Žodžio
leksinė reikšmė
Vieni žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti gramatinę,
vėl kiti darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras
šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi
savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine
reikšme ir kurią tiria leksikologija.
Žodžio leksine reikšmė tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė,
žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose (kalbos
lygmenyje sudarančiose leksemą) ir kuriuo vienas žodis skiriasi
nuo visų kitų žodžių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio
šaltas leksine reikšmė yra ta, kuria šis žodis skiriasi nuo
žodžių karštas, šiltas, verdantis, kietas, žemė, bėgti ir
kt. reikšmės.
Nors iš pirmo žvilgsnio
žodžio leksinė reikšmė rodosi nesunkiai suvokiamas dalykas,
tačiau iš tikrųjų tai gana sudėtingas reiškinys. Todėl atskirti
tyrinėtojų žodžio leksinė reikšmė dažnai nevienodai suprantama
ir aiškinama. Vieni leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su
sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu
žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą suprastintą
sąvoką", kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Nesileisdami į tų
įvairių žodžio leksinės reikšmės supratimų komentavimą, čia
žodžio leksine reikšme vadinsime žodį sudarančio garsų
komplekso santykį
su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.
Tas tikrovės daiktas ar
reiškinys, kuris žymimas tam tikru žodžiu, lingvistinėje
literatūroje dažnai vadinamas denotatu (lot. denotatus
pažymėtas), o santykis tarp žodžio ir denotato denotacine
reikšme. Paprastai apie šią reikšmę kalbama tik tuomet, kai
žodis nereiškia sąvokos (pvz., turint galvoje tarnybinius,
tikrinius žodžius), kai tiktai norima pasakyti, kad žodis tą ar
tą reiškia, žymi.
Žmogaus sąmonėje
susidariusi sąvoka apie kokį nors daiktą ar reiškinį, žymimą tam
tikru žodžiu (garsų kompleksu), vadinama designatu (lot.
designatus paženklintas), arba signifikatu (lot.
significatus žymėtas). O santykis tarp žodį sudarančio
garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos vadinamas designatine,
arba signifikatine (kartais dar konceptualine, sąvokine),
reikšme.
Santykį tarp žodžio (garsų
komplekso), denotato ir designato galima pavaizduoti vad. Ogdeno
ir Ričardso trikampiu (kiek modifikuotu ir su pakeistais
terminais):
Tokio trikampio kampiniai
elementai (žodį sudarantis garsų kompleksas, žodžiu pavadinamas
daiktas ar reiškinys denotatas ir žodžiu išreikšta sąvoka
designatas) yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui,
žodis kėdė pavadina tam tikrą baldą ir kartu išreiškia
žmogaus sąmonėje susidariusią šio baldo sąvoką, kurioje
apibendrintos esminės šio baldo ypatybės. Santykis tarp žodį
kėdė sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos
yra leksinė šio žodžio reikšmė, kurią galima trumpai nusakyti
baldas su atrama vienam sėdėti. Trikampio kairioji šalinė yra
punktyrinė dėl to, kad norima pažymėti, jog tarp žodį sudarančio
garsų komplekso ir juo žymimo daikto (denotato) nėra tiesioginės
priklausomybės ryšio.
Žodžio semantinio turinio
svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikatinė,
reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį
sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra
apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato)
atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė
reikšmė bus toks regėjimo organas, eiti
judėti iš vietos į vietą kojomis, juodas
labai tamsios spalvos, antras einantis po pirmo ir
t. t.
Tačiau designatinę reikšmę
neretai dar papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai,
ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą.
Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet
menką arklį; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o
puikus arklys. Kūprinti tai ne bet kaip eiti, o eiti
susikūprinus, susilenkus. Šie ir panašūs žodžiai, be savo
neutraliosios designatinės reikšmės (arklys, eiti), turi dar
ir emocinį-ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam
tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tie
emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio
leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija (lot.
con su +
notatio pažymėjimas).
Tokiuose žodžiuose, kaip
kuinas, žirgas, kūprinti, kerėpla, vėpla, veizolai ir
pan., emocinis-ekspresinis atspalvis yra susijęs su visa jų
darybine-semantine struktūra, kitaip sakant, jie yra konotuoti
iš prigimties. Tačiau nemaža yra ir tokių žodžių, kurie tam
tikrą emocinį-ekspresinį atspalvį įgyja tiktai tam tikrame
kontekste, tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, šnekamojoje
kalboje apie kokį nors netikusį, nevikrų žmogų (paprastai
moterį) pasakoma: Ei tu, karve, vilkis greičiau! Čia
žodis įgauna niekinamąjį emocinį-ekspresinį atspalvį tik
supykus, susierzinus. Todėl skiriama dvejopa žodžių konotacija:
pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji,
arba situacinė, kontekstinė.
Pagaliau dar yra ir tokių
žodžių, kurių semantinį turinį ir tesudaro vien tik
emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai,
ištiktukai (ai! oi! pykšt, pokšt), neturintys nei
designatinės, nei denotatinės reikšmės.
