Bendriniai ir tikriniai žodžiai

Bendrinių žodžių priešybė šiuo atžvilgiu yra tikriniai žodžiai, arba vardai (lot. nomina propria), pvz.: Antanas, Birutė, Giedrė, Kaunas, Lietuva, Meksika, Nemunas, Šešupė, Volga ir pan. Jais pavadinami atskiri, individualūs daiktai, neatsižvelgiant į jų požymius ir santykius su panašiais daiktais. Todėl tikriniai žodžiai neturi tokios leksinės reikšmės, kokią turi bendriniai. Tačiau ar jie yra visiškai bereikšmiai? Be abejo, ne. Tiktai ta jų reikšmė yra labai apibendrinta, perteikianti pati bendriausią pavadinimo santykį su tam tikru atskiru asmeniu, geografiniu objektu, meno, literatūros kūriniu ir pan. Pavyzdžiui, kai mes sakome Antanas, tai šio tikrinio žodžio, asmenvardžio, reikšme galime nusakyti ,,toks vyriškos lyties žmogus“. Arba kai sakome Nemunas, tai šis vardas tereiškia „tokią Lietuvos upę“. Šitokios reikšmės vadinamos denotacinėmis.

Teturėdami denotacines reikšmes, tikriniai žodžiai nereiškia ir sąvokų. Jais neatskleidžiamos skiriamosios daikto (denotato) ypatybės, kurios leistų žmogaus sąmonėje susidaryti tam tikrą detalesnį supratimą tiek apie tą atskirą daiktą, tiek ir apie į jį panašių daiktų grupę. Pavyzdžiui, mes negalime pasakyti, kas būdinga Jonams, Petrams, Marijoms, kuo Jonai skiriasi nuo Petrų, Marijos nuo Biručių, Elžbietų ir t. t. Tikriniai žodžiai tiktai pavadina, įvardija atskirus objektus ar jų grupes (Azija, Jablonskis, Petrauskai, Valatkos), ir todėl jiems geriau negu bendriniams žodžiams tinka „ženklo“ sąvoka.

Nors tikriniai žodžiai savo reikšmės pobūdžiu ir santykiu su sąvokomis gerokai skiriasi nuo bendrinių, tačiau istoriškai jie yra išriedėję iš pastarųjų. Tai rodo daugelis įvairių kalbų pavyzdžių. Antai tokie senoviniai Lietuvos kunigaikščių vardai, kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas, yra atsiradę, sujungus dviejų bendrinių žodžių kamienus (Mindaugas – iš min-, plg. minėti, + daug; Gediminas – iš ged-, plg. gedauti „klausti“, + min-, plg. minėti; Vytautas – iš vy-, plg. vyd- formoje iš-vydo, + taut-, plg. tauta). Su bendriniais žodžiais yra susiję ir tokie nelietuviškos kilmės vardai, kaip Augustas (plg. lot. augustus „didingas, garbingas“). Henrikas (iš vok. Henrik, kuris savo ruožtu iš sva. heim „namai“ + richi „galingas“), Regina (plg. lot. regina „karalienė“), Salomėja (iš sulotyninto hebrajiško Salomea, plg. hebr. šalom „taika“) ir pan. Tą patį galima pasakyti ir apie atitinkamus anglų, vokiečių, prancūzų ir kt. kalbų vardus.

Tikrinių žodžių sąsaja su bendriniais yra nevienoda. Sakysim, daugelio asmenvardžių, arba antroponimų, ji yra visai išblukusi, ir kalbančiajam, tariančiam kokį nors vardą, nekyla jokių asociacijų su bendriniu žodžiu, iš kurio tas vardas kadaise buvo atsiradęs ar sudarytas. Tačiau net ir tarp asmenvardžių pasitaiko tokių, kurie gali sukelti tam tikrų asociacijų, emocijų, susijusių su asmenvardžių bendriniu prototipu. Tai ypač būdinga pravardėms ir iš jų kilusioms pavardėms (pvz., Blusius, Kušlius, Lepšys, Smaguris, Šikūnas ir pan.). Dėl tokių pravardžių sukeliamų menkinamojo ar vulgaraus pobūdžio asociacijų naujesniais laikais jos neretai pakeičiamos kitomis.

