Kaitybinė analizė

Kaitybinės žodžių analizės tikslas – nustatyti, iš kokio kamieno ir su kokiais afiksais ar kitokiomis kalbinėmis priemonėmis sudarytos žodžio formos, kokias gramatines reikšmes ir kategorijas jos realizuoja. Svarbiausi klausimai, su kuriais susiduriame, kaitybiškai analizuodami žodžius, – tai klausimai, kas yra gramatinė reikšmė ir gramatinė forma, ką vadiname gramatine kategorija.

Gramatinė reikšmė ir gramatinė forma

Yra žinoma, kad pats svarbiausias daugelio žodžių požymis yra jų nominatyvinė funkcija. Žodžiu dažniausiai kas nors pavadinama, – koks nors objektyvios tikrovės daiktas, būtybė, reiškinys, savybė. Žodžio ryšys su objektyvios tikrovės dalykų atspindžiais žmonių sąmonėje yra jo leksinė reikšmė. Žodis gali turėti vieną arba daugiau leksinių reikšmių. Štai, pavyzdžiui, žodis akis gali reikšti: a) regėjimo organą, b) mezginio kilpą, c) aketę, d) liūno akivarą, e) korio skylutę medui dėti, f) daigo pumpurėlį, g) žiedo pagražinimą, h) kortų vertės ženklą ir kt. Tačiau, kad ir kokia reikšme šis žodis būtų vartojamas kiekvienu konkrečiu atveju, jo leksinė reikšmė visuomet bus tai, kas šiame žodyje individualu, kas labiausiai jį skiria nuo kitų žodžių (plg. dar homonimus banda „būrys galvijų, kaimenė“ ir banda ,,kepalas“; juos atskirais žodžiais tik ir leidžia laikyti jų skirtinga leksinė reikšmė).

Tačiau, be savo leksinės reikšmės, žodis turi ir kitokio pobūdžio reikšmių. Pvz., tame pačiame žodyje akis galima įžiūrėti labai bendrą daiktiškumo reikšmę, kuri šį žodį leidžia sieti su tokiais leksiniu požiūriu visiškai skirtingais žodžiais, kaip siena, stalas, medis, akmuo ir kt. Akis turi dar moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko reikšmes, kurios irgi nėra tik šio vieno žodžio nuosavybė, o bendros labai įvairių leksinių reikšmių žodžiams (plg. žodžius siena, balta, žalia, žolė, dykuma – visiems jiems būdinga ir moteriškos giminės, ir vienaskaitos, ir vardininko reikšmė). Žodžiai skaitau, rašau, gyvenu, tyliu turi visai skirtingą leksinę reikšmę, bet juos visus jungia tai, kad jie reiškia realiai vykstantį, laiko atžvilgiu su kalbamuoju momentu sutampantį veiksmą, atliekamą kalbančiojo (I) asmens. Šitokio pobūdžio reikšmės vadinamos gramatinėmis reikšmėmis. Jos yra būtinas žodžio elementas. Atskirai nuo leksinės žodžio reikšmės jų turinio negalima suvokti, nes jos egzistuoja, tik susiliejusios su pastarąja. Kaip tik gramatinės reikšmės žodį padaro ne tik leksiniu, bet ir gramatiniu vienetu (pvz., žodis varna tik gramatinių reikšmių dėka yra ne tik juodų ir pilkų plunksnų paukščio pavadinimas, bet ir moteriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos vardininkas). Vadinasi, gramatikoje žodis – tai leksinės reikšmės ir vienos ar kelių gramatinių reikšmių vienybė.

Toji leksinės ir gramatinės reikšmės (ar reikšmių) vienybė toli gražu ne visuose žodžiuose vienodai reiškiasi ir ne visur vienodai akivaizdi. Pvz., daiktavardžių duktė, sesuo, žmona, žąsis gramatinė moteriškosios giminės reikšmė atrodo lyg ir priklausoma nuo šių žodžių leksinėje reikšmėje glūdinčios moteriškosios lyties idėjos. Tačiau to visiškai negalima pasakyti apie būdvardžius gera, graži, didelė – jų gramatinė moteriškosios giminės reikšmė nėra sąlygojama leksinės šių žodžių reikšmės, o priklauso tik nuo šių būdvardžių sintaksinio ryšio su moteriškosios giminės daiktavardžiais (gera duktė, graži žmona, didelė žąsis). Dar kitoks (galima sakyti, neapčiuopiamas) gramatinės ir leksinės reikšmės ryšys yra tokių žodžių, kaip prielinksnis, jungtukas ar dalelytė: kiekvieno jų gramatinės reikšmės sudaro leksinės žodžio prigimties esmę.

