -ė, kurių dalis įteisinti ir vartotini, o kita dalis – neįteisinti ir nevartotini, t. y. daliniai barbarizmai arba daliniai vertalai.

-iokas, -ė vediniai rytų aukštaičių pavyzdžiu tinka ūgtelėjusiems padarams įvardyti: gaidžiokas, paršiokas, viščiokas, berniokas (reta kur mergiokė). Tačiau vengtini naujieji priesagos -iokas, -ė vediniai, nereiškiantys ūgtelėjimo, o atsiradę pagal aplietuvintą barbarizmą zemliokas, -ė, plg. rusų kalbos zemliak, -iačka (= kraštietis, -ė; tėviškėnas, -ė; iš to paties krašto). Tai žodžiai klasiokas, -ė (- bendraklasis, -ė; klasės draugas, -ė); kursiokas, -ė (- bendrakursis, -ė; kurso draugas, -ė); grupiokas, -ė (- bendragrupis, -ė; grupės draugas, -ė); kambariokas, -ė (- kambario draugas, -ė); konkursiokas, -ė (- konkurso dalyvis, -ė).

-orius, -ė yra įprastas baigmuo įteisintų tarptautinių žodžių, reiškiančių asmenis, pvz.: administratorius, -ė; diktorius, -ė; konstruktorius, -ė; organizatorius, -ė; profesorius, -ė; sekretorius, -ė; taip pat kai kuriuos daiktus, pvz.: inventorius, indikatorius, dozatorius. Tačiau vengtini vediniai, kurių baigmuo -orius, -ė yra imtas iš slavų kalbų ir pridėtas prie lietuviškų ar įteisintų senųjų skolinių kamienų, pvz.: dainorius, -ė (- dainininkas, -ė); dainorėliai (- mažieji dainininkai, daininkėliai); giedorius, -ė (- giesmininkas, -ė; giedotojas, -a); pasakorius, -ė (- pasakotojas, -a); rūkorius, -ė (- rūkalius, -ė); pypkorius (- pypkius).

Daugelis tarptautinių žodžių į lietuvių kalbą įėjo su savomis priesagomis (baigmenimis), ir tos priesagos abejonių nekelia. Nelinkę kisti, tarkim, žmonių pastovios veiklos, profesijų pavadinimai, pvz.: direktorius, -ė; redaktorius, -ė; agentas, -ė; dirigentas, -ė, bet pavadinimų pagal laikinąjį darbą tarptautiniai baigmenys gali ir lietuviškėti: egzaminatorius vis dažniau pavadinamas egzaminuotoju, komentatorius – komentuotoju, deklamatorius – deklamuotoju.

Keliais atvejais tarptautinės ir savos priesagos (baigmenys) varžosi visiškai aiškiai ir, kur įmanoma, sukama lietuviškumo kryptimi.

-acija ir -avimas. Kai žodžio kamienas yra tarptautinis, dažnai imamas ir tarptautinis baigmuo -acija, bet paprastai galimas ir lietuviškas baigmuo -avimas (av + imas) – jis net teiktinesnis, kai pabrėžiamas veiksmas, procesas, pvz.: (darbuotojų) atestacija (labiau proceso rezultatas, dalyko įvardijimas) ir atestavimas (labiau vyksmas, procesas), (dalyvių) registracija ir registravimas, (ligonio) reabilitacija ir reabilitavimas, (vyno) degustacija ir degustavimas. Reikšmės atspalviai čia neryškūs, ir žodžiai gali keisti vienas kitą. Tačiau kai kur reikšmė skiriasi labiau, pavyzdžiui, kai sakome organizacija, demonstracija, suprantame, kad įvardijami ne veiksmai, o konkretūs dalykai: veikia skautų organizacija; mieste įvyko demonstracija, o organizavimas, demonstravimas – tai veiksmai: sakytina geras darbo organizavimas (ne gera darbo organizacija); tai jėgos demonstravimas (ne jėgos demonstracija).

-istas, -ė ir -ininkas, -ė. Nemaža tarptautinių asmenų pavadinimų pagal profesiją, veiklą nusakomi vartojant tarptautinį baigmenį -istas, -ė: artistas, -ė; choristas, -ė; ekonomistas, -ė; juristas, -ė; pianistas, -ė; solistas, -ė; žurnalistas, -ė – niekam neateina į galvą sakyti pianininkas ar solininkas, o jei pasakytume žurnalininkas, tai atrodytų, kad tai yra žurnalų mėgėjas, kolekcininkas. Pagal reikšmės skirtumą viena kita tokia pora yra susidariusi: mašinistas, -ė – kas dirba su kokia mašina, ją tvarko; mašininkė – kuri spausdina tradicine rašomąja mašinėle; metodistas, -ė – protestantų atšakos narys, -ė, t. y. metodizmo išpažinėjas, -a; metodininkas, -ė – veikimo metodų specialistas, -ė (beje, pokario metais pagal rusų kalbą ir šiuo antruoju atveju buvo sakoma metodistas, -ė). Dabar, kur įmanoma, daliai dažnųjų žodžių vietoj pokario metais vartotos priesagos -istas, -ė jau esame įtvirtinę savą priesagą -ininkas, -ė: vietoj traktoristas, -ė įsigalėjo traktorininkas, -ė; vietoj parašiutistas, -ė – parašiutininkas; -ė; vietoj futbolistas, -ė – futbolininkas, -ė; vietoj finansistas, -ė – finansininkas, -ė, vietoj finalistas, -ė – finalininkas, -ė; vietoj klarnetistas, -ė – klarnetininkas, -ė ir t. t. Šis priesagos -istas, -ė keitimo procesas tebevyksta. Ne vienu atveju žodynai pateikia dvejopai: telefonistas, -ė ir telefonininkas, -ė; telegrafistas, -ė ir telegrafininkas, -ė; fleitistas, -ė ir fleitininkas, -ė; violončelistas, -ė ir violončelininkas, -ė... Vargonininkas, -ė iškart atėjo į lietuvių kalbą be -istas, -ė, todėl analogiškai žodynai teikia ir armonikininkas, -ė (čia nevartotinas vedinys su svetima priesaga armonikierius, -ė). Be reikalo naujus terminus kai kas kuria su -istas, -ė: muzikinių grupių garso specialistas puikiausiai galėtų būti garsininkas, ne garsistas.

-alinis, -arinis, -ijinis... ar kitaip?