Nemaža pasitaiko taip pat geografinių vardų (vandenvardžių, vietovardžių), kurių sąsaja su atitinkamais bendriniais žodžiais nėra visiškai išblukusi (plg. lietuviškus upėvardžius Bebrupis, Juodupė, ežerų pavadinimus Aukšlinis, Ešerinis, Skaistis, anglišką miesto pavadinimą Oxford, kilusį iš ox „jautis“ + ford „brasta“, vokišką vietos pavadinimą Grünwald iš grün „žalias“ + Wald „miškas“, prancūzų vietovardį Bonville iš bon „geras“ + ville „miestas“ ir kt.). Tokie geografiniai vardai, atsiradę dėl tam tikrų jais žymimų upių, ežerų, gyvenamųjų vietų ypatybių, yra jų pamatinių bendrinių žodžių reikšmės motyvuoti. Tačiau jie irgi nereiškia sąvokų, neturi bendriniams žodžiams būdingos leksinės reikšmės ir kalbančiajam tėra tik tam tikri geografinių objektų skiriamieji ženklai (jie kartais gali būti pakeisti ir kitais).

Istoriniu atžvilgiu tikrinius žodžius galima klasifikuoti į pirminius ir antrinius. Pirminiais vadinami iš senų senovės paveldėti mitologiniai pavadinimai, asmenvardžiai, geografiniai vardai (pvz., Afroditė, Dzeusas, Žemyna; Mažvydas, Vytenis; Vilnius, Praha, Erfurtas), o antriniais – tie patys pavadinimai, perkelti kitiems atskiriems objektams žymėti (pvz., Mažvydo skaitykla, „Vilniaus“ restoranas, „Erfurto“ kavinė, „Šešupės“ valgykla ir pan.).

Darybos atžvilgiu tikriniai žodžiai, kaip ir bendriniai, skirstomi į išvestinius, arba vedinius, sudurtinius, arba dūrinius, ir sudėtinius, arba samplaikinius. Išvestiniai savo ruožtu gali būti: a) priešdėliniai (pvz.: Anta-kalnis, Pa-girys, Už-kalnis), b) priesaginiai (pvz.: Nemun-aitis, Vyt-enis, Žilv-inas), c) galūniniai, arba fleksiniai (pvz.: Ašmen-a, Budr-ys, Giedr-ė). Sudurtiniai taip pat gali įvairuoti pagal tai, kokios kalbos dalys eina jų dėmenimis (plg. Alksn-upis, Aukšta-dvaris, Dau-noras < daug + norėti). Pagaliau sudėtiniai, t. y. tokie, kurie susideda iš dviejų ar daugiau žodžių, irgi nėra vienodi formos ir sintaksinių ryšių atžvilgiu (plg. Jungtinių Tautų Organizacija; angl. United States Congress; pranc. Academie Touristique Internationale ir kt.).

Kalbų raidoje dažniausiai bendriniai žodžiai virsta tikriniais. Tačiau pasitaiko ir priešingų atvejų, kai tikriniai žodžiai virsta bendriniais. Tai ypač būdinga fizikos terminijai. Joje įvairių fizikos vienetų pavadinimai yra atsiradę iš tuos vienetus nustačiusių mokslininkų pavardžių (pvz., amperas – iš prancūzų fiziko ir matematiko pavardės Ampere, omas – iš vokiečių fiziko pavardės Ohm, vatas – iš anglų inžinieriaus pavardės Watt). Tokios pat kilmės yra ir bendriniai žodžiai brauningas, mauzeris, fordas, ševroletas ir kt.

Bendriniais žodžiais yra virtę ir kai kurių literatūrinių herojų vardai (pvz., donžuanas – Moljero, Bairono, Merimė, Puškino ir kt. rašytojų personažas, donkichotas – žymaus ispanų rašytojo Servanteso herojus). Bendrinis žodis chuliganas taip pat yra pavardinės kilmės (atsiradęs iš XIX a. viduryje gyvenusios airiškos šeimos, pasižymėjusios avantiūriškumu, pavardės Hooligan).