Bendriniai ir tikriniai žodžiai

Bendriniai žodžiai konotuoja esminius pavadinamų dalykų požymius, ir jų ryšys su pavadinamais dalykais išryškėja tik per sąvoką, pvz., sąvokas išreiškiantys žodžiai stalas, namas, medis ir kt. sukelia žinomų daiktų asociacijas, žmogus, juos išgirdęs, sąmonėje fiksuoja diferencinius žodžiais pavadintų objektų požymius.

Tačiau lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų, leksinėje sistemoje yra tokių žodžių, kurie tik įvardija tam tikrus tikrovės objektus, bet nenurodo net pačių bendriausių jų ypatybių, t.y. neišreiškia sąvokos. Tai – tikriniai žodžiai, vardai, arba onimai, pvz.: Lietuva, Nemakščiai, Povilas, Salomėja, Šventoji, Varduva ir t. t. Tikrinių žodžių visuma vadinama vardynu, arba onimija. Mokslinė disciplina, tyrinėjanti tikrinių žodžių istorijos, raidos, struktūros, funkcionavimo dėsningumus, vadinama onomastika (gr. onoma „vardas“, onomastike „menas duoti vardus“). Onomastika paprastai laikoma lingvistine disciplina, nes kiekvienas tikrinis žodis visų pirma yra žodis, kurio raidą ir funkcijas lemia kalbos dėsniai. Tačiau onomastikos objektas ypatingas tuo, kad, būdamas iš esmės lingvistinis, turi ir kitokių komponentų: istorinių, etnografinių, geografinių, socialinių ir t. t. Kitaip sakant, tikrinių žodžių atsiradimas, raida žymiai daugiau, negu bendrinių, yra lemiama įvairių ekstralingvistinių faktorių. Todėl onomastika išeina iš lingvistikos rėmų ir yra autonomiška disciplina. Tačiau vis dėlto tikriniai žodžiai yra tyrinėjami lingvistiniais metodais, o ekstralingvistinė jų analizė tik papildo kalbinę, padeda lingvistui suvokti tikriniais žodžiais vadinamų objektų specifiką ir tą tradiciją, kuri susijusi su jų pavadinimu.

Taigi tikriniai žodžiai – labai savita, turinti tik jai vienai būdingų ypatybių, leksikos dalis. Kas gi skiria tikrinius žodžius nuo bendrinių?

Pirma, tikriniai žodžiai nereiškia sąvokos, nes, įvardindami tikrovės objektą, nekonotuoja jo diferencinių požymių. Antra, tikriniai žodžiai pavadina individualų tikrovės objektą, o ne kartu ir individualų objektą, ir tų objektų klasę kaip bendriniai žodžiai. Vadinasi, bendriniai žodžiai apibendrina, o tikriniai individualizuoja. Pastarųjų atsiradimą lemia reikalas tam tikrus dalykus iki galo detalizuoti, t.y. atskirti vienodus objektus vienus nuo kitų. Tiesa, tikrinių žodžių individualizacija taip pat nėra vienodo laipsnio: yra žodžių, įvardijančių tik vieną objektą (pvz., respublikos sostinė Vilnius, rašytojas Baltušis, ežeras Juodieji Lakajai ir t. t.)_, ir yra žodžių, pavadinančių grupę objektų (pvz., visi tos pačios šeimos nariai yra ir tos pat pavardės turėtojai Kazlauskai, Petraičiai ir t. t.).

