|
Tiesioginė kalba
Citatos
Citata yra rašytinio
veikalo ar kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui
pagrįsti ar patvirtinti. Tai vieno teksto ištrauka kitame
tekste. Žodis kilęs iš lotyniško cito kviečiu
liudininku, skelbiu. Citatos būna ilgokos prozos ištraukos,
vienas koks teiginys, sakinys, eilėraščio posmelis ar jo
dalis, sakinių nuotrupos fragmentinės citatos; eiliuoto
kūrinio viena, dvi ar kelios eilutės; kelios parinktos
eilutės iš skirtingų cituoto kūrinio vietų. Citatos panašios
į kabutėmis skiriamą tiesioginę kalbą.
1. Vieno ar kelių
sakinių prozos citatą pradedame rašyti toje pačioje
eilutėje, prieš ją dedame dvitaškį, citatą rašome kabutėse.
Prasmingi yra I.
Simonaitytės žodžiai: ,,Juk žmogus lieka vis tiek mįslingas
kitam žmogui.
2. Ilgesnė prozos
citata ar kūrinio ištrauka rašoma, po įvadinių žodžių
palikus laisvą eilutę ir pradėjus iš naujos. Citata rašoma
po dvitaškio kabutėse.
Įspūdingai sukurta
senojo Karaliaus mirties scena:
,,Klabtelėjo ir
lengvai atsidarė stubos durys. Tuo pačiu metu šlubuojąs
laikrodis užsimojo mušti šeštą valandą, bet bemušdamas
sutriko ir keistu dar negirdėtu čirkštelėjimu sustojo ėjęs.
Ir svarsčiai atsidūrė į žemę.
3. Citatos galo
klaustukas, šauktukas, daugtaškis rašomi prieš antrąsias
kabutes, o ne po jų. Taškas rašomas prieš kabutes tik jei
cituojamas visas sakinys, o ne jo dalis.
...Ir vaikui
,,vaidenasi, kaip ten aukštai, ant stogo, tupi kažkas, kaip
katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus.
Tada jau su visai
kitokiomis mintimis eina Aistis tėviškės laukais: ,,O
tėviške, o tėviške, kur einam?
4. Autoriaus
cituojančiojo žodžiai gali būti prieš citatą, jos viduje ar
po jos. Juos skiriame kaip ir kitus autoriaus žodžius.
V. Krėvė kuria
girdimuosius vaizdus: ,,Tikrai, ten, tali toli, sušvokštė
medžiai...
,,Motina, rašo
jis, man visada buvo aukščiausias moralinis
autoritetas...
,,Balys Sruoga
poetas ir galbūt daugiau poetas negu dramaturgas, rašė
vienas iš ,,Milžino paunksmės recenzentų.
5. Kai cituojame
eiliuotos kalbos kelias eilutes ar posmelį, kabučių
nerašome, o išskiriame grafiškai; praleidžiame eilutę,
atitraukiame nuo krašto, išlaikome eiliuotą struktūrą.
K. Bradūnas kalba
savo tėvui:
Senas tėve, jeigu
tu užgestum
Ne ant mūsų rankų,
ne savuos namuos,
Kur berastum savo
vargui prasmę
Be lietuviškų
kapelių šilumos.
6. Eiliuoto kūrinio
citatos gali būti rašomos po įvadinių žodžių toje pačioje
eilutėje, nesilaikant posmelio struktūros, o posmelio
eilučių pabaigos žymimos pasvirusiais brūkšniais.
Žmogaus išgyvenimus
aštrina, bet kartu ir įprasmina ilgesys: ,,Ilgesy, ilgesy! /
Gal ir tu nepilkoji lakštutė? / Gal seselė esi?
Mylimo laukiama ir
tada, kai ,,nebelauks / Niekas niekada.
7. Citatos,
sudarančios autoriaus sakinio dalį, vadinamos
fragmentinėmis, rašomos kabutėse, pradedamos mažąja raide,
po kabučių pradžioje daugtaškio nereikia. Prieš jas ir po jų
rašomi tokie skyrybos ženklai, kokių reikalauja sakinys.
Prie fragmentinių citatų priderinamas autoriaus komentaro
sakinys asmeniu, skaičiumi ir kitkuo.
Žinojimas, kad
,,nežūsim, niekur nedingsim, yra guodžiantis.
8. Kai fragmentinė
citata pradedama nuo sakinio pradžios, ji kabutėse rašoma
viduryje sakinio didžiąja raide.
Į žemę, į gamtą
grįžęs žmogus Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo.
9. Praleistos
citatoje vietos kupiūros žymimos daugtaškiu. Jos gali būti
citatos pradžioje, viduje ar gale. Daugtaškis pradžioje
rašomas po kabučių, gale prieš jas.
,,...Nors troboj
tarp skiedrų ir įdomu, bet lauke dar įdomiau...
K. Būga pabrėždavo,
jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti... mūsų
liaudyje.
10. Cituodami kitų
mintis, daugtaškiu gale parodome, kad cituojamasis sakinys
nėra baigtas.
Sakinys ,,Mes
žinome, kad gandrai rudenį išskrenda... yra sudėtinis
prijungiamasis.
11. Praleistas
ilgesnes teksto vietas žymintis daugtaškis rašomas
laužtiniuose skliaustuose.
