Nevartotini vertiniai (vertalai)

Nevartotinus vertinius trumpai galima nusakyti neigiamu žodžiu vertalai. Tai nekūrybiškai, netinkamai arba be reikalo išsiversti žodžiai, kuriems pakeisti paprastai yra savų. „Kalbos praktikos patarimuose“ tokie žodžiai žymimi n. vert., t. y. neteiktinas vertinys.

Neigiamo atspalvio neturinčiu terminu vertiniai paprastai vadinami taisyklingai išsiversti vartotini žodžiai, kurių mūsų kalbai reikėjo. Nedaug kas žino, kad dabar toks įprastas žodis laikraštis iš tikrųjų yra XIX a. pabaigos vertinys iš atitinkamo lenkų kalbos žodžio czasopismo ar vokiečių kalbos žodžio Zeitszrift, o iki tol lietuviai sakydavo barbarizmą gazieta. Daug lietuvių kalbos gramatikos terminų (vardininkas, kilmininkas..., pažyminys, papildinys...) yra ne kieno sugalvoti, o išsiversti iš kitų kalbų. Vertinių ypač prireikė atsirandant bendrinei kalbai, jai intelektualėjant, kylant abstraktų poreikiui. Tokie dabar dažni, ypač raštuose, žodžiai asmenybė, įvadas, padėtis, sąžinė iš tiesų yra vertiniai.

Vertiniai kalbą turtina, vertalai ją gadina.

Kuo vertalas skiriasi nuo barbarizmo? Barbarizmas – nevartotinas svetimas žodis, o vertalas skamba lietuviškai, pavyzdžiui, žodis neužilgo, dažnai stumiantis savą žodį netrukus, yra padėmeniui verstas iš lenkų kalbos niezadługo: ne-, už-, ilg-, -o. Kaip matome, tokio žodžio elementai yra lietuviški, todėl vertalą atpažinti sunkiau negu barbarizmą. Nuo gero lietuviško žodžio, pavartoto ne savo reikšme, vadinamojo semantizmo, vertalas skiriasi tuo, kad neturi nė vienos norminės reikšmės ir niekur netinka, o žodis, pavartotas ne ta reikšme, visada turi ir norminių reikšmių.

Pasitaiko nevartotinų verstinių įvairių kalbos dalių žodžių.

Iš verstinių nevartotinų daiktavardžių minėtini:

apystovą (= aplinkybė): Tiriamos nusikaltimo apystovos (= aplinkybės);

gerbūvis (= gerovė, kartais aplinka, aplinkotvarka): Kyla ar krinta mūsų žmonių gerbūvis (= gerovė)? Statybininkai nesutvarkė gerbūvio (= aplinkos). Ieškoma lėšų sostinės gerbūviui (= aplinkotvarkai);

įstatymdavys, -ė, įstatymleidys, -ė (= įstatymų leidėjas, -a): Įstatymų tobulumu turi rūpintis įstatymdaviai, įstatymleidžiai (= įstatymų leidėjai). O vietoj įstatymdavystė, įstatymleidystė vartotina įstatymų leidimas, leidyba;

išsireiškimas – žr. išsireikšti;

laisvanoris (= savanoris): Už Lietuvos laisvę kovojo laisvanoriai (= savanoriai). Netinka ir vediniai laisvanoriškas, -a (= savanoriškas, -a), laisvanoriškai (= savo noru): Taikos fondas sudaromas iš laisvanoriškų (= savanoriškų) aukų. Į kolūkius žmonės stojo atseit laisvanoriškai (= savo noru), nors visi žinome, koks buvo laisvanoriškumas (= savanoriškumas);

lygsvara (= pusiausvyra): Išlaikyk lygsvarą (= pusiausvyrą). Jei lygsvaros (= pusiausvyros) neteksi, nuo buomo nukrisi;

obalsis (= šūkis, devizas): Jų pasirinktas obalsis (= šūkis, devizas) buvo „Gyventi ar mirti“;

pasėka (= padarinys, rezultatas): Karo pasėkas (= padarinius, rezultatus) šalys dar ilgai jautė;

stovyla(s) (= statula, kartais figūra, stotas): Parke buvo gipsinių stovylų (= statulų). Tai buvo gražios stovylos (= gražios figūros, gražaus stoto) vyras.

Yra vertinių, kurie griežtai netaisomi, bet kurių geriau vengti. Vietoj nelabai logiško vertalo perkūnsargis jau įsigali žaibolaidis, vietoj lietsargis trumpiau ir įprasčiau – skėtis. Apie vertinį išdava žodynuose pasakyta, kad tai knygiškas žodis ir vietoj jo dažniausiai geriau tinka padarinys, rezultatas. Nors kalbininkų nuomonės skiriasi, greičiausiai vertalai yra geradėjas, plg. lenkų dobrodziej (- geradarys), piktadėjas, plg. lenkų vagies reikšme złodziej (- piktadarys), niekadėjas (- nenaudėlis, niek(a)darys, piktadarys, kartais net niekšas). Taip manyti leidžia ir šių žodžių paplitimo geografija: beveik nė viena tarmė jų nevartoja, išgirsti galima tik pietų Lietuvoje, o apskritai – tai senesniųjų raštų žodžiai. „Didžiųjų kalbos klaidų sąraše“ jie nenurodomi kaip griežtai taisytini. Šie vertalai yra hibridiniai: svetimas neišverstas liko elementas -dėjas.