Kai yra tarptautinių būdvardžių baigmenys -alinis, -arinis, -atinis, -etinis, -ijinis, -ikinis, -yvinis, -orinis, reikia žiūrėti, ar negalima jų sutrumpinti: palikti tik -inis ir atsisakyti tarptautinių formantų -al-, -ar-, -at-, -et-, -ij-, -ik-, -yv-, -or- (rusų kalboje jie išlaikomi, todėl veržėsi ir į lietuvių kalbą), o kai kur šiuos tarptautinius formantus palikti, bet vietoj -inis, -ė rinktis galūnes -us, -i. Dažniausiai vienu ar kitu būdu sutrumpinti įmanoma, ir reikėtų tai daryti.

-alinis, -ė – geriau -inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.):

a. eksperimentalinis (- eksperimentinis) ūkis, intelektualinė (- intelektinė) veikla, arterialinis (- arterinis) kraujospūdis, teatralinis (- teatrinis) sezonas, fundamentaliniai (- fundamentiniai) tyrimai, diferencialinis (- diferencinis) požymis (bet diferencialinis skaičiavimas, nes daryta iš diferencialas pridedant priesagą -inis);

b. horizontalinė, vertikalinė (- horizontali, horizontalioji; vertikali, vertikalioji) padėtis, unikalinis (- unikalus) atvejis, individualinė (- individuali) nuomonė, individualinės (- individualiosios) įmonės, maksimalinis (- maksimalus, maksimalusis) krūvis, ovalinis (- ovalus) veidas.

-arinis, -ė – geriau -inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.):

a. legendarinis (- legendinis) žmogus, parlamentarinė (- parlamentinė) respublika, tituliarinis (- titulinis) patarėjas;

b. elementarinis (- elementarus) reiškinys, elementarinė (- elementarioji) algebra, preliminarinė (- preliminari) darbotvarkė.

-atinis, -ė – geriau -inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.):

a. tematinis (- teminis, temų) planas, problematinis (- probleminis) klausimas, sistematinė (- sisteminė) klasifikacija, schematinis (- scheminis) brėžinys, simptomatinis (- simptominis) gydymas;

b. privatinis (- privatus) reikalas, privatinė (- privati, privačioji) nuosavybė.

-etinis, -ė – geriau -inis, -ė: teoretinis (- teorinis) samprotavimas, energetinės (- energijos) sąnaudos.

-ijinis, -ė – geriau -inis, -ė: pensijinis (- pensinis) aprūpinimas, amžius; komedijinis (- komedinis) vaidmuo; biblijinė (- biblinė) išmintis, legenda; nors yra pensija, komedija, Biblija, bet dėl patogumo ir nusistovėjusių tradicijų –ij- metama, plg. draugija: niekas vietoj pažyminio draugijos nesako draugijinis, -ė.

-ikinis, -ė – geriau -inis, -ė: technikinis (- techninis) sprendimas, keramikinės (- keraminės) plytelės, kritikinis (- kritinis) realizmas, heraldikinis (- heraldinis, heraldikos) elementas, numizmatikinė (- numizmatinė) retenybė; nors yra technika, keramika, kritika, heraldika, numizmatika, bet -ik- darant būdvardį išnyksta dėl patogumo ir tradicijų.

-yvinis, -ė – geriau -inis, -ė (a.), kai kur -us, -i (b.);

a. administratyvinis (- administracinis) skirstymas, federatyvinė (- federacinė) šalis, kooperatyvinis (- kooperacinis) ūkis;

b. konservatyvinis (- konservatyvus, konservatyvusis) gydymas, aktyvinė (- aktyvioji) varža, operatyvinė (- operatyvi, operatyvioji) pagalba, radioaktyvinis spinduliavimas (- radioaktyvioji spinduliuotė), produktyvinis (- produktyvus, produktyvusis) ūkis.

-orinis, -ė – geriau -inis, -ė: iliuzorinis (- iliuzinis, iliuzijų) pasaulis, organizatoriniai (- organizaciniai) pertvarkymai, provokatorinė (- provokacinė) veikla, racionalizatorinis (- racionalizacinis) (pa)siūlymas, kreditorinė (- kreditinė, kreditų) sistema, kreditorinis (- kreditinis) įsiskolinimas. Pastarieji būdvardžiai darytini ne iš organizatorius, provokatorius, racionalizatorius, kreditorius, o iš organizacija, provokacija, racionalizacija, kreditas.

Vis dėlto yra atvejų, kai dvigubas tarptautinių žodžių baigmuo išlaikomas:

– jeigu daryta iš skirtingų žodžių ir dalykai nepainiotini, pvz.: klasikinis šokis (iš klasika), bet klasinis interesas (iš klasė); fizikinė problema (iš fizika), bet fizinė jėga; diferencialinė lygtis (iš diferencialas), bet diferencinė renta (iš diferencija);

– jeigu vienas tų žodžių įeina į terminą ir jo reikšmė kiek kitokia, pvz.: progresyvinis atlyginimas (terminas), bet progresyvus požiūris; dekoratyvinis augalas (terminas), bet dekoratyvus paveikslas (t. y. spalvingas, traukiantis akį); operatyvinė grupė (terminas), bet veikla, parama – operatyvi; realinė mokykla (terminas), bet tikrovė, grėsmė – reali;

– jeigu tarptautinį elementą išmetus, žodis būtų dviprasmiškas, keistai skambėtų: kolonijinis viešpatavimas, ne koloninis (primintų ryšį su kolona); linijinis raštas, ne lininis (reikštų „iš lino“); serijinis gaminys, ne serinis (primintų ryšį su pagarbos žodžiu seras);

– jeigu tarptautinis daiktavardis turėjo -al-, -et- ar kitokį elementą (darant būdvardį, čia pridėta tik -inis-, -ė): finalinės varžybos (plg. finalas), ritualinis šokis (plg. ritualas), memorialinis muziejus (plg. memorialas), kriminalinis nusikaltimas (plg. kriminalas), kabinetinis mokslininkas (plg. kabinetas), velvetinės kelnės (plg. velvetas); taip pat vartotina patriarchalinis, -ė; generalinis, -ė; agrarinis, -ė; pragmatinis, -ė ir pan.

Žodžiai su netinkamai pavartotomis savomis priesagomis

Vis dėlto ir su kai kuriomis priesagomis pasitaiko reikšmės vertalų – dalinių semantizmų, net šiek tiek tikrųjų vertalų. Tokios pavojingesnės yra daiktavardžių priesagos -ėjas ir -tojas, -ietis, būdvardžių priesagos -inis, -iškas ir -ingas, veiksmažodžių -inėti (-dinėti), prieveiksmių formantas -iniai.