Šie pagrindiniai bendrinių ir tikrinių žodžių skirtumai nulemia ir skirtingą jų reikšmių pobūdį. Nors tikriniai žodžiai nereiškia sąvokų, tačiau kiekvienas iš jų turi tam tikrą, tiesa, labai savitą, reikšmę. Tikrinio žodžio reikšmė yra jo santykis su reiškiamu konkrečiu dalyku: asmeniu, geografiniu objektu, meno kūriniu ir pan. Vadinasi, tam, kad būtų suprasta tikrinio žodžio esmė, reikia nustatyti, kas tuo vardu pavadintas, su kokia sąvoka pavadintas objektas susijęs. Dėl to greta tikrinio žodžio dažnai pasakomas ir bendrinis, pvz.: kalbininkas Būga, žirgas Uraganas, ežeras Baltis ir t. t. Jei šalia vardo nėra bendrinio žodžio, jo ryšys su konkrečiu daiktu, t. y. jo reikšmė, turi paaiškėti iš konteksto. Pavyzdžiui, frazė Tai Cvirka reikalauja paaiškinimo, nes neaišku, kas tas Cvirka: ant sienos kabantis rašytojo Cvirkos portretas, Cvirkos kūrinys ar į kambarį įėjęs žmogus, pavarde Cvirka. Tiesa, jei tikrinis žodis – vienintelis objekto pavadinimas, jis iš karto nurodo pavadinamą dalyką, ir jo reikšmė pakankamai aiški be bendrinio žodžio, pvz.: Europa, Prancūzija, Maironis ir t. t. Taigi suvokti tikrinio žodžio reikšmę reiškia suvokti jo ryšį su konkrečiu tikrovės dalyku, o suvokti bendrinio žodžio reikšmę reiškia suvokti jo ryšį su sąvoka, kaip esminių to dalyko ypatybių atspindžiu žmogaus sąmonėje.

Yra ir kitokių, smulkesnių bendrinių ir tikrinių žodžių skirtumų:

tikriniai žymiai lengviau, negu bendriniai, pereina iš vienos kalbos į kitą, todėl tikriniai žodžiai paprastai neverčiami į kitą kalbą;

tikriniais gali eiti ne tik atskiri žodžiai, bet ir žodžių junginiai, frazės, pvz.: ežerų vardai Juodieji Lakajai, Didysai Mėlynis, Bebrų ežeras, asmenvardžiai Palangos Juzė, Raseinių Magdė ir t. t.;

tikriniais žodžiais paprastai eina tik daiktavardžiai ir tik retkarčiais sudaiktavardėję būdvardžiai ar daiktavardiniai junginiai;

iš tikrinių žodžių negali būti sudaromi veiksmažodžiai ir prieveiksmiai, palyginti nedažnai sudaromi bendriniai daiktavardžiai ir būdvardžiai, pvz.: vilnietis, vilniškis (: Vilnius), joninės roputės „ankstyvosios, užaugusios birželio mėnesio gale apie Jono dieną“, jauniškė rašyba ,,Jauniaus rašyba“; tikriniai žodžiai rašomi didžiąja raide ir t. t.

Vardus gauna tikrovės objektai, jau turintys bendrinį pavadinimą. Taigi tikrinis žodis yra antrinis pavadinimas, jo funkcija – papildyti ir patikslinti bendrinį žodį. Tačiau kalboje vyksta nuolatinė bendrinių ir tikrinių žodžių sąveika: bendriniai žodžiai virsta tikriniais arba tampa tikrinių žodžių darybos pamatu, o tikriniai tampa bendriniais.

Tikrinis žodis virsta bendriniu tada, kai išblanksta juo pavadinamo objekto konkretumas, kai prasiplečia jo vartojimo sfera ir suabstraktėja jo semantinis turinys. Tikrinis žodis, prieš virsdamas bendriniu, dažniausiai būna plačiai žinomo denotato pavadinimas. Pavyzdžiui, dabar plačiai vartojamas žodis chuliganas kilęs iš airiškos pavardės Houlihan. Dažnai bendriniai žodžiai atsiranda metonimijos keliu, kai išradėjo vardu pavadinamas išradimas, pvz.: amperas „srovės stiprumo vienetas“, maksimas „toks kulkosvaidis“ ir t. t. Kartais tikriniai žodžiai perkeliami įvairiems objektams pavadinti ar tampa bendrinių žodžių darybos pamatu ir be jokio ryškesnio semantinio ryšio, pvz., tam tikros rūšies boružės vadinamos petrais, naktį žibantys vabaliukai jonvabaliais, daugiametė geltonais žiedais pievų gėlė jonažole ir t. t.

