Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Žodžio leksinė reikšmė

 

Vieni žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti – gramatinę, vėl kiti – darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšme ir kurią tiria leksikologija.

Žodžio leksine reikšmė – tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose (kalbos lygmenyje sudarančiose leksemą) ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio šaltas leksine reikšmė yra ta, kuria šis žodis skiriasi nuo žodžių karštas, šiltas, verdantis, kietas, žemė, bėgti ir kt. reikšmės.

Nors iš pirmo žvilgsnio žodžio leksinė reikšmė rodosi nesunkiai suvokiamas dalykas, tačiau iš tikrųjų tai gana sudėtingas reiškinys. Todėl atskirti tyrinėtojų žodžio leksinė reikšmė dažnai nevienodai suprantama ir aiškinama. Vieni leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką", kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Nesileisdami į tų įvairių žodžio leksinės reikšmės supratimų komentavimą, čia žodžio leksine reikšme vadinsime žodį sudarančio garsų komplekso santykį su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.

Tas tikrovės daiktas ar reiškinys, kuris žymimas tam tikru žodžiu, lingvistinėje literatūroje dažnai vadinamas denotatu (lot. denotatus „pažymėtas“), o santykis tarp žodžio ir denotato – denotacine reikšme. Paprastai apie šią reikšmę kalbama tik tuomet, kai žodis nereiškia sąvokos (pvz., turint galvoje tarnybinius, tikrinius žodžius), kai tiktai norima pasakyti, kad žodis „tą ar tą reiškia, žymi“.

Žmogaus sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors daiktą ar reiškinį, žymimą tam tikru žodžiu (garsų kompleksu), vadinama designatu (lot. designatus „paženklintas“), arba signifikatu (lot. significatus „žymėtas“). O santykis tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos vadinamas designatine, arba signifikatine (kartais dar konceptualine, sąvokine), reikšme.

Santykį tarp žodžio (garsų komplekso), denotato ir designato galima pavaizduoti vad. Ogdeno ir Ričardso trikampiu (kiek modifikuotu ir su pakeistais terminais):

Tokio trikampio kampiniai elementai (žodį sudarantis garsų kompleksas, žodžiu pavadinamas daiktas ar reiškinys – denotatas ir žodžiu išreikšta sąvoka – designatas) yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui, žodis kėdė pavadina tam tikrą baldą ir kartu išreiškia žmogaus sąmonėje susidariusią šio baldo sąvoką, kurioje apibendrintos esminės šio baldo ypatybės. Santykis tarp žodį kėdė sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos yra leksinė šio žodžio reikšmė, kurią galima trumpai nusakyti „baldas su atrama vienam sėdėti“. Trikampio kairioji šalinė yra punktyrinė dėl to, kad norima pažymėti, jog tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo žymimo daikto (denotato) nėra tiesioginės priklausomybės ryšio.

Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikatinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė reikšmė bus „toks regėjimo organas“, eiti – „judėti iš vietos į vietą kojomis“,  juodas – „labai tamsios spalvos“, antras – „einantis po pirmo“ ir t. t.

Tačiau designatinę reikšmę neretai dar papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet „menką arklį“; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o „puikus arklys“. Kūprinti – tai ne bet kaip eiti, o „eiti susikūprinus, susilenkus“. Šie ir panašūs žodžiai, be savo neutraliosios designatinės reikšmės („arklys“, „eiti“), turi dar ir emocinį-ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija (lot. con „su“ + notatio „pažymėjimas“).

Tokiuose žodžiuose, kaip kuinas, žirgas, kūprinti, kerėpla, vėpla, veizolai ir pan., emocinis-ekspresinis atspalvis yra susijęs su visa jų darybine-semantine struktūra, kitaip sakant, jie yra konotuoti „iš prigimties“. Tačiau nemaža yra ir tokių žodžių, kurie tam tikrą emocinį-ekspresinį atspalvį įgyja tiktai tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje apie kokį nors netikusį, nevikrų žmogų (paprastai moterį) pasakoma: „Ei tu, karve, vilkis greičiau!“ Čia žodis įgauna niekinamąjį emocinį-ekspresinį atspalvį tik supykus, susierzinus. Todėl skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinė, kontekstinė.

Pagaliau dar yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį ir tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai (ai! oi! pykšt, pokšt), neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.