-ėjas, -tojas – šias priesagas tikslinga aptarti kartu, nes abiejų norminė ir klaidinga vartosena nesiskiria.

Su šiomis priesagomis lietuviai nuo seno darydavosi tik asmenų pavadinimus – dažniausiai pagal nuolatinį darbą, verslą, amatą, profesiją: siuvėjas, vedėjas, mokytojas, gydytojas, neretai – ir pagal kalbamuoju metu vykdomą veiksmą: pjovėjas, pirkėjas, artojas, skaitytojas, keliautojas. Daug tokių vedinių dabar gali reikšti ir profesiją, ir atsitiktinio veiksmo atlikėją: kirpėjas, vežėjas, dažytojas, slaugytojas. Beveik iš visų šių daiktavardžių galima darytis moteriškosios giminės galūnės vedinius: vedėja, šokėja, mokytoja, slaugytoja. Nedaroma tik iš vieno kito, jeigu tokio darbo moterys paprastai nedirba, pavyzdžiui, nuo seno yra tik artojas.

Nuo pokario metų, daugiausia per mokslo ir technikos specialistus, kurie skaitė rusišką savo srities literatūrą ir, deja, pažodiškai ją išsiversdavo, lietuvių kalboje sparčiai ėmė plisti nekūrybiški, lietuvių kalbai nebūdingi -ėjas, -tojas vertiniai, reiškiantys įvairių mechanizmų, prietaisų, jų dalių, taip pat skysčių, pastų, miltelių pavidalo cheminių medžiagų pavadinimus. Rusų kalboje žodžių porų voditel' „vairuotojas“ ir rastvoritel' „skiediklis“, mečtatel' „svajotojas“ ir vykliučatel' „jungiklis“ priesagos nesiskiria, o lietuvių kalboje turi skirtis. Daugeliui tų naujų pavadinimų savoje kalboje pakaito nebuvo, kalbininkai į pagalbą atėjo vėliau, ir pasidarė bėda – dabar iš tiesų nelengva tuos gausius vertalus iš kalbos pašalinti.

Priesagos -ėjas, -tojas vediniai, jeigu jie reiškia daiktus ar medžiagas, yra didelės klaidos. Jas taisome keliais būdais.

Jeigu prietaisas nedidelis arba jeigu tai kokia cheminė medžiaga, paprastai pavartojama priesaga -iklis; jeigu didelis – dažniausiai priesaga -tuvas. Kartais reikia ir kitokių priesagų, žodžių junginių, dūrinių.

Dažniausiai daiktų (ypač didesnių) pavadinimai taisomi -ėjas, -tojas keičiant į -tuvas: klojėjas (= (vamzdžių) klotuvas), nuleidėjas (= (šiukšlių) nuleistuvas), krovėjas, pakrovėjas (= krautuvas), purškėjas (= (trąšų) purkštuvas), skyrėjas (= skirtuvas), surinkėjas (= (oro, vandens) rinktuvas, kartais rinkiklis), apšildytojas, apšiltintojas (= šildytuvas, kartais šiltalas), aušintojas (= aušintuvas, kartais aušalas), dalytojas (= (pašarų) dalytuvas, skirstytuvas), drėkintojas (= (oro) drėkintuvas), formuotojas (= (blokų) formuotuvas), greitintojas (= greitintuvas), maišytojas (= (smėlio, cemento) maišytuvas, kartais maišyklė), skirstytojas, paskirstytojas – jeigu įrenginys (= skirstytuvas; (betono) skleistuvas; (srovės) skirstiklis; (liepsnos) sklaidiklis), šildytojas, pašildytojas (= šildytuvas, plg. šaldytuvas), ilgintojas, pailgintojas, prailgintojas (= ilgintuvas, ilginamasis laidas), sėsdintuvas, nusėsdintuvas (= nusodintuvas), smulkintojas (= (pašarų) smulkintuvas), valytojas (= (sniego) valytuvas, kita reikšme – (dėmių) valiklis), žadintojas (= (įtampos) žadintuvas). Taisymai tikrai būtini, nes lietuviui, kuris nepraradęs kalbos nuojautos, purškėjas yra žmogus, kuris ką purškia, dalytojas – kuris ką dalija, maišytojas – kuris ką maišo, smulkintojas – kuris ką smulkina ir t. t.

Mažesnių daiktų pavadinimai dažniausiai taisomi -ėjas, -tojas keičiant į -iklis: atskyrėjas, skyrėjas (= (tepalo) skyriklis), įkrovėjas (= (akumuliatoriaus) (į)kroviklis), (kauliukų) išėmėjas (= (vaisių kauliukų) gliaudiklis), elektros išjungėjas (= jungiklis, bet jeigu funkcijos skirtingos, paliekami priešdėliai: įjungiklis, išjungiklis, perjungiklis), (siūlų į adatą) įvėrėjas, vėrėjas (= (siūlų) vėriklis), kasėjas (= (tranšėjų) kasiklis), paleidėjas (= (automatinis) paleidiklis; pastūmėjas, stūmėjas (= stūmiklis). Beje, nevykęs vertalas autoatsakovas taisomas į atsakiklis.

Skysčių, pastų, miltelių ir kitokio pavidalo medžiagų pavadinimai paprastai taisomi -ėjas, -tojas keičiant į -iklis (kartais - į -alas): atskiedėjas, praskiedėjas, skiedėjas (= skiediklis), (dėmių) išėmėjas (= (dėmių) valiklis), jungėjas (= jungiklis; jungiamoji medžiaga), sugėrėjas (= (kvapų) gėriklis), balintojas (= baliklis, balalas), baltintojas (= baltiklis), (oro) gaivintojas (= gaiviklis), kietintojas (= kietiklis, kietalas), minkštintojas (= minkštiklis), pašalintojas, šalintojas (= (rūdžių) valiklis), standintojas (= standiklis), sukietintojas, kietintojas (= kietiklis), tirpintojas (= tirpiklis).

Kartais daiktų ar medžiagų pavadinimai su -ėjas, -tojas taisomi ir kitaip: masažuotojas (= masažuoklis), treniruotojas (= treniruoklis), išspaudėjas (= sulčiaspaudė), sanpraleidėjas (= sanitarinė stovykla), (putų) sukėlėjas (= putokšlis), braižytojas (= braižyklė), gaudytojas (= (tranų) gaudyklė), ryškintojas, išryškintojas (= (fotografijos) ryškalas), užpildytojas (= užpildas).