Bendrinis žodis gali virsti tikriniu, kai jo vartojimo sfera labai susiaurėja, o semantinis turinys darosi labai konkretus ir apibrėžtas, pvz.: pavardės Dailidė, Juodis, Račius, Vaitas, vietovardžiai Durpynė, Kapeliai, Pagiriai ir t. t. Dažnai bendriniai žodžiai sąmoningai perkeliami individualiems objektams pavadinti, pvz.: žmonių pavardės Strazdas, Varna, Vilkas, vardai Gintaras, Rasa, Rožė, ežerų vardai Žirnis, Balandis, Sala.

Bendrieji tikrinių žodžių klasifikacijos ir analizės principai

Tikrinių žodžių analizė neįmanoma be tam tikros klasifikacijos. Klasifikacijos problema yra pagrindinė onomastikos problema, vienodai liečianti visus tikrinių žodžių sluoksnius. Tačiau dėl didelio onomastinės medžiagos įvairumo iki šiol nėra nustatyta universalių, visiems vardams tinkančių klasifikacijos kriterijų.

Tikrinius žodžius visų pirma priimta skirstyti pagal jų reikšmę, t. y. pagal vardų santykį su pavadinamais tikrovės objektais. Šiuo požiūriu tikriniai žodžiai skiriami į du didelius skyrius: 1. gyvųjų padarų vardai ir 2. negyvųjų objektų vardai. Šie skyriai dar dalinami į kelias grupes.

1. Gyvųjų padarų vardai gali būti suklasifikuoti į tris grupes: antroponimus, zoonimus ir mitonimus.

Antroponimų (gr. anthropos „žmogus“) grupę sudaro žmonių vardai, pavardės, slapyvardžiai ir pravardės. Asmenų vardai gali būti individualūs ir grupiniai. Individualūs asmenvardžiai išskiria asmenį iš kolektyvo. Vieni iš šių vardų visiškai nepriklauso nuo žmogaus asmeninių ypatybių ir žmogui duodami dėl tam tikros tradicijos (pvz., dabartinės pavardės, vardai). Kiti vardai duodami asmeniui pagal kokias nors jo būdo, išvaizdos, elgesio ypatybes (pvz., pravardėm Meldas, Smilga vadinamas aukštas ir plonas žmogus, žmogus su mėlyna nosim gali gauti Slyvos, piktas, irzlus žmogus – Giltinės, Širšino vardą ir t. t.). Grupiniai vardai duodami žmonių kolektyvams, susiformavusiems dėl vienokių ar kitokių sąlygų. Tai šeimos, giminės, dinastijos vardai, pvz.: Ankėnai, Jonaičiai, Burbonai, Romanovai, Tiškevičiai ir t. t.

Zoonimų (gr. zoon „gyvūnas“) grupę sudaro įvairių gyvūnų vardai. Laukiniai gyvūnai paprastai reguliarių vardų neturi. Tikriniais žodžiais vadinami tik laukiniai zooparkų, draustinių gyventojai; kartais vardą gali gauti vienas kitas žvėrelis, nuolat lankantis kokį kaimą ar sodybą. Naminiai gyvuliai dažnai turi vardus. Vardais vadinami arkliai (Sartis, Žaibas), karvės (Žaloji, Žibutė), šunys (Brisius, Sargis), katės (Rainiukas, Runcis). Masiškai ir palyginti trumpai auginami gyvuliai (avys, kiaulės) ir naminiai paukščiai vardų paprastai neturi.

Mitonimai (gr. mythos ,,padavimas“) – tai vardai tokių būtybių, kurios tikrovėje niekada neegzistavo: dievų, įvairių gerųjų ir piktųjų dvasių, titanų, kentaurų ir kt. vardai, pvz.: Atėnė, Pegasas, Perkūnas, Vandenis, Žemėpatis, Žemyna ir t. t.

