Vienarūšės sakinio dalys
Sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies
veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai,
vadinamos vienarūšėmis. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi
kokį nors bendrą narį arba priklauso jam. Tam bendram nariui
paprastai keliamas ir atitinkamas klausimas, kai norime
nustatyti vienarūšių sakinio dalių eilės sintaksinį vaidmenį;
jos užima vienodą sintaksinę poziciją. Viena nuo kitos jos
gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir
turi išskaičiuojamąją intonaciją.
1. Vienarūšėmis gali būti bet kurios sakinio dalys, atsakančios
į tą patį klausimą ir turinčios vienodą sintaksinį vaidmenį
sakinyje.
1.1. Du ar keli
veiksmai su bendru tariniu: Vieną naktį ties ežeru
užklupo ji vėtra, žaibai, perkūnija (A.
Vencl).
Praeities vėl sapnai ar gražioji jaunystė tau
vaidenas slapčia? (Mair).
1.2. Du ar keli
tariniai su vienu veiksniu: Paskui mes kursim
laužą, kepsim grybus, barstysim juos druska
(J. Balt). Jonulis grėblį pastatė pastogėn, paėmė
laišką, iš visų pusių jį apžiūrėjo ir ėmė skaityti
(V. Krėv).
1.3. Dvi ar kelios
antrininkės sakinio dalys papildiniai, pažyminiai,
įvairios aplinkybės: Mikė tarėjo naują sąsiuvinį ir
plunksnakotį iš suktos beržo šakos (P. Cvir). Ji
pasakojo apie mažąjį Jonulį, apie jo vyresniąsias
seserėles (V. Krėv) (vienarūšiai papildiniai). Iš
pelkių toks žvarbus, tirštas rūkas kyla (K.
Saj) (vienarūšiai derinamieji pažyminiai). Prie sienos kabąs
laikrodis tingiai, bet atkakliai švytuoja sena
surūdijusia švytuokle (I. Simon) (vienarūšės būdo
aplinkybės).
1.4. Neretai vienarūšiai
gali būti ir sudėtinių bei išplėstinių sakinio dalių
priklausomieji komponentai: Kartais aš norėdavau paerzinti
Rainį, pažaisti su juo (K. Saj) (kartojamos
suvestinio tarinio bendratys). Mažas sraunus upeliukas,
šokinėdamas per akmenis ir išsišokusias medžių šaknis,
gurgė po kojomis (J. Balt) (kartojami išplėstinės
pusdalyvinės aplinkybės priklausomieji komponentai per
akmenis ir
šaknis).
2. Tame pačiame
sakinyje gali būti kelios skirtingų pakopų vienarūšės sakinio
dalys ir priklausyti skirtingoms to paties sakinio dalims:
Staiga lūžta ir griūva ir skliautai, ir
durys (A. Vencl).
2.1. Dažniausiai
vienarūšės sakinio dalys reiškiamos tomis pačiomis formomis,
vienodomis morfologinėmis priemonėmis tuo pačiu linksniu, tais
pačiais laikais ar nuosakomis: Po gražaus, šilto ir
ankstyvo pavasario priešpjūtinis metas prasidėjo su
karščiais, audromis ir vėjais (P. Cvir).
Negrąžinama praeitis, sudužusios viltys iškilo
atminimuose lyg tolimos, šviesios, seniai praplauktos
salos (P. Cvir). Atrodė, kad už tokį pinigą galėjome
įsigyti po armoniką, po dviratį, po lėktuvą, nes
mieste turėjo visko būti (P. Cvir).
2.2. Tos pačios reikšmės
vienarūšės sakinio dalys gali būti reiškiamos ir skirtingomis
morfologinėmis priemonėmis, skirtingomis žodžių formomis:
Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir
biologas ir labai mėgo gamtą (A. Vien)
(skirtingai išreikšti vienarūšiai tariniai). Papieviais
ir viršum neseniai suartų arimų plaukė baltas
rūkas (P. Cvir) (skirtingai išreikštos vietos aplinkybės).
Vartiklis, dar valandėlę pamirkčiojęs,
nepaleisdamas iš užančio karvelio, pasiėmė indą ir išėjo
prie kūdros (P. Cvir) (skirtingai išreikšti išplėstinių
aplinkybių pagrindiniai nariai).