Visų pavadinimų ir jų taisymų išskaičiuoti neįmanoma. Suabejojus geriausia tikrintis terminų, ypač technikos, chemijos srities, žodynuose.

-ietis – tai priesaga asmenims įvardyti, tik klausimas, kada ji tinka, kada nelabai ar net visiškai netinka.

Priesaga -ietis yra gera ar bent dažniausiai nepeiktina, kai žmogus pavadinamas pagal jo gyvenamą miestą, miestelį, kaimą. Taip dažniausiai gyventojus vadina šiaurės ir vidurio aukštaičiai: biržietis, pasvalietis, panevėžietis (be abejo, visur yra ir moteriškoji giminė: biržietė, pasvalietė, panevėžietė...). Įsigalėjo su -ietis ir didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų pavadinimai, ypač vilnietis, kaunietis, šiaulietis. Tačiau gyvojoje kalboje, nelygu tarmė, gyventojų pavadinimai pagal miestą, miestelį, kaimą yra skirtingi. Jeigu nenorime nuskurdinti kalbos, tą įvairovę verta išsaugoti, nesuniveliuoti segant vien -ietis. Žemaičiai ir pietų aukštaičiai (t. y. dzūkai) mėgsta -iškis, todėl išlaikytina telšiškis, plungiškis, palangiškis, klaipėdiškis, tauragiškis, raseiniškis...; alytiškis, veisiejiškis, varėniškis... Dalis rytų aukštaičių mėgsta -ėnas, taigi išlaikytina ir anykštėnas, kupiškėnas, rokiškėnas... Nėra klaida ir retesni variantai: šeduvis, linkuvis, dotnuvis, raguvis (plg. lietuvis), karklininkas (Karklės gyventojas), žagarininkas (Žagarės gyventojas). Sintautų gyventojai savuosius pavadina sintautiškiai ar net sintautiniai, Zarasų – zarasiškiai ir zarasiniai, Tverečiaus – tverečėnai ir tverėčiniai, Ramygalos – ramygališkiai ir net ramygaliai, Veliuonos – net veliuonyčiai, Seirijų – net seirijokai.

Dažniausiai -ietis tinka ir pavadinant žmogų pagal valstybę, žemyną, kraštą. Čia yra viena taisyklė (tiesa, turinti išimčių): jeigu valstybės, krašto pavadinimas baigiasi priesaga -ija, ši priesaga, darant asmens pavadinimą, metama ir pridedama galūnė -as (a.), rečiau - -is (b.):

a. Anglija – anglas, Bulgarija – bulgaras, Danija – danas, Estija – estas, Italija – italas, Japonija – japonas, Lenkija – lenkas, Norvegija – norvegas, Prancūzija – prancūzas, Rusija – rusas, Švedija – švedas;

b. Airija – airis, Latvija – latvis, Suomija – suomis, Vokietija – vokietis (tik nesakytina tarmiškai latvys, vokietys).

Dažnesnės išimtys: iš Kolumbija turime kolumbietis, ne kolumbas (plg. Kolumbas – Amerikos atradėjas); iš Babilonija – babilonietis, ne babilonas (plg. Babilonas – miestas); iš Gruzija – gruzinas, ne gruzas (dėl skambesio gražumo ir ypač dėl to, kad šitaip gavome per rusų kalbą); dėl tų pačių priežasčių iš Azija – azijietis, ne azas. Mums tolimų šalių, ypač buvusių kolonijų, gyventojų pavadinimai jau įprastesni tik su -ietis: nigerietis, somalietis, zambietis, nors Nigerija, Somalija, Zambija. Tačiau gerai žinomų didžiųjų šalių gyventojų, pasidavus rusų kalbos poveikiui, vadinti su -ietis nereikėtų, juo labiau kad ankstesnės nepriklausomos Lietuvos laikais jau buvo susiklosčiusios taisyklingo vartojimo tradicijos. Taigi kaip Rusija – rusas, turėtų būti ir Kinija – kinas (ne kinietis), Australija – australas (ne australietis), Brazilija – brazilas (ne brazilietis) ir t. t.

Jeigu šalies, krašto, žemyno pavadinimas nesibaigia -ija, gyventojas vadinamas su priesaga -ietis: Afrika – afrikietis, Amerika – amerikietis, Čilė – čilietis, Egiptas – egiptietis, Iranas – iranietis, Kanada – kanadietis, Kuba – kubietis, Tailandas – tailandietis, Vietnamas – vietnamietis. Išimtis čia pirmiausia esame mes patys: Lietuva – lietuvis (ne lietuvietis, nors latviai dabar tikrai vartoja lietuvietis).

Sovietmečiu, kai šios priesagos vartosena rusų kalbos pavyzdžiu buvo be galo išplėsta, atsirado ir kitokių svyravimų, net pavojingesnių -ietis vartojimo klaidų.

Labai paplito asmenų pavadinimai su -ietis pagal darbo arba veiklos kolektyvą. Plito pirmiausia pagal bendrąjį jo pavadinimą: ansamblis – ansamblietis, partija – partietis, tauta – tautietis (jų dabar ir nebetaisome). Vis dėlto vietoj giminietis geriau giminaitis, o vietoj darželietis vartotina darželinukas (plg. pradinukas, ne pradinietis), vietoj būrelio ar draugijos narys, kad ir du žodžiai, neįsileistina būrelietis, draugijietis. Universiteto studentas ar darbuotojas negali būti universitetietis – netaisyklinga, net neaišku.

Tokie pavadinimai plito ir pagal darbo, veiklos pobūdį. Kas gamino kompresorius, buvo kompresorietis, kas hidraulines pavaras – hidraulietis, nors gyvajai kalbai tokie pavadinimai svetimi – nepavadinsi linus, žirgus auginančiojo, ratus dirbančiojo linietis, žirgietis, ratietis; tarmėse nebent vietoj normiškesnio geležinkelininkas dėl trumpumo pasakydavo geležinkelietis, gelžkelietis. Taigi švietimo darbuotojai be reikalo ėmė vadintis švietimiečiais, spaudos darbuotojai – spaudiečiais. Iš įsibėgėjimo net Sąjūdžio laikais pasidarytas sąjūdietis vietoj normiškesnio sąjūdininkas.

Tokių pavadinimų radosi ir kokio garsaus žmogaus sekėjams pavadinti. Jau prieš sovietmetį sakyta zitietės, kazimierietės. Sovietmečio spaudoje mirgėjo leniniečiai, džeržinskiečiai. Po Sąjūdžio taisyklingai buvo pavadintos vaikų organizacijos gediminaičiai, kudirkaičiai (plg. prieškario angelaičius – niekas nesakydavo angeliečiai, bet, nors nevartota angeliečiai, vis dėlto atsirado negirtinas pavadinimas maironiečiai).