Jau iš to, kas pasakyta, matyti, kad gramatinės reikšmės yra ne vieno tipo. Vienos jų išreiškia objektyvioje tikrovėje egzistuojančius reiškinių santykius. Tokios reikšmės yra, sakysime, daiktavardžių vienaskaita ir daugiskaita (langas – langai, žmogus – žmonės), veiksmažodžio laikų reikšmės ir pan. Kitos gramatinės reikšmės parodo subjektyvų kalbančiojo asmens santykį su objektyviosios tikrovės reiškiniais (pvz., tiesioginės, tariamosios, liepiamosios nuosakos reikšmės). Bet yra ir tokių gramatinių reikšmių, kurių negalima susieti su jokiais objektyviosios tikrovės reiškiniais. Jos parodo tik žodžių santykį sakinyje. Tokios, pavyzdžiui, yra būdvardžių giminės ir skaičiaus reikšmės. Jos neatspindi kokių nors iš tikrųjų egzistuojančių ypatybės požymių (šia – giminės ir skaičiaus – prasme ypatybės net ir negalima charakterizuoti), o yra nulemiamos tik sintagminių daiktavardžio ir būdvardžio ryšių.

Lyginant su leksine žodžio reikšme, gramatinės jo reikšmės yra visiškai abstrakčios. Kaip rodo pavyzdžiai, žodis gali turėti net kelias gramatines reikšmes, bet nė viena jų nebus tik to vieno žodžio nuosavybė. Gramatinės reikšmės yra bendros daugeliui žodžių, ištisoms žodžių klasėms.

Jau buvo minėta, kad leksinė žodžio reikšmė įkūnijama leksinėje žodžio morfemoje – šaknyje. Gramatinės žodžio reikšmės irgi realizuojamos tam tikromis kalbos priemonėmis, daugiausia kaitybos afiksais. Pvz., žodžių akis, siena, sesuo, žolė gramatinių reikšmių (moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko) rodikliai yra galūnės -is, -a, -uo, -ė. Žodžiuose rašau, rašome, tyliu, tylime esamojo laiko, vienaskaitos ir daugiskaitos, I asmens reikšmės taip pat realizuojamos galūnėmis -au, -u, -ame, -ime. Kalbos priemonės, kuriomis išreiškiamos gramatinės reikšmės, vadinamos gramatinėmis formomis. Gramatinė forma yra būtinas gramatinės reikšmės atitikmuo (koreliatas). Tarp gramatinės reikšmės ir gramatinės formos yra dialektinis ryšys: negali būti gramatinės reikšmės be gramatinės formos, ir neegzistuoja nė viena gramatinė forma, neturinti gramatinės reikšmės. Dėl to gramatinę formą dar galima būtų apibrėžti kaip kalbos ženklą, kurio žymimasis yra gramatinė reikšmė, o žymiklis – gramatinė priemonė, realizuojanti tą gramatinę reikšmę.

Gramatinė kategorija

Opozicinės reikšmės gali būti apibendrinamos į vieną platesnę reikšmę, kuri vadinama gramatine kategorija. Vadinasi, gramatinė kategorija – tai pagal bendrą požymį viena kitą išskiriančių gramatinių reikšmių klasė. Pvz., vyriškosios ir moteriškosios giminės gramatinės reikšmės sudaro giminės kategoriją. Vienaskaitos ir daugiskaitos reikšmės apibendrinamos skaičiaus kategorija, o vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko reikšmės – linksnio kategorija. Tačiau esama ir tokių gramatinių reikšmių, kurių apibendrinti negalima. Tai daiktiškumo reikšmė, būdinga daiktavardžiams, ypatybės reikšmė, būdinga būdvardžiams, veiksmo ir būsenos reikšmė, būdinga veiksmažodžiams, ir kt. Tokios pačios bendriausios gramatinės reikšmės, kurios budingos žodžiams kaip tam tikros gramatinės žodžių klasės atstovams, vadinamos kategorinėmis reikšmėmis. Formalių specifinių išraiškos priemonių jos neturi, o realizuojamos tomis pačiomis gramatinėmis priemonėmis, kaip ir kitos gramatinės reikšmės, būdingos tai žodžių klasei. Kategorinių reikšmių kalboje nėra daug: prie minėtųjų (daiktiškumo, ypatybės, veiksmo ar būsenos) kategorinių reikšmių dar galima pridurti kiekybės kategorinę reikšmę ir veiksmo ar ypatybės požymio kategorinę reikšmę. Šios kategorinės reikšmės yra bendros daugeliui kalbų.