Mažiausias žodžio leksinės (kaip ir bet kokios kitokios) reikšmės elementas yra sema „ženklas“. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios – tokios, kuriose atsispindi bendri tam tikros klasės daiktų bei reiškinių požymiai, o dalinės – tokios, kuriose atsispindi skiriamieji (diferenciniai) požymiai. Pavyzdžiui, žodžių žirgas, kuinas bendroji sema bus „toks naminis vienanagis darbinis gyvulys“, o dalinė žirgo sema – „puikus“, kuino – „menkas“. Bendroji žodžių grąžtas, kaltas, kirvis, plaktukas sema yra „toks įrankis“, o dalinės: grąžto – „skylėms gręžti“, kalto – „skylėms kalti“, kirvio – „malkoms kapoti ar tašyti“, plaktuko – „kam nors kalti, plakti“. Visa tai galima pavaizduoti tokia lentele:

                                              Semų lentelė

Žodis

Bendroji sema

Dalinė sema

žirgas

toks naminis vienanagis darbinis gyvulys

puikus

kuinas

toks naminis vienanagis darbinis gyvulys

menkas

grąžtas

toks įrankis

skylėms gręžti

kaltas

toks įrankis

skylėms kalti

kirvis

toks įrankis

malkoms kapoti ar tašyti

plaktukas

toks įrankis

kam nors kalti, plakti

Kiekvienas savarankiškas (ne tarnybinis) žodis turi savo atskirą leksinę reikšmę, ir ta reikšmė yra apibendrinamojo pobūdžio. Kai mes tariame ar skaitome žodžius suolas, medis, šuo, suvokiame, kad šiais žodžiais vadinamas ir atskiras konkretus suolas, atskiras medis, atskiras šuo ir bet kuris suolas, bet kuris medis, bet kuris šuo. Toks apibendrinamasis leksinės reikšmės pobūdis yra visiškai suprantamas, prisiminus, kad ji glaudžiai yra susijusi su sąvoka, kuri apibendrina esminius daikto ar reiškinio požymius.

Nors žodžiui būdinga atskira leksinė reikšmė, tačiau daugelis žodžių turi ne vieną, o keletą (kai kurie net keliolika ar keliasdešimt) leksinių reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Antai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ daiktavardžio akis išskirtos 22, o veiksmažodžio eiti – net 42 leksinės reikšmės. Daugiareikšmiškumas ypač būdingas seniems žodžiams, seniems veldiniams: jie, per savo ilgą amžių vartojami įvairiuose kontekstuose, „apauga“ visokiomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, lietuvių akis turi tokias reikšmes, kaip „regėjimo organas“ (Mirksi akimis), „mezginio kilpa“ (Nenuleisk akies megzdama), „bulvės duobutė“ (Daug akių yra šitose bulvėse), „žiedo praplatintoji dalis su pagražinimu“ (Žiedas su akimi), „aketė“ (Ežere akis atsivėrė), „toks kortų lošimas“ (Gal supliekim į akį?) ir kt. Anglų table reiškia ne tik „stalą“ (to sit at table), bet ir „maistą“ (to keep a good table), „draugiją, sėdinčią už stalo“ (to keep the table amused), „lentą“, „plokštę“ ir kt. Vokiečių der Grund ne tik „pamatas, pagrindas“ (den Grund legen), bet ir „dirva, žemė“ (den Grund graben), „priežastis“ (aus welchem Grunde?). Prancūzų l'esprit ne tik „dvasia“ (l'esprit combativ), bet ir „spiritas“ (l'esprit formique), „protas“ (l'esprit eclaire), „sąmojus“ (avoir de l'esprit) ir kt.

Kadangi daugiareikšmiškumas, arba polisemija, būdinga daugeliui įvairių kalbų žodžių, tad gali kilti klausimas, kaip žmonės šnekėdamiesi nesupainioja reikšmių, supranta vienas antrą? Lemiamą vaidmenį čia atlieka kontekstas ir situacija. Kontekstas, žodinė aplinka (kartais ir šnekos situacija) pašalina polisemiją, parodo, kokia reikšme tam tikru atveju vartojamas tas ar kitas žodis. Pavyzdžiui, kai mes sakome dūmai akis graužia, tai niekam neateina į galvą „aketės“ ar „bulvės akutės“ reikšmė. Arba vėl: kai sakome laikrodis eina, tai niekam neiškyla sąmonėje „judėjimo iš vietos į vietą žingsniu“ reikšmė.

Priešingas daugiareikšmiškumui, polisemijai reiškinys – vienareikšmiškumas, monosemija. Tačiau kalbose vienareikšmių žodžių yra palyginti nedaug. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t. y. specialias kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai (pvz., amperas, deguonis, fonema, dvitaškis ir kt.), bet ir jie, jeigu pradedami plačiau vartoti įvairiose sferose, gali tapti daugiareikšmiai.