Didžiausia bėda buvo asmenų pavadinimai pagal tuo metu labai gausius simbolinius kolūkių, gamyklų ar šiaip kokių kolektyvų vardus. Jeigu kolūkio vardai buvo „Aušra“, „Draugas“, „Taika“, „Tiesa“, „Nevėžis“, tai spauda rašė aučriečiai, draugiečiai, taikiečiai, tiesiečiai, nevėžiečiai. Jeigu įmonės vadinosi „Ekranas“, „Lietkabelis“, „Pergalė“, „Sparta“, „Tauras“, tai, aišku, buvo ekraniečiai, lietkabeliečiai, pergaliečiai, spartiečiai, tauriečiau Jeigu komandos vadinosi „Žalgiris“, „Spartakas“, „Dinamo“ – tai žalgiriečiai, spartakiečiai, dinamiečiai. Įsileidome, prie vieno kito pripratome – tiek jau to: žalgiriečiai kalbos per daug nepagadins, tik nebesidarykime naujų. Nemalonu, kad „Ąžuoliuko“ dainininkus spauda ir dabar pavadina sunkiu žodžiu ąžuoliukiečiai, kokių kiek retesnių „Žaibo“, „Sakalo“ arba „Viesulo“ komandų žaidėjus – neaiškiais žaibiečiais, sakaliečiais, viesuliečiais. Sugriuvus kolūkiams, aušriečiai, draugiečiai ir panašūs išnyko savaime. Jau dažniau taisyklingai rašoma „Ekrano“, „Spartos“ darbuotojai, o ne ekraniečiai, spartiečiai.

Simbolinių pavadinimų būta ir iš kelių žodžių, todėl asmenims pavadinti iš jų pradėta darytis dūrinių kamieną turinčius vedinius su -ietis, o tai labai didelės klaidos: vietoj „Raudonosios vėliavos“ kolūkietis buvo raudonvėliavietis, vietoj artelės „Naujasis kelias“ darbininkas – naujakelietis. Net ir nesimboliniai sudėtiniai įmonių pavadinimai uoliems -ietis vedinių darytojams (paprastai spaudos darbuotojams) nesukliudydavo: būdavo rašoma metalokonstrukcijietis (= metalo konstrukcijų gamyklos darbuotojas), asfaltbetonietis (= asfalto ir betono gamyklos darbuotojas, o gal darbininkas). Imta darytis -ietis vedinius ir iš sudėtinių gyvenamųjų vietų vardų Naujoji Vilnia, Kazlų Rūda ar kitokių: naujavilnietis (= Naujosios Vilnios gyventojas), Kazlųrūdietis (= Kazlų Rūdos gyventojas). Naujavilnietis, metalokonstrukcijietis, raudonvėliavietis ir panašūs buvo gramozdiški, aiškiai netaisyklingi žodžiai, nes -ietis vediniai nedarytini iš jokių sudėtinių pavadinimų.

Jokie -ietis vediniai neįmanomi iš būdvardžių: nepasakysime gražietis, sveikietis. Tačiau kažkas paleido naujadarus gerietis, geriečiai; blogietis, blogiečiai, kuriuos populiarina periodinė spauda, knygos. Tai didelės klaidos. Turėtų būti gerieji, blogieji arba geručiai, blogučiai, blogiukai: įmanoma ir geruolis, geruoliai, bloguolis, bloguoliai (plg. gražuolis, gražuoliai; sveikuolis, sveikuoliai).

-(i)ukė. Šios priesagos vediniai kartais tinka moteriškosios giminės daiktavardžių ir būdvardžių mažybinėms formoms sudaryti, pvz.: senukė, saliukė, mažiukė. Netinka su šia priesaga darytis daiktavardžius iš skaitvardžių, pvz.: dvejukė, septyniukė, tiksliau – nuo dvejukė iki devyniukė. Čia paveikė kaimynų slavų kalbos (plg. rusų dvojka, semiorka) – net buvo perimta slaviškoji tokių žodžių vartosenos sistema. Jeigu tai asmenų grupė, turėtų būti dvejetas, septynetas: Pasitarime dalyvaus stipriausių pasaulio šalių septyniukės (= septyneto) vadovai. Mačiau filmą „Šaunioji septyniukė“ (= „Šaunusis septynetas“). Ši klaida pasitaiko ir spaudoje. Kitos jau retos, nykstančios. Jeigu tai pažymys, turi būti dvejetas, dvejetukas; septynetas, septynetukas: Rašau tau dvejukę (= dvejetą, dvejetuką). Jeigu tai kambarys ar, tarkim, valtis, tai dvivietis, -ė; septynvietis, -ė: Viešbutyje užsisakysime dvejukę (= dvivietį). Laimėjo mūsų septyniukė (= septynvietė). Kokio numerio maršrutinis autobusas turi būti antras, antrukas, septintas, septintukas: Atvažiuoja dvejukė (= antras, antrukas).

Nereikėtų darytis ilgų abstrakčiųjų vedinių su priesaga -umas, ypač kai yra trumpesnių pakaitų: begalinumas (- begalybė), sąryšingumas (- ryšys), savitvardumas (- savitvarda), perspektyvumas (- perspektyva), būtiškumas (- būtis), lemtiškumas (- lemtis) ir pan.

Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių su priesagomis -imas ar -ymas, paprastai yra abstraktūs: buvimas, važiavimas, rašymas. Vartojant konkretesnėmis reikšmėmis, reikia apsižiūrėti, ar nėra tinkamesnių (dažniausiai ir trumpesnių) pakaitų; batų taisymas (- taisykla), drabužių siuvimas (- siuvykla), valiutos keitimas (- keitykla), perėjimas (- perėja), perdengimas (- perdanga), įsiskolinimas (- skola), apkrovimas (- apkrova, krūvis).

-inis, -ė; -iškas, -a; -ingas, -a. Šios dažnosios būdvardžių priesagos neretai painiojamos, taigi jas tikslinga aptarti kartu.

Painiojamos jos dėl to, kad gausūs jų vediniai savo reikšme yra kartais gana artimi, net beveik sinonimiški, pvz.: asmeninis ir asmeniškas, kasdieninis ir kasdieniškas, sistemingas ir sistemiškas, simpatingas ir simpatiškas. Vis dėlto pirmiausia būtina įžvelgti jų pagrindinių reikšmių skirtumus, kurie pakankamai akivaizdūs.