Žodžio forma. Paradigma

Dauguma žodžių kalboje egzistuoja kaip tam tikra vidiniais ryšiais tarp savęs susijusių gramatinių formų sistema. Kiekvienu konkrečiu atveju rišlioje kalboje žodis reiškiasi viena kuria gramatine forma. Šitaip besireiškiąs žodis vadinamas žodžio forma. Kitaip sakant, žodžio forma – tai to paties žodžio atmaina, turinti specifinių gramatinių reikšmių. Pvz.: varna, varnos, varnai, varną, varna, varnoje, varnos, varnų, varnoms, varnas, varnomis, varnose – vis tai to paties žodžio formos, kurių kiekviena nuo visų kitų skiriasi savo gramatine reikšme, o visos sykiu sudaro vieningą sistemą, vadinamą paradigma (< gr. paradeigma – pavyzdys). Linksniuojamųjų žodžių vardininkas, o veiksmažodžio bendratis, inventorizuojant žodžius, paprastai laikomi lyg ir pamatinėmis, svarbiausiomis žodžio formomis – jie atstovauja visai žodžio formų paradigmai. Bet pačioje kalboje ir šitos formos egzistuoja tik kaip uždaros žodį sudarančių gramatinių formų sistemos elementai.

Gramatinių reikšmių realizavimo būdai

Sintetinis (< gr. synthetikos < synthesis – sujungimas) būdas yra tada, kai gramatinės reikšmės realizuojamos įvairiais kaitybos afiksais. Jie, jungdamiesi arba tiesiog prie žodžio šaknies, arba prie jo kamieno, nepakeičia leksinės žodžio reikšmės, o tik suteikia jam naują gramatinę reikšmę ir tuo pačiu padaro naują žodžio formą.

Tačiau pasitaiko, kad visiškai tos pačios fonetinės sudėties galūnės realizuoja visiškai skirtingas gramatines žodžių reikšmes. Pvz., žodžio namas galūnė -as, kaip matėme, reiškia vyriškosios giminės vienaskaitos ir vardininko reikšmes, o žodžio galvas galūnė -as yra jau visai kitokių gramatinių reikšmių, būtent, moteriškosios giminės, daugiskaitos, galininko rodiklis. Net to paties žodžio paradigmoje pasitaiko formų, turinčių homonimiškas galūnes (plg. vienaskaitos vardininko formą tvora ir vienaskaitos įnagininką tvora). Fonetiškai sutapusios gali būti ir visiškai skirtingoms žodžių klasėms būdingos galūnės, realizuojančios skirtingas gramatines reikšmes (plg. formą žvirbli, kur galūnė -i įkūnija vyriškosios giminės, vienaskaitos, šauksmininko reikšmes, formą marti, kur galūnė -i reiškia moteriškosios giminės, vienaskaitos, vardininko gramatines reikšmes, ir formą lydi, kur galūnė -i parodo tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos, antrojo asmens gramatines reikšmes). Vadinasi, nors galūnė lietuvių kalboje yra pats būdingiausias gramatinės reikšmės rodiklis, iš jos vienos apie gramatinę reikšmę spręsti negalima. Gramatinė žodžio reikšmė išryškėja tik iš visos žodžio formos, o kartais – tik iš žodžio formos sakinyje (plg. Tvora pati išvirto, kur tvora yra vienaskaitos vardininko forma, ir Tėvas aptvėrė kiemą tvora, kur homonimiška forma tvora turi vienaskaitos įnagininko reikšmę).