3. Prielinksniai,
sudarantys su kuriuo nors linksniu vienarūšių sakinio dalių
eilę, kartojami prieš kiekvieną jų arba prieš tų dalių
semantines grupes paprastai tada, kai tuos narius ar jų grupes
norime pabrėžti, akcentuoti intonaciniu atžvilgiu: Jo
klėtelėje lentynos lūžo ir nuo sūrių, ir nuo sviestų,
ir nuo lašinių, ir nuo vėdarų (J. Gur).
Kalbame apie žemę ir jūras, apie ežerus ir
voveres (K. Saj).
Kitais atvejais, t. y.
nepabrėžiant prielinksninėmis konstrukcijomis išreikštų sakinio
dalių, prielinksnis gali būti pasakomas tik prieš pirmąjį tų
sakinio dalių narį: Eina kiškutis su katinu ir
gaidžiu toliau ir randa prie pat girios ežį, žolę ėdantį.
Dabar jau visa apylinkė skambėjo nuo šūkavimų, pliauškėjimų
bei raginimų (V. Myk-Put) (prielinksnis nuo
pasakomas tik prieš pirmąjį vienarūšių sakinio dalių narį).
4. Vienarūšėmis sakinio
dalimis nelaikomi: a) pasikartojantys žodžiai: Plaukia
plaukia padange debesėlių minia (S. Nėr). Tylus tylus
buvo Mykoliukas (V. Myk-Put); b) įvairių kalbos dalių
samplaikos: rankos kojos, ėmė ir pasakė, ūžia švilpia,
(pvz.: Pražydo pasklido žiedai po laukus ir pievas išpynė
margai (Mair); c) frazeologizmai su pasikartojančiais
žodžiais: nei šis, nei tas; nei šen, nei ten; nei į tvorą,
nei į mietą; nei velnias, nei gegutė; d) tikslinančios
sakinio dalys, kadangi jos reiškia nevienodos apimties sąvokas:
Prie mažo beržynėlio, bendroje žemėje, knibždėjo vaikų ir
suaugusių (P. Cvir). Duok man kitą, cheminį, pieštuką.
Vienarūšiškumo reiškimo
priemonės.
Svarbiausios vienarūšiškumo reiškimo priemonės yra intonacija ir
sujungiamieji jungtukai, sujungiantys vienarūšių sakinio dalių
narius į vieną eilę, vieną grandį. Vienarūšės sakinio dalys gali
būti jungiamos be jokių jungtukų, vien tik intonacija:
Įvedė Ona tėvą į seklyčią, pasodino, valgyti
davė (A. Vencl).
Sujungtų sujungiamaisiais jungtukais arba pramaišiui su
jungtukais ir be jų sakinio dalių vienarūšiškumą rodo ir
intonacija, ir jungtukai. Pagal santykio pobūdį tarp vienarūšių
sakinio dalių skiriamos šios sujungiamųjų jungtukų reikšmės:
1. Sudedamieji jungtukai:
ir, o (jei pastarasis neturi priešpriešos reikšmės) ir
vien tik artimos reikšmės vienarūšes sakinio dalis jungiantis
jungtukas bei, kartojamasis jungtukas nei.
Jungtukas ir, sakomas tik tarp dviejų vienarūšių sakinio
dalių, eilę padaro uždaros struktūros: Jų augo sūnūs
ir duktė (J. Jabl). Per visą dieną ėjo ir
apie vakarą rado trečiąjį atsiskyrėlį. Jums skirti
fabrikai, pastatai, žali sodai, miškai ir
laukai (A. Žuk). Kai norima vienarūšes sakinio dalis
labiau išskirti bei pabrėžti, jungtukas ir prieš
kiekvieną jų gali būti kartojamas; vienarūšių sakinio dalių eilė
čia yra atviros struktūros. Jungtukas o paprastai
vartojamas gretinant dvi skirtingas sąvokas, du reiškinius:
Tu man pažadėjai, o nedavei.