Priesagos -inis, -ė vediniai dažniausiai reiškia pastovią esminę ypatybę, nusakančią rūšį, tipą: žieminis paltas, ruginė duona, ūkinė veikla. Priesaga -iškas, -a (jos vediniai) dažniausiai reiškia ne tokią esminę ypatybę kaip -inis, -ė, o labiau panašumą: žiemiškas oras (toks kaip žiemą), vaikiškas elgesys (toks kaip vaiko), ūkiškas žmogus (linkęs į tą veiklą, gerai tvarkantis ūkį). Priesagos -ingas, -a vediniai reiškia labiau vidinę ypatybę ar polinkį: laimingas žmogus (sieloje nuolat jaučia laimę), triukšmingas miestas (jame daug triukšmo), ugninga kalba (joje daug ugnies, įkarščio), karinga tauta (linkusi kariauti), vaišingi žmonės (linkę vaišinti).

Nepamirština, kad dūriniuose priesagos -inis, -ė; -iškas, -a turi išnykti: trumpametražinis (- trumpametražis) filmas; dvikasetinis (- dvikasetis) magnetofonas; daugiatautinė (- daugiatautė) šalis; stambiablokinis (- stambiablokis) namas; mažagabaritinis (- mažagabaritis, mažo gabarito, mažas) butas; sunkiasvorinis (- sunkiasvoris) traukinys ir pan.; taip pat daugiareikšmiškas (- daugiareikšmis) žodis; daugiaveidiškas (- daugiaveidis) miestas; naujamadiška (- naujamadė) suknelė; įvairiapusiška (- įvairiapusė) veikla; lygiateisiški (- lygiateisiai) žmonės.

Šias priesagas turi naikinti ir iš prielinksnio kilęs priešdėlis be-: bealkoholinis (- bealkoholis, be alkoholio, nealkoholinis, gaivusis) gėrimas; beprocentinė (- beprocentė, neprocentinė) paskola; bejausmiškas (- bejausmis) žmogus, bereikšmiškas (- bereikšmis) dalykas; dar žr. Tinkami ir netinkami žodžiai su vartotinu priešdėliu. Tiesa, yra ir išimčių: vienodai gerai dviprasmiškas, -a ir dviprasmis, -ė; lengvabūdiškas, -a ir lengvabūdis, -ė, o beprotiškas, -a; begėdiškas, -a netaisytina į beprotis, -ė; begėdis, -ė, nes painiosis su tokiais pat daiktavardžiais.

Geriau mesti tarptautinių žodžių -iškas, -a: ideališkas, -a (- idealus, -i); individuališkas, -a (- individualus, -i); liberališkas, -a (- liberalus, -i); perspektyviškas, -a (- perspektyvus, -i); privatiškas, -a (- privatus, -i).

Su -inis, -ė, ne su -tinas, -a vartotini reikiamybės reikšmės neturintys būdvardžiai dirbtinis, -ė; galutinis, -ė; išimtinis, -ė; pakartotinis, -ė; visuotinis, -ė: dirbtinis (ne dirbtinas) šilkas, dirbtinė (ne dirbtina) šypsena, išimtinis (ne išimtinas) atvejis, pakartotiniai (ne pakartotini) rinkimai, visuotinis (ne visuotinas) pritarimas. Kas kita – reikiamybės dalyviai: dirbtinas darbas (jį reikia dirbti), pjautini rugiai (juos reikia pjauti).

Labai sudėtingi priesagų -inis, -ė bei -iškas, -a vedinių ir daiktavardžių kilmininko santykiai. Viena aišku, kad tradicinėje lietuvių kalboje požymio kilmininkai už būdvardžius yra dažnesni negu, tarkim, rusų kalboje. Daug ką rusai pasako tik būdvardžiais, pavyzdžiui, otčij dom, sobačij laj, o lietuviams čia įprastas kilmininkas: tėvo (arba tėvų) namas, šuns lojimas – neįmanoma šuninis ar šuniškas (tik primintų šuns) lojimas arba tėvinis namas, nors, gaila, jau atsiranda dukterinės firmos, kolūkiuose buvo net motininė (= veislinė) kiaulė. Apskritai dėl rusų kalbos poveikio sovietmečiu bandyta kilmininkus stumti, per daug plėsti -inis, -ė; -iškas, -a vedinių vartoseną.

Pirmiausia -inis, -ė (a.) ir -iškas, -a (b.) vediniai keistini kilmininku, kai yra padaryti iš veikėjus reiškiančių veiksmažodinių daiktavardžių, turinčių priesagas -ėjas, -tojas (tai ilgi, nepatogūs, lietuvių kalbai svetimi vediniai):

a. rašytojinė (= rašytojų) spauda, skaitytojinis (= skaitytojų) klubas, vertėjinis (= vertėjo, vertėjų) menas, gydytojinė (= gydytojų, gydytojo) praktika, mokytojinė (= mokytojų) konferencija, ganytojinis (= ganytojo, ganytojų) laiškas;

b. švietėjiškas (= švietėjų, švietimo) darbas, išnaudotojiškos (= išnaudotojų) klasės, tyrinėtojiška (= tyrinėtojo) aistra, vartotojiška (= vartotojo, vartotojų) psichologija.

Priesagos -inis, -ė vediniai netinka daryti būdvardžiams iš abstrakčiųjų daiktavardžių, turinčių priesagą -umas: greituminis (= greitasis) traukinys, liftas; dažnuminis (= dažnio) diapazonas (dažnio arba dažnumų žodynu galėtų būti vadinamas ir dažnuminis žodynas); giluminis (= gilusis, gelmių) gręžimas.

Net kai daromi iš kitų kokias nors priesagas jau turinčių žodžių, -inis, -ė; -iškas, -a vediniai dažnai būna nesmagūs, gyvajai kalbai nebūdingi, todėl arba nevartotini - ypač kai ryški kitų kalbų įtaka (a.), arba bent vengtini (b.):

a. žiūrovinės (= žiūrovų) vietos, bendrovinė (= bendrovės) firma, tėvyninis (= savas, savos šalies) gaminys, minutinė (= minutės) pertraukėlė (nesakoma valandinė pertrauka), įstatyminė bazė (= teisinė bazė; geriau – teisiniai pagrindai, kartais – įstatymai), rinkiminė (= rinkimų) kova, kampanija, rinkiminiai (= rinkimų) rezultatai, žiūroviškas (= žiūrovų mėgstamas, žiūrovus traukiantis; mielai žiūrimas) filmas, naujokiška (= naujoko, naujokų) uniforma, darbininkiška, žemdirbiška (= darbininko, žemdirbio) profesija;

b. mitybinės (- mitybos) sąlygos, temperatūriniai (- temperatūros) svyravimai, kaimyniniai (- gretimi, šalia esantys, aplinkiniai) rajonai, kaimyninė (- gretima, šalia esanti) šalis (arba šalis kaimynė), vadybinis (- vadybos, vadybininko) darbas.

