Galūnė

Po kamieno einanti kintamoji žodžio pabaigos dalis yra galūnė. Ji kinta linksniuojant, asmenuojant, keičiant giminę, skaičių, nuosaką ar laiką. Žodį kaitydami, gauname naują to paties žodžio formą. Iš galūnės matome žodžio giminę, skaičių, linksnį, asmenį, nuosaką, laiką. Kalboje esti nemažai žodžių ir be galūnių.

1. Žodžiai, kuriuos padarome, keisdami galūnę, dažnai keičia ir šaknies balsę.

senas – senis, tankus – tankis, stalas – pastalė, stalčius;

drįsti – drąsa, gražus – grožis, spausti – įspūdis, sverti – svoris, tęsti – tąsa.

2. Dėl tarmių poveikio bendrinėje kalboje vartojamos ilgosios (ištisinės) ir trumposios vienaskaitos įnagininko ir vietininko, daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės. Abi galūnių formos yra taisyklingos ir vartotinos, tik rašytinėje kalboje įprastinės yra ilgosios, o sakytinėje – trumposios.

3. Kintant linksniavimo sistemai, atsiranda vienaskaitos vardininko, kilmininko, įnagininko, daugiskaitos vardininko gretutinių formų. Rašytinėje kalboje labiau tinka pirmosios, sakytinėje – visos.

mėnuo – mėnulis, mėnuo – mėnesis, šuo – šuva;

debesies – debesio, paties – pačio, rudens – rudenio, šuns – šunies, šunio, vagies – vagio;

akmenimi – akmeniu, sūnumi – sūnu, širdimi – širdžia;

pietūs – pietai, turgūs – turgai.

4. Kalboje vartojamos gretutinės paprastųjų veiksmažodžių bendraties ir 1 bei 2 asmens formos, sangrąžiniai veiksmažodžiai. Visos šios formos taisyklingos, tik ilgosios būdingesnės rašytinei kalbai, o trumposios – sakytinei.

bėgti – bėgt, žymėti – žymėt;

puolame – puolam, valgykime – valgykim;

eikvokite – eikvokit, galvojome – galvojom;

sukuosi – sukuos, nešiesi – nešies.