Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios?

Aukštas status kalnas; tvirtas, tuščias, stiklinis, storas butelis; giedras, žydras, tamsus, saulėtas, šviesus dangus; graži, kvapni, gležna, raudona gėlė…

Būdvardžiai gali reikšti spalvą (geltonas, žalias); formą (apvalus, pailga); skonį (sūrus, saldi); medžiagą, iš kurios daiktas padarytas (medinis, varinis); išorines ypatybes (aukštas, liekna); vidines ypatybes (gudrus, draugiška); įvairias kitas ypatybes (ankstyvas, bendras, sunkus).

Būdvardžiai kaitomi giminėmis (baltas – balta), skaičiais (baltas – balti) ir linksniais (tvarkingas, tvarkingo, tvarkingam, tvarkingą, tvarkingu, tvarkingame).

Būdvardis žodžių junginyje ir sakinyje derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu.

Storas ąžuolas, storo ąžuolo, storam ąžuolui, storą ąžuolą…

Aukšta pušis, aukštos pušies, aukštai pušiai, aukštą pušį…

Būdvardžių reiškiamos daikto ypatybės nevienodos: vienos vidinės, kintamos, įvairiai vertinamos ir keičiamos, pvz.: geras vaikas, gražus oras, protinga moteris. Vieniems tas pats daiktas gali būti geras, kitiems – labai geras, tretiems – apygeris, o dar kitiems – geriausias. Pagaliau tas pats daiktas vienomis aplinkybėmis gali būti geras, o kitomis – blogas. Tokie būdvardžiai, kurių reiškiama ypatybė yra kintama ir gali būti įvairiai vertinama, vadinami kokybiniais.

Kiti būdvardžiai reiškia ypatybę, griežtai apibrėžtą santykio su kitais daiktais ir reiškiniais. Ji visiems ir visais atvejais ta pati, pvz.: medinis stalas (man, tau, jam; vakar, šiandien ir visada, nei mažiau, nei daugiau), vakarinis laikraštis, pieniška sriuba, vilnonė suknelė. Šie būdvardžiai vadinami santykiniais. Visi jie yra dariniai. Kokybinių būdvardžių esti ir darinių, bet didžioji dalis – tai paprastieji žodžiai.

Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai žymi skirtingas daiktų ypatybes, rodomas ir būdvardžių gramatinių požymių skirtumo.

Pastaba. Kokybiniai būdvardžiai kartais gali ir neturėti kokio nors lentelėje nurodyto gramatinio požymio, pvz.: nėščia, bergždžia, gyvas ,,dar nemiręs“, kniūbsčias ir kt. nelaipsniuojami, nes tai nesuderinama su tikrove, bet potencinė laipsniavimo galia yra, pvz., bergždžias darbas, bergždžios pastangos gali būti įvairaus laipsnio. Taip pat gyvas ,,vikrus, judrus“ (gyvas – gyvesnis – gyviausias). Tie kokybiniai būdvardžiai, kurie dėl aiškių priežasčių nelaipsniuojami, nuo santykinių vis tiek atsiskiria galėjimu turėti įvardžiuotines formas (bergždžioji, nėščioji, kniūbsčias, gyvasis).

Būdvardžių skaičiai

Būdvardžių, kaip daiktavardžių, yra du skaičiai: vienaskaita ir daugiskaita.

Gražus – gražūs, saldus – saldūs, puikus – puikūs, tylus – tylūs, didelis – dideli, švelni – švelnios…

Jei būdvardis yra vienaskaitos, tai vardininke rašome -us (koks?), o jei daugiskaitos, vardininke  rašome -ūs (kokie?).

Būdvardžių giminės

Būdvardžiai gali būti vyriškosios ir moteriškosios giminės.

Baltas – balta, stropus – stropi, tvarkingas – tvarkinga, aukštas – aukšta, šaltas – šalta...

Būdvardžiai gali būti ir bevardės giminės. Būdvardžiai su galūne -is (medinis, apyjaunis) bevardės giminės neturi. Bevardės giminės būdvardžiai rodo nuo daikto atsietą ypatybę.

Čia vėsu.

Ten gera gyventi.

Bevardės giminės būdvardžiai nelinksniuojami ir su daiktavardžiais nederinami nei gimine, nei skaičiumi, nei linksniu, todėl jų galūnėse niekada nerašome nosinių raidžių.

Jis šilta ir šalta matęs. Jie yra pikta sumanę prieš mus visus. Laukiame, kol naujoji valdžia mums atneš kažką nauja.