Mažiausias žodžio leksinės
(kaip ir bet kokios kitokios) reikšmės elementas yra sema
ženklas. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno
žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės.
Bendrosios tokios, kuriose atsispindi bendri tam tikros klasės
daiktų bei reiškinių požymiai, o dalinės tokios, kuriose
atsispindi skiriamieji (diferenciniai) požymiai. Pavyzdžiui,
žodžių žirgas, kuinas bendroji sema bus toks naminis
vienanagis darbinis gyvulys, o dalinė žirgo sema
puikus, kuino menkas. Bendroji žodžių grąžtas,
kaltas, kirvis, plaktukas sema yra toks įrankis, o
dalinės: grąžto skylėms gręžti, kalto
skylėms kalti, kirvio malkoms kapoti ar tašyti,
plaktuko kam nors kalti, plakti. Visa tai galima
pavaizduoti tokia lentele:
Semų
lentelė
Žodis |
Bendroji sema |
Dalinė sema |
žirgas |
toks naminis
vienanagis darbinis gyvulys |
puikus |
kuinas |
toks naminis
vienanagis darbinis gyvulys |
menkas |
grąžtas |
toks įrankis |
skylėms gręžti |
kaltas |
toks įrankis |
skylėms kalti |
kirvis |
toks įrankis |
malkoms kapoti ar
tašyti |
plaktukas |
toks įrankis |
kam nors kalti,
plakti |
Kiekvienas savarankiškas
(ne tarnybinis) žodis turi savo atskirą leksinę reikšmę, ir ta
reikšmė yra apibendrinamojo pobūdžio. Kai mes tariame ar
skaitome žodžius suolas, medis, šuo, suvokiame, kad šiais
žodžiais vadinamas ir atskiras konkretus suolas, atskiras medis,
atskiras šuo ir bet kuris suolas, bet kuris medis, bet kuris
šuo. Toks apibendrinamasis leksinės reikšmės pobūdis yra
visiškai suprantamas, prisiminus, kad ji glaudžiai yra susijusi
su sąvoka, kuri apibendrina esminius daikto ar reiškinio
požymius.
Nors žodžiui būdinga
atskira leksinė reikšmė, tačiau daugelis žodžių turi ne vieną, o
keletą (kai kurie net keliolika ar keliasdešimt) leksinių
reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Antai
didžiajame Lietuvių kalbos žodyne daiktavardžio akis
išskirtos 22, o veiksmažodžio eiti net 42 leksinės
reikšmės. Daugiareikšmiškumas ypač būdingas seniems žodžiams,
seniems veldiniams: jie, per savo ilgą amžių vartojami
įvairiuose kontekstuose, apauga visokiomis reikšmėmis.
Pavyzdžiui, lietuvių akis turi tokias reikšmes, kaip
regėjimo organas (Mirksi akimis), mezginio
kilpa (Nenuleisk akies megzdama), bulvės
duobutė (Daug akių yra šitose bulvėse), žiedo
praplatintoji dalis su pagražinimu (Žiedas su akimi),
aketė (Ežere akis atsivėrė), toks kortų
lošimas (Gal supliekim į akį?) ir kt. Anglų
table reiškia ne tik stalą (to sit at table),
bet ir maistą (to keep a good table),
draugiją, sėdinčią už stalo (to keep the table amused),
lentą, plokštę ir kt. Vokiečių der Grund ne tik
pamatas, pagrindas (den Grund legen), bet ir
dirva, žemė (den Grund graben), priežastis (aus
welchem Grunde?). Prancūzų l'esprit ne tik
dvasia (l'esprit combativ), bet ir spiritas (l'esprit
formique), protas (l'esprit eclaire),
sąmojus (avoir de l'esprit) ir kt.
Kadangi
daugiareikšmiškumas, arba polisemija, būdinga daugeliui įvairių
kalbų žodžių, tad gali kilti klausimas, kaip žmonės šnekėdamiesi
nesupainioja reikšmių, supranta vienas antrą? Lemiamą vaidmenį
čia atlieka kontekstas ir situacija. Kontekstas, žodinė aplinka
(kartais ir šnekos situacija) pašalina polisemiją, parodo, kokia
reikšme tam tikru atveju vartojamas tas ar kitas žodis.
Pavyzdžiui, kai mes sakome dūmai akis graužia, tai niekam
neateina į galvą aketės ar bulvės akutės reikšmė. Arba vėl:
kai sakome laikrodis eina, tai niekam neiškyla sąmonėje
judėjimo iš vietos į vietą žingsniu reikšmė.
Priešingas
daugiareikšmiškumui, polisemijai reiškinys vienareikšmiškumas,
monosemija. Tačiau kalbose vienareikšmių žodžių yra palyginti
nedaug. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t. y. specialias
kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai (pvz.,
amperas, deguonis, fonema, dvitaškis ir kt.), bet ir jie,
jeigu pradedami plačiau vartoti įvairiose sferose, gali tapti
daugiareikšmiai.
|