Gana dažnai lietuvių kalboje ta pati gramatinė reikšmė realizuojama ne viena, o keliomis skirtingos fonetinės sudėties galūnėmis. Pvz., gramatinės vienaskaitos, vardininko reikšmės žodyje varna įkūnijamos galūne -a, o žodžiuose akis, žmogus, arklys, akmuo – jau galūnėmis -is, -us, -ys, -uo; tiesioginės nuosakos, esamojo laiko, vienaskaitos, II asmens gramatinės reikšmės vienų veiksmažodžių išreiškiamos galūne -i (neši, augi, lydi), kitų – galūne -ai (darai, rašai, sakai). Skirtingos galūnės, kurios išreiškia tą pačią arba kelias tas pačias gramatines reikšmes, vadinamos sinonimiškomis galūnėmis.

Be galūnių, gramatinės žodžio reikšmės dar gali būti realizuojamos ir kitais kaitybos afiksais – priesagomis, priešdėliais. Pvz., priesaga -k(i), prisijungusi prie veiksmažodžio bendraties kamieno, padaro liepiamosios nuosakos formą, išreiškiančią kalbančiojo asmens valią – įsakymą, liepimą, kad pašnekovas ką darytų arba liautųsi daręs (nešk, eik, bėk). Priesaga -dav- yra veiksmažodžio būtojo dažninio laiko gramatinės reikšmės rodiklis, priesaga -t- – tariamosios nuosakos gramatinės reikšmės raiškos priemonė. Priesagomis -esn-, -ėlesn- ir -iaus- realizuojamos būdvardžių aukštesniojo, aukštėlesniojo ir aukščiausiojo laipsnio gramatinės reikšmės, daugelis veiksmažodžio priešdėlių įkūnija gramatinę įvykio veikslo reikšmę (plg.: drausti – uždrausti, daryti – padaryti, mesti – išmesti). Kartais žodžio formą sudaro ir priesaga, ir galūnė, ir abu šie afiksai yra skirtingų gramatinių reikšmių reiškėjai. Pvz., žodžio formoje eidavau priesaga -dav- įkūnija būtojo dažninio laiko reikšmę, o galūnė -au – vienaskaitos ir I asmens gramatines reikšmes; formoje eikite priesaga -ki- išreiškia liepiamosios nuosakos gramatinę reikšmę, o galūnė -te – gramatines daugiskaitos ir II asmens reikšmes.

Kaitybiniais afiksais realizuojant gramatines reikšmes, tam tikrais atvejais pakinta šaknies balsiai (byra – biro, šauna – šovė, šluoja – šlavė), priebalsiai (marti – marčios, jausti – jaučia, jautė, austi – audžia – audė), kirčio vieta (lentos – vienaskaitos kilmininkas, lentos – daugiskaitos vardininkas). Kadangi šie reiškiniai apima tik dalį tam tikrą gramatinę reikšmę turinčių formų (plg.: kyla – kilo, nyra – niro, bet bėga – bėgo, auga – augo), jų laikyti tos gramatinės reikšmės realizavimo priemone (kad ir vidine) negalima. Formos su balsių ar priebalsių kaita – tai tik kamieno variantai, atsiradę dėl žodžio formos morfeminės struktūros.

Kartais gramatinės reikšmės gali būti realizuojamos žodžio formomis, padarytomis iš skirtingų šaknų. Toks gramatinių reikšmių realizavimo būdas vadinamas supletyvizmu (lot. suppletum – papildomas). Lietuvių kalboje supletyvinių formų yra nedaug: įvardžio aš paradigma (aš, manęs, man, mane ir t. t., mes, mūsų, mums, mus ir t. t.), veiksmažodžio būti esamojo laiko I, II ir III asmens formos (esu, esi, yra).

Analitinis gramatinių reikšmių raiškos būdas yra tada, kai gramatinės reikšmės reiškiamos pagalbiniais žodžiais (gr. analytikos < analysis – išskirstymas, išardymas). Lietuvių kalboje analitiniu būdu reiškiamos sudurtinių veiksmažodžių laikų ir nuosakų reikšmės (esu matęs, yra sakiusi, būk pasirengęs), kartais liepiamosios nuosakos gramatinė reikšmė (tegul skaito, tegu turi, lai nešasi), retais atvejais – būdvardžių aukštesniojo laipsnio reikšmė (labiau reikšmingas, labiau suodinas), gana dažnai – būdvardžių aukščiausiojo laipsnio reikšmė (pats gerasis, pati geroji, pats brangusis, pati brangioji).