Būdvardžiai gali būti paprastieji (baltas, balta, drąsus, drąsi) ir įvardžiuotiniai (baltasis, baltoji, drąsusis, drąsioji). Bevardės giminės būdvardžiai ir nelaipsniuojami būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių. Kartais įvardžiuotiniai būdvardžiai tik pabrėžia žinomą daikto ypatybę.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra susidarę, paprastiesiems būdvardžiams susiliejus su įvardžiais jis, ji. Tačiau daugelio linksnių darybos taip paprastai negalima paaiškinti.

gero+jo = gerojo;

gerą+jį = gerąjį;

gerų+jų = gerųjų.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai gali būti įvairių laipsnių (jaunesnysis, jaunesnioji, jauniausiasis, jauniausioji).

Apie įvardžiuotinių būdvardžių galūnių rašybą skaitykite „Įvardžiuotinių formų galūnių rašyba“.

Būdvardžių laipsniai

Būdvardžių formos, kurios rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį, vadinamos būdvardžių laipsniais.

Būdvardžiai, reiškiantys tokias ypatybes, kurių daiktai negali turėti didesnio ar mažesnio kiekio, laipsnių neturi:

medinis, basas, pėsčias, batuotas, mėsiškas.

Ją turi tik kokybiniai būdvardžiai: Mergaitei čia gera, gražu. Gera nesuderinta su naudininku mergaitei. Forma gera negali eiti derinamuoju pažyminiu, nes nereiškia daikto ypatybės ir nelinksniuojama.

Šios būdvardžių formos reiškia kam nors priklausomą (Man gera, gražu) ar savarankišką būseną (Miške tamsu, lauke šalta. Naktis. Tylu. Tik girdėti, kaip laikrodis tiksi ant sienos.).

Nederinamosios būsenos formos turi laipsniuojamųjų būdvardžių kamieną, todėl ir jos laipsniuojamos: gera – geriau – geriausia; gražu – gražiau – gražiausia. Aukštesnysis laipsnis apibendrintas ir prieveiksmiams (plg. gera – geriau – geriausia ir gerai – geriau – geriausiai; gražu – gražiau – gražiausia ir gražiai – gražiau – gražiausiai).

Sakinyje nederinamosios būdvardžio formos eina:

1. Tariniu: a) kai veiksnys išreikštas nederinamuoju įvardžiu ar būdvardžiu: Visa tai yra gražu. (r.) Yra kažkas įspūdinga, gražu ir drauge liūdna šioje rudenio ir pavasario laisvų padarų kelionėje iš tolimos šiaurės į tolimas pietų dausas ir atgal. (A. V.) Raudona gražu. (tts.); b) kai veiksnys – veiksmažodžio bendratis: Meilikauti nedora, bjauru, žalinga. (J.); c) kai veiksnys yra vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardis: Galva galvai nelygu. (tts.) Arklys – per brangu. (ž); d) kai veiksnio visiškai nėra: Taip giedra ir linksma! (M.) Boba iš ratų – ratams lengviau. (tts.) (Tai, kad šios būdvardžio formos vartojamos sakiniuose su įvairiais veiksniais ir visiškai be veiksnio, rodo jų savarankiškumą.)

2. Veiksniu ir papildiniu – daiktavardžio linksnių vietoje: Gera eina toli, o bloga dar toliau. (ž.) Ir platu su kraštu, ir gilu su dugnu. (ž.) Žmogus žmogui, vaikel, padaro pikta, kai širdis užgula. (V. K.)

Greta papildiniais einančių nederinamųjų būdvardžio formų dažnai pavartojami ir atitinkamą reikšmę turintys vyriškosios giminės kilmininkai. Pvz.: Nepasakysiu nieko nauja ir Nepasakysiu nieko naujo. Jis mums daug gera padarė ir Jis mums daug gero padarė. Noriu ko nors saldaus. Vyriškosios giminės forma čia tinka tik dėl to, kad yra įvardis ko nors. Be jo (Noriu saldaus) sakinys būtų nebaigtas, reikalautų daiktavardžio (Norių saldaus obuolio).

Įsidėmėti! Būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė visada -am arba -iam, o daugiskaitos naudininko galūnė -iems arba -iams.

Būdvardžių priesagų –otas, -ota,

Jei būdvardis padarytas iš moteriškosios giminės daiktavardžio, tai turės priesagą -otas, -ota; o jei padarytas iš vyriškosios giminės – turės priesagą -uotas, -uota.

Barzdotas iš barzda,

kuprotas iš kupra,

šakotas iš šaka.

Taukuotas iš taukai,

spygliuotas iš spygliai,

muiluotas iš muilas.

Bet:

pilvas – pilvotas, pilvota;

augalas – augalotas, augalota;

kreida – kreiduotas, kreiduota;

tešla – tešluotas, tešluota.

Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus. (J. Blč.)