Jungtukas bei jungia tik dvi artimos reikšmės sąvokas ir
tik vienarūšes sakinio dalis (ne sakinius): Riebūs mūs
lašiniai bei dešros tau nepatinka (K. Don).
Jungtukas nei
visada kartojamas prieš kiekvieną vienarūšę sakinio dalį, be to,
jis sustiprina neigimą: Į dvarą negalėjo prasibrauti nei
važiuotas, nei raitas, nei pėsčias.
2. Artimi sudedamiesiems
yra gretinamieji jungtukai, turintys įvairių reikšmių atspalvių
ir jungiantys tik dvi vienarūšių sakinio dalių poras. Visi jie
yra poriniai: tiek ... kiek, kiek ... tiek, kaip ... taip, ne
tiek ... kiek, ne taip... kaip, ne tik (tai)
... bet ir, ne vien ... bet ir, nors ir ... bet, jei(gu)
ne ... tai: Parėjęs savo trobelėn, kerdžius Girda kaip
atsigulė, taip ir nebekėlė (J. Balt). Tačiau
aplinkui nebuvo matyti ne tik žmogaus, bet ir jokio kito
gyvo padaro (J. Balt). Debesys nors lėtai,
bet nepaliaujamai artėjo (J. Balt).
3. Priešpriešiniai
jungtukai: bet, o, o ne, tačiau, tik, taip pat poriniai
jungtukai ne (nebe) ... o (bet)
jungia tik dvi kuriuo nors atžvilgiu priešpriešinamas
vienarūšes sakinio dalis, dvi priešingas sąvokas: Tari
sparnus, bet nelaksto (malūnas). Musės
įkyrios ne didumu, bet gausumu. Karolis
norėjo išvesti draugą į dešinįjį Neries krantą, tačiau laiku
išgirdo kažkokį gurkimą.
Jungtukas o
dažniausiai eina kartu su dalelyte ne: Žygiais, o ne
žodžiais mes tėvynę mylim (S. Nėr).
4. Skiriamieji jungtukai
ar, arba, ar ... ar, arba ... arba jungia tokias
vienarūšes sakinio dalis, tokias sąvokas, iš kurių galima tik
viena: Tu turėsi ar joti, ar važiuoti.
Ateik šiandien arba rytoj (J. Jabl).
Vienarūšiai ir
nevienarūšiai pažyminiai.
Du ar keli derinamieji
pažymimai, einantys prieš tą patį pažymimąjį žodį, gali būti
vienarūšiai ir nevienarūšiai.
1. Vienarūšiai derinamieji
pažyminiai paprastai pažymi kuriuo nors atžvilgiu skirtingus tos
pačios rūšies požymius, daiktų ypatybes (skirtingas spalvas,
amžių, formą ir t. t.) ir dažniausiai reiškiami arba tik
kokybiniais, arba tik santykiniais būdvardžiais. Tarp vienarūšių
pažyminių lengvai galima įterpti jungtuką ir: Iš miško
išlindo ilgi, tamsūs šešėliai ir plačiai uždengė rugių
lauką (J. Bil). Keliuko šalyse stovi plačios, šakotos
eglės (Žem). Vienarūšiais laikomi tokie derinamieji
pažyminiai, kurie parodo kelis vienodai svarbius to paties
daikto požymius: Vieną pavakarį į Taručių namus įėjo
nedidelis, kresnas, ruda barzda apžėlęs vyriškis (P.
Cvir). Aš regiu vakarų šaly plikas, liūdnas ir
vienišas kalvas (P. Cvir).
2. Nevienarūšiai
derinamieji pažyminiai paprastai parodo skirtingus ir nevienodai
svarbius du, o kartais ir kelis to paties daikto požymius:
Dideli raudoni rudeniniai obuoliai net
lenkė obelų šakas (V. Myk-Put). Pro šalį pralėkė ilgas
prekinis traukinys. Kokybiniai būdvardžiai tokiais
atvejais tarsi prijungiami ne tiesiog prie pažymimojo žodžio, o
laipsniškai prie pažymimojo žodžio junginio su santykiniu
būdvardžiu ar kitaip: didelis naujas odinis portfelis (didelis
+ naujas odinis portfelis naujas + odinis portfelis).