Morfologijos sąvoka

Morfologija (gr. morphe – forma, logos – mokslas) yra gramatikos šaka, nagrinėjanti kalbos dalis (žodžių klases) ir jų sudėtį — kaitybą, darybą. Gramatinės žodžių ypatybės (žodžių formos, gramatinės reikšmės bei kategorijos, paradigmatika) yra bendros tam tikroms žodžių klasėms, vadinamoms kalbos dalimis. Todėl morfologiją dar galima apibrėžti kaip kalbos dalių mokslą ir jų gramatinių kategorijų mokslą.

Kaip rodo apibrėžimas, tiesioginis morfologijos uždavinys yra žodžių kaitymo analizė. Tačiau žodžių formų, jų kaitymo negalima analizuoti, pirma neištyrus žodžio struktūros elementų (morfemų), kurių dalis ir tarnauja formų darybai, gramatinių reikšmių realizavimui. Antra vertus, iškeliant su formų daryba ir gramatinėmis reikšmėmis susijusius žodžių struktūros elementus, negali būti nutylimas ir kitų elementų vaidmuo, nes kartais tas pats struktūrinis elementas padaro ir žodžio formą, ir patį žodį. Todėl morfologijoje įprasta aptarti ir morfeminę žodžio struktūrą, morfemų rūšis bei funkcijas. Tas morfologijos skyrius, kuris tyrinėja žodį jo morfeminės sudėties atžvilgiu, yra vadinamas morfemika.

Žodis – kalbėjimo ar teksto dalis, suvokiama kaip sąlygiškai atskira nuo to paties lygmens kitos dalies ir rašoma atskirai.

Morfologija tiria žodžių darybą ir kaitybą. Nors žodžių daryba yra žodyno gausinimo būdas, tačiau žodis yra ne tik žodyno, bet ir gramatikos elementas. Darybą su kaityba sieja žodžio formos pasikeitimas. Tiek kaitant, tiek darant naujus žodžius, kinta žodžio dalys. Be to, galūnių darybos atveju (liūtas – liūtė, skanus – skonis) darybos priemonės sutampa su kaitybos priemonėmis.

Žodžių darybos uždavinys – nagrinėti naujų žodžių sudarymo būdus, aprašyti atskirų kalbos dalių darybos tipus.

Taigi morfologinė analizė, kurios tikslas – žodžio struktūros tyrinėjimas gramatiniu aspektu, susideda iš trijų dalių: morfeminės, kaitybinės ir darybinės analizės.