Daugtaškis
Daugtaškis yra nebaigtos
minties ar jos pertrūkių žymimasis ženklas. Sakinio gale jis
atstoja ir tašką, o sakinio viduje kablelį.
1. Daugtaškis dedamas
po sakinių, kuriais pasakoma nebaigta mintis, minties pertrūkiai
ar staigūs perėjimai nuo vienos minties prie kitos.
Tai nors kerdžių pakelk. Viešpatie, po
avižas...
Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros
savos, iš galvos, iš širdies...
Taip, žinoma... Nelaimė... Privalom viens
kitam padėti...
2. Daugtaškiu žymimi ir
sakinio viduje esantys staigūs minties pertrūkiai ar netikėti
posūkiai, nutylėjimai ar po stabtelėjimo pasakyti žodžiai.
Kitas vėl žioplys... varvink čia seilę...
nematai, kad laikas girdytis?
Mykoliuk... ačiū tau už skripkavimą... ačiū...
labai ačiū...
Labiausiai laukiama radijo laida yra... oro
prognozė.
3. Daugtaškis dedamas,
norint parodyti nebaigtą mintį ar skaičiuojamųjų daiktų eilę.
Tada buvo dainuojama dainelė: ,,Lietuvi,
laikyk liežuvį...
Rudenį į šiltesnius kraštus išskrenda gandrai,
gervės, pempės, varnėnai...
Prielinksniai ant, nuo, be...
reikalauja kilmininko linksnio.
4. Daugtaškiu žymimos
praleistos
cituojamo teksto vietos.
Keldamas aikštėn literatūrinės kalbos
negeroves, Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos
reikia ieškoti... mūsų liaudyje.
Baltušio kalboje yra daug gyvų liaudies kalbos
žodžių, pavyzdžiui: ,,...žmogus atrišo jas ir įmetė rogiugalin,
...savųjų šeimyniškių rankos popalaidės, ...kerdžius botagu per
pakinklius užgelnijo.
Pastaba.
Praleistas teksto vietas žymintis daugtaškis gali būti rašomas
su laužtiniais skliaustais.
,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai
išlaikyta <...>, todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip
reikia negerbtumėm.
5. Po nebaigtą mintį
reiškiančio klausiamojo sakinio dedamas klaustukas ir
daugtaškis, o po šaukiamojo sakinio ar žodžio šauktukas ir
daugtaškis.
Pone Jėzau... o kas čia?..
O kokia
paslaptinga ir poetiška man buvo toji naktis!..
Jūra, jūra!.. aš myliu!
6. Po nutrauktą mintį
pasakančių tiesioginės kalbos žodžių prieš autoriaus žodžius
dedamas daugtaškis ir brūkšnys.
Dievulėliau mano, taip buvo ramu, taip buvo
gera, ir dabar... nebaigė ir sunkiai atsiduso.
Kiek ponų...
kokie gražūs... šnibždėjo apsiblaususi.
7. Po tiesioginės
kalbos žodžių prieš brūkšnį daugtaškis gali būti sulietas su
šauktuku ar klaustuku.
Tau važinėtis, važinėtis!.. rėkia ji nesavu
balsu.
Tai gal dar
kartą?.. nedrąsiai pridėjo Narbutas.