Be toponimų, į negyvų objektų vardų skyrių įeina ir kitos vardų grupės:

kosminių ir astronominių objektų pavadinimai, pvz.: Marsas, Andromedos ūkas, Mėnulio Ramybės jūra, Paukščių takas, Sietynas ;

susisiekimo priemonių vardai (individualūs laivų, lėktuvų, ekspresų, kosminių laivų pavadinimai, pvz.: „Raketa“, „Žydroji strėlė“;

periodinių leidinių pavadinimai, pvz.: „Mokslas ir gyvenimas“, „Kultūros barai“;

draugijų, įstaigų, susivienijimų pavadinimai, pvz.: „Sigma“, Mokytojų namai;

švenčių, iškilmių pavadinimai, pvz.: Naujieji metai, Kalėdos, Joninės;

svarbių istorinių įvykių ir epochų pavadinimai, pvz.: Renesansas, Paryžiaus komuna, Kruvinasis sekmadienis;

meno, mokslo ir literatūros kūrinių pavadinimai, pvz.: „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, „Paskutinė vakarienė“, „Nelieskit mėlynojo gaublio“ ir t. t.

Iš visų tikrinių žodžių grupių didžiausio mokslininkų susidomėjimo susilaukia asmenvardžiai ir vietovardžiai (ypač hidronimai), nes tai yra seniausia ir įdomiausia vardyno dalis, teikianti vertingų duomenų kalbos, tautos istorijos, geografijos, folkloro ir kitokiems tyrinėjimams.

Tikrinių žodžių skirstymas į minėtas reikšmines grupes yra objektyviai būtinas, nes nediferencijuota vardyno analizė daugeliu atveju bemaž neįmanoma.

Kiekviena iš minėtų tikrinių žodžių grupių gali būti klasifikuojama ir analizuojama įvairiais požiūriais:

1. Vardus galima tirti istoriniu-chronologiniu požiūriu, nes jų formavimasis yra ilgas ir sudėtingas procesas, o kiekviena epocha turi savitų vardų darymo modelių. Tirti, kada kokie vardai yra atsiradę, kokie veiksniai nulėmę jų raidą, yra istorinės-chronologinės vardų analizės tikslas.

2. Tikriniai žodžiai gali būti tyrinėjami semantinio motyvavimo ir etimologijos požiūriu. Kai kurie tikriniai žodžiai iki šiol aiškiai siejasi su kitais tikriniais ar bendriniais žodžiais, ir nesunkiai galima suvokti, kodėl vienas ar kitas objektas pavadintas tokiu vardu. Šie tikriniai žodžiai yra vadinami semantiškai motyvuotais. Pavyzdžiui, kai kurie gyvenamųjų vietų vardai yra gavę nepasikeitusį žmogaus, gyvenusio toje vietoje, vardą (Kavarskas, Seredžius, Subačius); kiti yra pavadinti ežero ar upės, prie kurios įsikūrusi gyvenamoji vieta, vardu (Akmenė, Raudonė), visai aišku, kodėl ežeras vadinamas Bedugniu ar Mekšriniu (: mekšras), upė Vingre (: vingrus „vingiuotas, išsisukiojęs“) ir t. t. Nemaža lietuvių kalboje tokių vardų, kurių pirmines reikšmes ištrynė laikas, nes daugelis jų (ypač asmenvardžiai, hidronimai) yra labai seni. Tokie vardai, išnykus atitinkamiems bendriniams žodžiams arba pasikeitus jų reikšmėms, lietuvių kalbos dirvoje apskritai neįmanomi paaiškinti. Jų motyvacijos, t. y. pirmykščio ryšio su apeliatyvu ar tikriniu žodžiu, reikia ieškoti kitose kalbose, kitaip sakant, reikia išaiškinti tokių vardų etimologijas. Pavyzdžiui, seniai lietuvių kalboje prigijęs vardas Povilas (Paulius) dabar naujagimiui duodamas dėl tam tikros tradicijos ir visai nesusijęs su žmogaus, juo pavadinamo, charakteristika. Taigi šis vardas lietuvių kalboje yra nemotyvuotas. Lingvistinę motyvaciją šis vardas turėjo senovės Romoje, kai jis buvo duodamas tik mažo ūgio žmogui (lot. paulus „mažas“). Dauguma dabartinių lietuvių pavardžių yra kilusios iš senųjų hebrajiškos, lotyniškos ar graikiškos kilmės krikšto vardų. Pavyzdžiui, tik etimologiškai analizuojant, galima įrodyti, kad tokios pavardės, kaip Jonaitis, Vancevičius, Anckys, Onuška ir kt., yra įvairiais keliais atsiradusios iš hebrajiškos kilmės krikšto vardo Jonas. Kitų kalbų žodžiai padeda paaiškinti, pavyzdžiui, jūros vardo Baltija, upės vardo Latuva arba Latupis kilmę ir t. t.