,,O mūsų tėvų kalba
yra labai sunkiai išlaikyta [...], todėl
būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia
negerbtumėm.
12. Eiliuoto
kūrinio citatose vietoje praleistų eilučių, posmelių arba
tarp citatų, parinktų iš kelių vietų, rašoma brūkšnių eilė.
Guldėm galvas po tankais sunkiais,
Žemę patręšėm gyvu krauju...
----------------------------------
Pūsta milas ant mūs nugaros.
Mes kalenam plikais dantimis.
Nėr pastogės, žeminės geros.
----------------------------------
Mūs eilinių dalia paprasta:
Ne po vienų mes kritom pulkais.
Aukštus tiltus per upių brastas
Mes nugrindome kūnais pilkais.
S.Nėris
13. Skliausteliuose rašomos citatų
bibliografinių šaltinių nuorodos, kai jos žymimos ne
išnašoje, o cituojamojo sakinio gale.
,,Po vakarienės Gediminas ilgai sėdi prie
stalo, užsikniaubęs ant sąsiuvinio. Plunksna girgždėdama
lekia baltu popieriaus lapu, eilutės gula viena po kitos
kaip riebios arimo vagos (J.
Avyžius, ,,Sodybų tuštėjimo metas).
Vincas man galvą apsuko su savo
,,Draugu, rašė tada J. Biliūnas
(V. Kapsukas, Jono Biliūno biografija,
p. 73).
14. Šaltinių nuorodos po eiliuotos
citatos, jeigu kūrinio pavadinimas žinomas iš konteksto,
žymimos posmelio apačioje arba gale skliausteliuose.
Panašiai ir obelis eilėrašty
Apypietė iš Apeigų sujungia žmogų su jo krašto praeitim
savo šakų pavėsyje:
Ir tu šakom, tarytum rankom
Senelių, apglėbei mane,
Ir man jų žodžiai paukščiais renkas
Tavųjų lapų ošime.
(p. 42)
15. Eiliuotos citatos autorius ar kūrinys, iš
kurio ji paimta, nurodomi citatos apačioje dešinėje be
skliaustelių.
Poetas prisipažįsta:
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau pamylėjau
Vargdienių dūmas.
Maironis
Viename eilėraštyje savo mintims ir
vaizdams S. Nėris nubrėžė tokią kryptį:
Nuskriskite, mintys, į tolį slaptingą,
Kur jūsų triukšmingas pasaulis nelies...
,,Improvizacija
16. Dvitaškį rašome prieš citatą, kuria
paremiame, praplečiame teiginius (taip skiriame ir vieną nuo
kito sudėtinį aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinį
sudarančius dėmenis).
Šiame eilėraštyje S. Nėris užfiksavo
poetinio praregėjimo akimirką ir išreiškė žmogų raminančią
tiesą, kad gamta, gyvybė amžina, nors kas akimirką ji miršta
- ramiai, nepastebimai:
Manęs dar nebuvo,
Alyvos žydėjo
Manęs nebebus jau,
Jos vėlei žydės.
17. Jeigu citata yra autoriaus žodžių tęsinys
šalutinis sakinys, tai prieš jį rašome kablelį, o
neeiliuotą citatą toje pačioje eilutėje kabutėse.
A. Baranauskas gailisi, kad ,,Dabar visa
prapuolę... tik ant lauko pliko / Kelios kreivos, nuskurdę
pušelytės liko...
18. Kai eiliuota citata yra autoriaus
žodžių tęsinys šalutinis sakinys, tai prieš jį rašome
kablelį, o citatą po jungtuko išskiriame grafiškai be
kabučių. Po jungtuko jokio skyrybos ženklo nereikia.
Iš jos eilučių dvelkia net ketinimas
nusižudyti, nes
Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta.
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!
S.Nėris
19. Eiliuotos citatos posmą galime išskirti
brūkšniais kaip išplėstinį priedėlį.
Anuometinės lietuvių inteligentijos
kultūrinius siekius išreiškęs A.Baranausko posmas
Anei rašto, anei druko
Mums turėt neduoda;
Tegul, sako, bus Lietuva
Ir tamsi, ir juoda
vėliau, spaudos draudimo metais, įgavo
tiesioginį, dar aštresnį skambėjimą, jaudinusį visų Lietuvą.
20. Kartais citatos pažymimos tik eiliniu
nuorodos numeriu, o bibliografiniai duomenys (autoriaus
vardo inicialas ir pavardė, knygos pavadinimas ir tomas,
knygos išleidimo vieta, metai ir atitinkamas knygos
puslapis) rašomi išnašoje, pažymėtoje tuo pačiu numeriu.
pvz.:
Kalbos esmę sudaro tai, kad ji yra ne
koks antgamtinis, biologinis ar psichinis, bet socialinis
(visuomeninis) reiškinys. Kalba sukuriama
visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi
glaudžiai susijusi su visuomenės raida.1
_____________________
1 J. Palionis, Kalbos mokslo
pradmenys, Vilnius, 1985, p. 6.
Nuorodos numeris rašomas po kabučių, kai
citata sudaro sakinio dalį, atskirą sakinį arba
net kelis sakinius.
|
|
|