Būdvardžiai su priesaga -iškas, -a nevartotini priklausymui kokiai nors kategorijai, ypač tautybei, reikšti (itin dažna sovietmečio klaida, kartais dar pasitaikanti ir dabar): švediškieji (= švedų) sportininkai, turkiškieji grobikai (= grobikai turkai), rusiškieji mokslininkai (= rusų mokslininkai; mokslininkai rusai), lietuviškieji išeiviai (= išeiviai lietuviai), imperialistiškieji kareivos (= kareivos imperialistai).

Visus atvejus, kur vietoj būdvardžių, turinčių priesagas -inis, -ė; -iškas, -a, būtini ar geriau tinka daiktavardžių kilmininkai, sunku ir išvardyti. Gali padėti nuojauta, logika. Kodėl netinka lietuviška, rusiška, angliška... kalba, pasaka, daina, o reikia lietuvių, rusų, anglų? Juk čia pasakomas ne išorinis panašumas, o požymio esmė; ta kalba, pasaka, daina iš tiesų yra, tarkim, lietuvių ar rusų, o ne ją primena. O štai lietuviška arba rusiška melodija kokios kitos šalies kompozitoriaus kūrinyje gali būti – neautentiška, imituojama. Paprastai sakome tik lietuvių, rusų pavardės, bet, tarkim, lietuviai gali turėti ir rusiškų, vokiškų pavardžių, t. y. atklydusių iš rusų, vokiečių kalbų. Moksleiviškas, studentiškas renginys tiks sakyti tada, kai koks renginys (net solidžių menininkų) moksleivių, studentų renginį primena, neviršija jo lygio. O kai spauda rašo: Vyksta moksleiviški, studentiški renginiai – tai klaida: turi būti moksleivių, studentų renginiai, nes patys jaunuoliai juose dalyvauja, gal net juos organizuoja. Turi būti studentų, moksleivių, darbininkų... (ne studentiškos, moksleiviškos, darbininkiškos) organizacijos, nuomonės, akcijos. Geriau vartoti žmogaus likimas, orumas, sąžinė, garbė, ne žmogiškasis likimas, orumas; žmogiškoji sąžinė, garbė.

Kokią veiklos sritį kas pasirinkęs yra mokslo ar meno (ne mokslinis ar meninis) darbuotojas, politikos (ne politinis) apžvalgininkas, ūkio ar pramonės (ne ūkinis ar pramoninis) specialistas, palatos (ne palatinė) seselė, kabineto (ne kabinetiniai) darbuotojai (kabinetinis darbuotojas – tai užsidaręs, atitrūkęs nuo gyvenimo).

Įstaigų, jų padalinių pavadinimai paprastai nusakytini junginiais su daiktavardžio kilmininku, o būdvardžiai su -inis, -ė vengtini: tuberkuliozinis (- tuberkuliozės) institutas, dispanseris; onkologinis (- onkologijos) centras; procedūrinis, stomatologinis... (- procedūrų, stomatologijos ir stomatologo) kabinetas; įrankinis, keraminis... (- įrankių, keramikos) cechas; medicininė, karinė... (- medicinos, karo) mokykla; metodinis (- metodikos) būrelis; istorinė (- istorijos; istorijos leidinių) redakcija. Tačiau ir čia reikia apsižiūrėti, galvoti, ar nesiskiria reikšmė. Savo vietoje gali tikti ir istorinis, ir istorijos: istorijos (ne istorinis) įvykis – jau priklausantis istorijai, o istorinis įvykis – išskirtinis, labai įsimintinas; pedagogikos mokslinio tyrimo institutas ar centras, nes domisi vien pedagogika, ją tiria, tačiau pedagoginis universitetas (turėtų būti ir pedagoginė mokykla), nes, be pedagogikos, ten dėstomi ir kiti dalykai. Yra technikos (ne techninis) skyrius, mechanikos (ne mechaninė) laboratorija, bet – techninis sprendimas, mechaninis judesys.

Kartais skiriasi stilistiniai atspalviai: auksinis žiedas, plieninis dalgis – dabar įprastas ypatybės pagal medžiagą nusakymas, o aukso žiedas, plieno dalgis – labiau poetinėje kalboje. Oficialiojoje kalboje, ypač terminijoje, dabar vartotina tik ąžuolinis (ne ąžuolo) stalas, lininis (ne lino) audinys, varinė (ne vario) žvakidė, gipsinė (ne gipso) statula, sidabriniai (ne sidabro) papuošalai.

-inėti (-dinėti). Tai veiksmažodžių priesaga, kuri dėl slavų kalbų poveikio, ypač didžiuosiuose miestuose ar šalia slavų esančioje pietų aukštaičių tarmėje, dažnai pavartojama ne savo reikšme – netinkamai, be reikalo. Šiaip veiksmažodžių priesagų yra nemažai, ir jos paprastai vartojamos taisyklingai. Vienu kitu atveju yra tik priesagų formos svyravimų, pvz.: vietoj įprastų barkštelėti, žvilgtelėti toleruojama ir barkšterėti, barkštelti, barkšterti; žvilgterėti, žvilgtelti, žvilgterti. Tam tikrais atvejais veiksmažodžių priesagos forma būna ir netinkama, ne savo vietoj.

Visada tinka iš veiksmažodžių su priesaga -inėti (-dinėti) padaromi kartotiniai veiksmažodžiai: vaikštinėti, puldinėti, bėginėti, šokinėti, slampinėti, gulinėti, sirginėti (t. y. po truputį sirgti, sirguliuoti). Kartais kartojimo gali ir nebūti, bet pabrėžiama priešdėlinio veiksmažodžio veiksmo trukmė: atsakinėti pamoką, įrodinėti teoremą. Retkarčiais vartotina pasirinktinai: peržiūrinėti, perrašinėti ir peržiūrėti, perrašyti užrašus, suvestines.