3. Tikriniai žodžiai gali būti tyrinėjami ir sinchroniškai. Tada jie klasifikuojami darybiniu-struktūriniu požiūriu. Juo remiantis, tikriniai vardai, kaip ir bendriniai žodžiai, skiriami į paprastuosius (arba pirminius) ir darinius. Paprastaisiais laikomi tokie vardai, kurie, visai nepasikeisdami, yra kilę iš bendrinių ir tikrinių žodžių, pvz.: pavardės Pelėda (: pelėda), Lizdas (: lizdas), Skirmantas (: Skirmantas v.), ežerų vardai Karosas (: karosas), Jaskutis (: Jaskutis pv.), upių vardai Šventoji (: šventoji), Žalioji (: žalioji), žmonių vardai Beržas (: beržas), Rasa (: rasa), kalnų vardai Degimas (: degimas), Smailusis (: smailusis) ir t. t. Dariniais yra laikomi tie vardai, kurie yra padaryti iš kitų žodžių ir turi formalių darybos požymių. Pagal darymo būdus jie dar skirstomi į vedinius, dūrinius ir sudėtinius vardus. Vediniai gali būti sudaryti: a) su priesagomis, b) su galūnėmis, c) su priešdėliais. Pvz.: a) Jon-ynas, Jon-ėnas, Jon-yla pv. (: Jonas v.), Snieg-uolė v. (: sniegas), Jūr-atė v. (: jūra), Pemp-inis prav. (: pempė), Gav-aitis ež. (: Gavys ež.), Maž-elis ež. (: mažas), Nemun-ėlis up. (: Nemunas up.), Aukšt-uona k. (: aukštas) ir t. t.; b) Jon-ys, Jon-is pv. (: Jonas v.), Mirg-a v. (: mirgėti), Plik-is prav. (: plikas), Akl-ys ež. (: aklas), Alm-ė up. (: almėti), Saman-is k. (: samanos) ir t. t.; c) Ažu-šilė km. (: šilas), Ant-alksnė km. (: Alks-nas ež.), Į-kojis up. (: koja), Pa-varnis ež. (: Varnys ež.) ir t. t. Sudurtiniai tikriniai vardai dažniausiai sudaryti iš dviejų daiktavardžių, pvz.: Mockapetris pv. (: Mockus ir Petras), Laumežeris ež. (: laumė ir ežeras), Driežakalnis k. (: driežas ir kalnas), Daugėlupis up. (: Daugėla ir upė), Tiltagaliai km. (: tiltas ir galas). Yra sudurtinių vardų, kurių pirmasis sandas – būdvardis, antrasis – daiktavardis, pvz.: Sauspetris pv. (: sausas ir Petras), Kumpnagis prav. (: kumpas ir nagas), Aukštadvaris km. (: aukštas ir dvaras), Naudaržis ež. (: naujas ir daržas), Raudonkalnis k. (: raudonas ir kalnas) ir t. t. Sudėtiniai tikriniai žodžiai paprastai yra dviejų žodžių junginiai. Jie esti a) kilmininkiniai (pirmasis junginio žodis yra bendrinio ar tikrinio žodžio kilmininkas) ir b) kvalifikaciniai (abu žodžiai yra vardininko linksnio, pirmasis žodis – būdvardis ar dalyvis, o antrasis – daiktavardis), pvz.: a) Stiklo bobutė prav., Kalnelio Mykolas prav., Kuršių marios, Arnionių ežeras (: Arnionys km.), Gružo upelis (: Gružas pv.), Velnio kalnas ir t. t.; b) Guminis Jonas prav., Naujosios Kietaviškės km., Juodieji Lakajai ež., Kalninis ežerėlis ež., Malamoji Grabė up. ir t. t.

