|
Žodis ir
daiktas
Kaip žinome, daugelis žodžių yra įvairių daiktų, reiškinių,
ypatybių, veiksmų bei procesų pavadinimai (pvz.: namas,
lietus, baltas, eiti, snigti). Kyla klausimas, ar yra
koks tiesioginės priklausomybės ryšys tarp daikto, reiškinio,
ypatybės ar veiksmo ir jo pavadinimo, ar tokio ryšio nėra?
Nesunku suvokti, kad tarp
žodį sudarančio garsų komplekso ir tuo kompleksu žymimo daikto
ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra.
Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar
reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Tuo tarpu,
pavyzdžiui, duona latvių kalboje vadinama maize, prūsų
geits, anglų bread, vokiečių Brot,
prancūzų pain, estų leib (leiva)
ir t. t. Netgi ir vienoje kalboje, ypač atskirose jos tarmėse,
tas pats daiktas ar reiškinys kartais nevienodai vadinamas (plg.
bulvės pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse: bulbė, builė.
dūlė, rapukas, ropė, roputė ir kt).
Kad tarp žodžio garsų
komplekso ir juo žyminio daikto ar reiškinio tiesioginės
priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra, rodo dar ir tai, kad
kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus
pavadinimus. Pavyzdžiui, seniau lietuvių kalboje kumelė buvo
vadinama ašva, indas ryku, senas vetušu,
krūtis kreklu, žudyti
žavinti.
Nors tarp žodžio garsų
komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra,
tačiau tai nereiškia, kad žodis yra visiškai savavališkas
padaras, kad mes galime laisvai keisti daiktų pavadinimus (pvz.,
šunį vadinti ožka, kėde stalu ir t. t.). Tokios
laisvės kalba nepripažįsta, nes žodis yra tam tikro žmonių
kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar
reiškinio pritvirtintas ženklas.
Vienokio ar kitokio garsų
komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti
dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tai ypač
pasakytina apie vad. paprastuosius, iš senų senovės paveldėtus
žodžius, tokius kaip akmuo, dirbti, eiti, saulė, žemė ir
pan. Mes dabar negalime paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių
kalboje tam tikras uolienos gabalas pavadintas akmeniu,
šviečiantis ir šildantis dangaus kūnas saule, o ne
kokiais kitais garsų kompleksais. Tačiau tai dar nereiškia, kad
žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai
savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir
jais pavadino tuos daiktus.
Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais
žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu
žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio
ypatybėmis. Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino
tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo
ypatybę pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su
pirmu sniegu. Šita to paukštelio ypatybė, kaip yra pažymėjęs
ukrainų lingvistas L. Bulachovskis, kritusi į akį ir rusui,
davusiam pavadinimą снегирь. Tuo tarpu serbui, pirmajam
pavadinusiam tą paukštelį zimovka, atkreipė dėmesį ne
konkretus žiemos požymis sniegas, bet apskritai žiema.
Pirmasis sniegeną pavadinęs vokietis žodžiu Gimpel (vok.
vidurio aukštaičių Gümpel
kilęs iš gumpen strakčioti, šokinėti) turbūt
įsidėmėjo šio paukštelio straksėjimą, šokinėjimą, o prancūzas,
pirmasis davęs jam pavadinimą pivoine, turėjo galvoje
panašią į bijūno to paukštelio patinėlio spalvą. Spalvos požymis
atsispindi ir lotyniškame pavadinime Pyrrhula. Prancūzų
kalboje yra ir kitas sniegenos pavadinimas bouvreuil,
kilęs iš lot. bovariolus (galvijų) piemenėlis; šio
pavadinimo atsiradimas siejamas su tuo, kad sniegenos
mėgstančios sekioti paskui galvijų bandas.
Kitas pavyzdys serbento pavadinimas. Lietuviai šį vaiskrūmį
bei jo uogas pavadino pagal neesminį požymį sirpimą, nokimą
(plg. sirpti), rusai pagal jo kvapą (rusų
tarmėse смород smarvė, dvokimas), o lenkai pagal
augimo vietą: porzeczka, t.y. paupio augalas (lenkų
porzecze ,,paupys). Vokiečiai serbentą vadina
Johanisbeere (Jono uoga) toks pavadinimas veikiausiai yra
mitologinės ar legendinės kilmės. Į vokiečius yra nusižiūrėję ir
latviai, kurie serbentą vadina janoga, nors greta šio
turi ir kitą pavadinimą upene, susijusį su augimo vieta
prie upių (tarmėse yra dar ir sustarene, sustrene, kilę
iš estų kalbos). Prancūzų, groseille, kaip manoma, yra
skolinys iš sv. Krauselbeere Garbiniuotoji uoga, o
anglų currant per prancūzų ir lotynų kalbas susijęs su
graikišku vietovardžiu.
Su kokiu daikto požymiu ar vaizdiniu gali būti susijęs to daikto
pavadinimas, daug priklauso nuo asociacijų, kylančių pavadinimo
kūrėjo sąmonėje. Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti
įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys.
Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido
pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą,
pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti žiūrėti,
išvydo pamatė), o vok. Gesicht (plg. sehen
matyti), pranc. visage (plg. lot. visus
matymas < videre matyti). Sodo bei daržo pavadinimai
ne vienoje indoeuropiečių kalboje turi šaknis, reiškiančias
aptvertą vietą (plg. rus. огород, lenk. ogrod,
čekų zahrada, vok. Garten, lot. hortus ir
kt.).
Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su
jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar
įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau
jose yra tokių (net ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su
tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis,
veiksniais, procesais. Tačiau reikia neužmiršti, kad kokio nors
daikto ar reiškinio požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su
jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą
sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai
išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai.
Todėl tam tikrų daiktų ar reiškinių pavadinimai, iš pradžios
galėję būti motyvuoti, ilgainiui virto visai nemotyvuotais.
Pavyzdžiui, jeigu arklys dar lengvai siejasi su arti,
arklas, tai karvės jau nebeįmanoma susieti su
atitinkamos garsinės struktūros ir reikšmės lietuviškais
žodžiais ir jais vadinamomis realijomis (etimologijos
specialistai karvę gretina su lot. cornu, got.
haurn, reiškiančiais ragą).
Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima
laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškimų
atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.)
ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti,
dardėti, miaukti ir pan.). Bet jie sudaro nedidelį kalbų
leksikos sluoksnį.
|
|
|