Priesaga -inėti (-dinėti) nevartotina reiškiant ilgą tęstinį veiksmą – ištisinį, nuoseklų, o ne kartojamą, pvz.: Jis jau baigia (ne baiginėja) mokyklą, arba kai kartojimas yra toks reguliarus, nuolatinis, kad lieka tarsi nesvarbus, neakcentuotinas, pvz.: Ministras priima (ne priiminėja ar priimdinėja) antradieniais.

Štai šią priesagą turinčių veiksmažodžių klaidingos vartosenos pavyzdžiai, imti iš raštų ir miestiečių kalbos: Modelius jau baiginėjam (= baigiam), rytoj atidavinėsim (= atiduosim) vadovui. Jie ne vietoj pereidinėja gatvę (= pereina gatvę; eina per gatvę). Jam įteikinės (= įteiks) medalį (juk ne daug kartų įteikinės); ta pati klaida: Vaikai garbingam svečiui įteikinėjo (= įteikė) gėlių. Gamykla jau užsidarinėja (= bankrutuoja, uždaroma). Priimdinėk (= Imk) iš manęs plytas. Atsiiminėdama (= Atsiimdama) dovaną, ji gražiai padėkojo. Jie išgerdinėja (= kartais išgeria, o gal net geria, girtauja). Imtynininkas dabar pralaiminėja (= pralaimi) taškais. Jis nuo pat pradžių pralaiminėjo (= atsiliko; taškų nerinko; taškus prarasdavo). Sportininkė nuo varžovės atsilikinėja (= atsilieka) puse minutės. Dabar sportininkas įveikinėja (= įveikia, stengiasi įveikti) kliūtį. Prieš tai apšildinėjo (= apšilo), kėlinėjo (= kėlė, kilnojo) svarsčius. Atrakinėdamas (= (At)rakindamas) duris, jis atsargiai apsidairė. Vaikinas buvo sužeistas, kai išeidinėjo (= ėjo) iš buto. Aš pas jus atlikinėjau (= atlikau) praktiką. Dabar nusikaltėliai atlikinėja (= atlieka) bausmę.

Daugelis pietų aukštaičių (t. y. dzūkų) ir kai kurie miestiečiai neturi ar nepripažįsta būtojo dažninio laiko – verčiasi -inėti (-dinėti) vediniais: Dėdė dažnai pas mus ateidinėjo, atvažiuodinėjo (= ateidavo, atvažiuodavo; vietoj esamojo laiko ateidinėja, atvažiuodinėja vartotina ateina, atvažiuoja). Kai brolis baiginėjo (= baigė, buvo bebaigiąs) universitetą, aš jam padėdinėjau (= padėdavau). Kartais ši priesaga be reikalo įterpiama į būtojo dažninio laiko formą: Kai grįžinėdavau (= grįždavau) namo, jau būdavo sutemę.

Veiksmažodžių su -inėti (-dinėti) vartojimo klaidos didelės ir labai aktualios. Jos ne tik nesitraukia, bet plinta – ypač tarp jaunimo.

-iniai, tiksliau in + iai. Tai nevartotinas prieveiksmių baigmuo, į kurį įeina buvusi būdvardžio priesaga -in ir būdo prieveiksmių darybos formantas -iai. Nevartotinas todėl, kad prieveiksmiai iš santykinių būdvardžių, turinčių priesagą -inis, niekada nedaromi; pavyzdžiui, niekaip nepadarysime prieveiksmio, tarkim, iš medinis (mediniai – tai juk bus vyriškosios giminės būdvardžio daugiskaitos vardininkas (plg. mediniai žaislai, o nepasakysime mediniai atrodo); arba turime būdvardžius pavasarinis, rudeninis, bet nesakome pavasariniai (tik – pavasariškai) džiugi nuotaika; rudeniniai (tik – rudeniškai) šalta.

Tokį -iniai, ypač plitusį sovietmečiu (veikė rusų kalbos modelis), dažniausiai keičiame į -iškai:

moksliniai (= moksliškai) įrodyta (plg. rusų kalbos naučno dokazano);

ekonominiai (= ekonomiškai) stipri šalis;

teoriniai (= teoriškai) pagrįsta;

meniniai (= meniškai, meniniu požiūriu) vertingas kūrinys;

fiziniai ir dvasiniai (= fiziškai ir dvasiškai) gražus žmogus; tobulėsime dvasiniai (= dvasiškai);

protiniai (= protiškai) subrendę (atsilikę) paaugliai;

psichiniai (= psichiškai) paveikė;

mokosi vidutiniai (= vidutiniškai);

asmeniniai (= asmeniškai) pasveikino;

finansiniai (= finansiškai) remia;

Lietuva turi stiprėti socialiniai, ekonominiai ir politiniai (= sociališkai, ekonomiškai ir politiškai; įmanoma socialiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiu, atžvilgiais).

Neretai vietoj verstinio prieveiksmio su -iniai reikia rinktis prieveiksmį su -iai, žodžių junginį, kitas raiškos priemones, o daug kur taisymai gali būti keleriopi:

materialiniai (= materialiai) nukentėjo;

tiesioginiai (= tiesiogiai, tiesiog) susiję;

šimtaprocentiniai (= šimtu procentų; visiškai, visai) įvykdyta;

procentiniai, nė kiek ne geriau procentualiai, procentaliai (= procentais, procentiškai) išlaidos sumažėjo;

suminiai (= pagal (bendrąją) sumą) užpildome tik trečdalį rinkos;

tikrinsime eksperimentiniai (= eksperimentiškai; eksperimentais arba bandymais);

išoriniai (= išoriškai, išore) panašūs;

sidabriniai baltas (= sidabriškai baltas; sidabro baltumo) paviršius;

esminiai (= iš esmės; savo esme; iš tiesų, iš tikrųjų) įstatymas geras;

principiniai (= iš principo) susitarta;

tradiciniai (= tradiciškai; pagal tradiciją; iš tradicijos) sveikinamės spausdami ranką;

išoriniai (= išore) ir vidiniai (= vidumi) aktorius buvo scenos dievaitis;

mums reikia vidiniai (= vidujai, vidumi, iš vidaus) keistis.

Laisvuosiuose kalbos stiliuose (buitiniame, meniniame) atlaidžiau žiūrima į prieveiksmį begaliniai, plg. Salomėjos Nėries Tavęs man begaliniai gaila. Oficialiesiems kalbos stiliams geriau tinka labai, nepaprastai, be galo. Mokslininkai nerašo Ten begaliniai vešli augmenija, tik – labai, nepaprastai, be galo vešli.

Nedarytini prieveiksmiai ir su -iai iš tam tikrų santykinių būdvardžių: nevartotina abipusiai, beprasmiai, vienareikšmiai...