Iš verstinių nevartotinų būdvardžių ir jų vedinių minėtini:

savistovus, -i (= savarankiškas, -a, kartais nepriklausomas, -a): Stengiamės, kad vaikas būtų savistovus (= savarankiškas). Savistovi (= Nepriklausoma) valstybė pati tvarko savo užsienio politiką. Nevartotini ir vediniai savistoviai, savistovumas: Sūnus jau savistoviai (= savarankiškai, nepriklausomai) gyvena. Ugdykime mokinių savistovumą (= savarankiškumą);

Prie nevartotinų verstinių veiksmažodžių ir jų vedinių pirmiausia priskiriami:

apspręsti (= (nu)lemti: Tai apsprendžia (= lemia, nulemia) sąlygos. Kas apsprendė (= lėmė, nulėmė) tokį jo pasirinkimą?

išpildyti (= padaryti, atlikti, įvykdyti, patenkinti): Užsakymą reikės išpildyti (= padaryti, įvykdyti) per dvi dienas. Ar išpildyti (= įvykdyti) jų pažadai? Išpildžiau (= Patenkinau) vaiko norą. Vietoj išpildymas tiks padarymas, atlikimas, įvykdymas, patenkinimas;

išsireikšti (= pasakyti, kartais suformuluoti, pareikšti). Tai didelė ir itin dažna klaida: Ar galima taip išsireikšti (= pasakyti, sakyti)? Šį įstatymo punktą reikėtų taisyti ir kitaip išsireikšti (= pasakyti, suformuluoti). Kaip jau buvo išsireikšta (= pasakyta, pareikšta), papildomų lėšų niekas neduos. Dar dažniau pasitaiko vertalas išsireiškimas, kur turėtų būti pasakymas, posakis, kartais formuluotė: Tai negražus išsireiškimas (= pasakymas, posakis). Reikėtų tikslesnio išsireiškimo (= pasakymo, posakio; tikslesnės formuluotės);

priešpastatyti (= supriešinti, kartais kelti priešpriešiais): Negalima priešpastatyti (= supriešinti) miesto ir kaimo žmonių. Eilėraštyje priešpastatomi (= priešinami, supriešinami, keliami priešpriešiais, kontrastingai gretinami) du skirtingi motyvai. Vedinys priešpastatymas keistinas į (su)priešinimas, priešprieša, kontrastas: Tai gėrio ir blogio priešpastatymas (= (su)priešinimas, priešprieša, kontrastas).

Spaudoje vėl atgyja ir kai kurie iš kalbos, rodos, seniai pašalinti vertalai, pvz.: užganėdinti (= patenkinti), išmetinėti (= priekaištauti): Karnavalas turėjo užganėdinti (= patenkinti) visų turistų norus. Mudu išėjom labai užganėdinti (= patenkinti). Ji dar ilgai išmetinėjo (= priekaištavo) dėl tų išlaidų.

Raštuose plačiau paplitusių kai kurių verstinių veiksmažodžių tik patartina vengti, pvz.: įtakoti geriau veikti, paveikti, daryti poveikį: Tai įtakojo (- veikė, paveikė) jo kūrybą; vietoj (pa)buvoti geriau (pa)būti, (pa)gyventi, lankytis (nelygu ką norime pabrėžti): Teko pabuvoti (- pabūti, pagyventi, lankytis) užsienyje. Knygiškieji vertiniai sąlygoti, užtikrinti žodynuose įteisinti, bet irgi reikėtų žiūrėti, kur vietoj sąlygoti geriau tinka lemti, o vietoj užtikrinti – laiduoti, garantuoti.

Pasitaiko ir nevartotinų verstinių nekaitomųjų kalbos dalių – prieveiksmių, dalelyčių, jungtukų:

neužilgo (= netrukus, kartais tuoj(au), greitai, veikiai): Neužilgo (= Netrukus) rašysime kontrolinį darbą. Neužilgo (= Netrukus, tuojau, greitai, veikiai) prasidės sėja;

vienok (= bet, tačiau, vis dėlto): Kad ir gėriau vaistus, vienok (= bet) nė kiek nepadėjo. Švietimo reforma vienok (= vis dėlto) vyksta labai lėtai. Vienok (= Bet, tačiau, vis dėlto) tas dalykas nebuvo pakankamai išaiškintas. Be to, vienok yra netaisyklingas vertalas: išversta tik lenkiško žodžio jednak pagrindinė dalis, o dėmuo -ak tik „palietuvintas“. Vienok skatino plisti ir rusų kalbos odnako vartosena;

viso (= iš viso arba praleistina): Klasėje viso (= iš viso) 20 mokinių (arba tiesiog Klasėje 20 mokinių). Viso (= Iš viso) išleista 1000 litų (arba tiesiog Išleista 1000 litų), plg. tarmėse nesakoma Viso laikėm (tik Iš viso laikėm) penkias karves. Kas kita įvardiška vartosena, plg. Viso pieno neišgerk.

