Kablelis ir brūkšnys
Kablelis ir brūkšnys yra sudėtinis intonacinis
ženklas, vartojamas ten, kur dėl kurių nors priežasčių vieno
brūkšnio nepakanka.
1. Kableliais ir brūkšniais išskiriame
įterptinius sakinius,
įsiterpusius tarp sakinio dėmenų arba į sakinį įsiterpusius su
savo šalutiniu dėmeniu.
Būna tokių valandėlių, Krizas jas gerai
žino, kad draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila
galva.
Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus,
parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo,
tuoj šaukia žmoną.
2. Kableliu ir brūkšniu atskiriami sakinio
dėmenys, kurie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis.
Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos,
lakštingala negali nečiulbėti.
Jau pavasaris išaušo, gieda vieversėlis,
nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis!
Tokių dejavimų Adomas girdi kasdien, ar kad
kelnės suplyšta, ar kad alkūnė prakiūra, nosinė dingsta.
3. Kai sakinio atkarpoms skirti reikia
brūkšnio, o pirmoji iš tų atkarpų baigiasi kableliais skiriamu
šalutiniu arba įterptiniu sakiniu, tarp atkarpų paprastai
paliekamas ir kablelis, ir brūkšnys.
Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik
socialinė, bet ir dvasinė vertybė, prieš paimant į rankas
duonos riekę, reikėjo persižegnoti.
Poezija turi nutiesti tiltą iš kūrėjo į
skaitytoją arba, kaip yra sakęs V. Mykolaitis-Putinas, iš
širdies į širdį.
Pastaba. Kai
šalutinis sakinys yra įsiterpęs į trumpą neišplėstą sakinį ar
brūkšnys turi tik intonacinę reikšmę, prieš jį kablelio gali
nebūti.
Matau, kad neišsinešdina ir užkūriau ugnį.
Žudyk mane, jei nori ar šūviais, ar peiliu!
4. Kableliu ir brūkšniu atskiriame jungtuku
nesujungtus labai atsijusius, bet pabrėžtą
išvadinę mintį
pasakančius sakinio dėmenis.
Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegų, jam
veja ir takai obelų apsnigti.
Ne viesulas laužo miškus, tai Speigas
karalius per sniegą apeina upes ir šilus.