Žodžio
supratimas
Kas yra žodis?
Empiriškai (t. y. iš
patyrimo) mes visi žinome, kas yra žodis, todėl kai kam gali
rodytis keistas ar net juokingas šis klausimas. Kiekvienas iš
mūsų turbūt nesumaišys žodžio su sakiniu, žodžių junginiu ar
garsu ir prireikus galėtų suminėti šimtus, o gal ir tūkstančius
savo gimtosios kalbos žodžių. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį,
kaip ir sakinį, taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana
sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose
galima rasti daugybę įvairių įvairiausių žodžio apibrėžimų,
pvz.: Žodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu
savarankiškas kalbos vienetas (V. Žirmunskis), Žodis yra
sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis (Č. Hoketas),
Žodis tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti
leksinę reikšmę [...] ir gramatiškai apiforminta pagal tam
tikros kalbos dėsnius (A. Reformatskis).
Nesileisdami į šių ir kitų
apibrėžimų analizę (kiekvienam jų būtų galima šį tą prikišti) ir
nebūdami dideli žodžio apibrėžimo skeptikai (kaip, pavyzdžiui,
žymus prancūzų lingvistas A. Mejė, kuris yra pasakęs, kad le
mot est en principe indefinissable (Žodis iš esmės yra
neapibrėžiamas), pateiksime tokį darbinį žodžio apibrėžimą,
nepretenduodami į jo tobulumą: Žodis tai pagrindinis
šnekos
vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas
šnekos aktuose.
Kad žodis yra pagrindinis
šnekos vienetas, matyti iš to, jog jis, o ne garsas ar morfa,
sudaro savarankišką sakinio struktūros komponentą. Kartais, kaip
matėme, net vienas žodis gali būti sakinys (Temsta; Šąla;
Nerūkyti! ir pan.). Kad žodis turi savarankišką reikšmę, tai
akivaizdžiai rodo jo palyginimas su garsu ir morfa. Atskirai
ištarti garsai, kaip žinome, neturi jokios reikšmės, o morfos
(realizuotos morfemos), nors ir turi tam tikrą reikšmę, bet ta
reikšmė glaudžiai susijusi su kitų morfų reikšmėmis, nėra visai
savarankiška (savarankiška ji būna tik tais atvejais, kai morfa
sutampa su žodžiu, plg. žodžius aš, tu, ir, o, bet ir
pan., kuriuos galima traktuoti ir kaip šaknines morfemas). Kas
kita žodis: jis ir skyrium ištartas turi savarankišką reikšmę
(net ir tokie trumpi tarnybiniai žodžiai, kaip ant, su,
be savo gramatinės reikšmės, turi ir tam tikrą leksinės reikšmės
minimumą: ant tai ko nors viršuje, su
drauge su kuo nors).
Pagaliau kad žodis yra
laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas
vienetas, tai lengvai patiriame, mokydamiesi kurios nors
svetimos kalbos. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės
įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam
tikrą atskirą savarankišką vienetą.
Kalbant apie kitus žodžio
požymius, neatsispindinčius anksčiau pateiktame apibrėžime,
reikia dar nurodyti, kad žodis tai tam tikra garsinė
struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus
fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip
bmkas, pniaukti negalėsime laikyti lietuvių kalbos žodžiais,
nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn.
Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje
literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.
Toliau žodis tai tam
tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai
gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias
sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos
afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama
skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl.
box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher;
pranc.
je parle, nous parlons).
Be to, žodis yra tam
tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų
žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio
žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais
žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią
knygą; angį. to read a book ir to read an
interesting book; vok. das Buch lesen ir das
schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir
lire un bel livre).
Kiekvienas žodis yra
dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu
reiškiamas turinys, reikšmė. Garsų kompleksas tai materialioji
(mūsų klausos organais girdima), o turinys idealioji (mūsų
sąmonės suvokiama) žodžio pusė. Pavyzdžiui, žodžio miškas
materialioji pusė yra šešių garsų kompleksas, o idealioji
medžiais apaugusi vieta. Šiodvi pusės yra būtini bet kurio
žodžio elementai: nėra žodžio be garsų komplekso, taip pat nėra
žodžio, kuris neturėtų vienokios ar kitokios reikšmės.
Specialiuose
leksikologijos darbuose kartais nurodoma ir daugiau žodžio
požymių, tačiau jau ir iš čia suminėtųjų (esmingiausių) aiškiai
matyti didelis žodžio, kaip pagrindinio šnekos vieneto,
sudėtingumas. Kad būtų galima dar geriau suvokti žodžio esmę,
pravartu paliesti jo santykį su įvairiais tikrovės dalykais,
taip pat su žmogaus sąmonės reiškiniais, ypač sąvokomis.