Nors tikrinių žodžių daryba analizuojama, remiantis bendrinių žodžių darybos analizės principais, vardyno darybinė analizė šiek tiek skiriasi nuo bendrinių žodžių darybos tyrinėjimų. Sinchroniškai analizuojant bendrinius žodžius, dariniais laikomi tokie žodžiai, kurie ir formaliai, ir semantiškai remiasi kitu dabartinės kalbos žodžiu. Vadinasi, bendrinis darinys turi turėti aiškų pamatinį žodį, darybos formantą, kuris jį skiria nuo pamatinio žodžio, ir darybos reikšmę, kurią nulemia tam tikras pamatinio žodžio reikšmės ir darybos formanto santykis. Tiriant tikrinių žodžių darybą, dažnai nelengva, o kartais ir visai negalima pasakyti, iš kokio žodžio vardas yra padarytas. Pavyzdžiui, upės vardas Duobaitė gali būti siejamas su apeliatyvu duobė ir vietovardžiu Duobė, Vingainis su veiksmažodžiu vingiuoti ir daiktavardžiu vingis ir pan. Todėl dariniais gali būti laikomi ir tokie tikriniai žodžiai, kurių daryba yra gerokai išblukusi, kurie neturi visai aiškaus pamatinio žodžio dabartinėje kalboje, bet kuriuos, palyginus su kitais vardais, galima laikyti turinčiais darybos formantą ir kituose varduose pasikartojančią šaknį. Pavyzdžiui, upės vardas Ertėja, sugretinus jį su kitais tikriniais žodžiais Kampuolėja (plg. Kampuolis ež.), Nedėja (plg. Nedingis ež.), Palėja (plg. Pala, Palonas, Palaikis ež.), laikytinas priesagos -ėja vediniu, nors jo šaknis ir ne visai aiški; hidronimas Antvardė laikytinas prieždėlio ant- vediniu ir sietinas su šaknimi vard-, pasikartojančia varduose Varduva, Vardžius (plg. kitus šio priešdėlio vedinius Antgeldis, Antaksčiai).

Yra ir tokių tikrinių žodžių, kurių daryba visai neaiški. Tokie vardai, kaip ir bendriniai žodžiai, laikomi darybiškai neskaidomais. Kai kuriuos iš jų galima paaiškinti etimologiškai, nes daugelis jų yra paskolinti ar perdirbti iš kitų kalbų (ypač asmenvardžiai). Tačiau pasitaiko ir tokių vardų, kurių struktūra visai neaiški, pvz.: asmenvardis Liutauras, hidronimai Diegeda, Žiuržmotis ir kt.

Tikrinių žodžių tyrinėjimai padeda nušviesti nemaža lietuvių kalbos ir tautos istorijos klausimų. Jie įgalina spręsti ne tik lietuvių, bet ir visų Pabaltijo bei kitų Rytų Europos tautų etnogenezės problemas. Dėl to pastaraisiais metais lietuvių onomastika tyrinėjama ir tarptautiniu mastu. Iš žymesnių tyrinėtojų paminėtini kalbininkai V. Toporovas, O. Trubačiovas, A. Nepokupnas (rusai) K. O. Falkas (Švedija), H. Krahė H. Šalis (vokiečiai), R. Šmitleinas (Prancūzija) ir kt.