Geriau vengti verstinių dalelyčių: dargi vietoj net: Dargi (= Net) neatsiprašė; tiktų reikšme „dar neatsiprašė“, vėlgi vietoj taip pat, irgi: Čia vėlgi (- taip pat, irgi) yra spręstinų dalykų; vis tik ar vis tiktai vietoj vis dėlto: Vis tik (- Vis dėlto) išmokai. Vis tiktai (- Vis dėlto, visgi) jie susitarė.

Atskirai minėtini nevartotini verstiniai žodžių junginiai. Jų pasitaiko nemažai ir dažniausiai tai yra didelės klaidos.

Su ant:

ant kiek (= kiek, kaip, kartais koks, -ia): Štai ant kiek (= kiek) jau pasiekta. Tiesiog baisu, ant kiek (= kiek) padaugėjo darbo. Ant kiek (= Kiek, kaip) girdėjau, programą keis. Matote, ant kiek (= kiek, kaip, čia geriau koks) jis doras;

ant tiek (= tiek, taip, kartais toks, -ia): Ant tiek (= Tiek, taip) nusigyveno, kad duonos neturi. ]i ant tiek (= tokia) sąžininga, kad atsiskaito iki cento;

ant kiek ..., ant tiek (= kiek ..., tiek): Ant kiek (= Kiek) uždirbu, ant tiek (= tiek) išleidžiu. Berniukas ant kiek (= kiek) gabus, ant tiek (= tiek) nedrausmingas (geriau, gyviau, paprasčiau: Berniukas gabus, tik (o) nedrausmingas);

ant dienų (= šiomis dienomis, netrukus): Ant dienų (= Šiomis dienomis, netrukus) mokės atlyginimus. Darbą jie baigs ant dienų (= šiomis dienomis, netrukus);

ant savęs (= savarankiškai, kartais kitaip): Vaikai jau suaugę, gyvena ant savęs (= savarankiškai). Ant savęs (= Savo vardu) paimk;

ant sveikatos (= į sveikatą): Tegu bus tau ant sveikatos (= į sveikatą). Rūkymas ant sveikatos (= į sveikatą) neišeis.

Su būti:

būti (yra, buvo...) (ne) kurse (= (ne)žinoti; būti (ne)supažindintam, -ai ar (ne)susipažinusiam, -iai): Apie tai aš ne kurse (= To aš nežinau; Su tuo nesu susipažinęs, supažindintas), klausk jį – jis gal kurse (= žino, yra susipažinęs, supažindintas, gilinęsis).

būti (eiti) pas save (= būti savo kabinete, kambaryje ir pan., eiti į savo kabinetą, kambarį ir pan.): Direktorius dabar pas save (= savo kabinete). Einu pas save (= į savo kabinetą, kambarį).

Su eiti:

eina kalba, eina klausimas, eina svarstymas... (= kalbama, svarstoma): Eina kalba (= Kalbama, kalbame) apie pensijas. Vot apie ką eina kalba (= Štai kur esmė, kas svarbiausia). Čia neina klausimas (= nekalbama, nekalbame, nešnekame) apie eksportą. Eina svarstymas (= Svarstoma, svarstome), kaip reformuoti sveikatos apsaugą.

Su ir taip (sakinio pradžioje sakomos išvados ar skatinimo žodis, verstas iš rusų kalbos itak) (= ir štai, pagaliau; taigi, na): Ir taip (= Ir štai; Pagaliau) – įvartis. Ir taip (= Taigi; Na štai; Matom) – mūsiškiai pirmauja. Ir taip (= Taigi; na) – pradedam! Ir taip (= Ir štai; pagaliau; taigi) – scenoje mūsų muzikantai. Ir taip (= Ir štai; taigi; o dabar) koncertą baigiame. Būtų gerai būdo reikšme: Ir taip (t. y. šitaip, tokiu būdu) jie praturtėjo.

Su iš:

iš kalno (= iš anksto): Viskas iš kalno (= iš anksto) numatyta ir sutarta. Mokėk iš kalno (= iš anksto);

iš kokios ar kieno pusės (kalbant apie asmenis) (= kaip, kieno vertinimu): Priekaištų iš administracijos pusės (= Administracijos priekaištų) jam nėra (arba Administracija priekaištų jam neturi). Tuos žmones reikia vertinti iš teigiamos, ne iš neigiamos pusės (= teigiamai, o ne neigiamai);

Su kaip (kai nėra lyginimo):

kaip kartas, kaip sykis (= kaip tik): Bateliai vaikui – kaip kartas (= kaip tik; visiškai tinka). Kaip sykis (= Kaip tik) norėjau skambinti;

kaip pavyzdžiui (= pavyzdžiui): Kai kurie medžiai, kaip pavyzdžiui (= pavyzdžiui), eglė, pušis, turi spyglius. Daug kas dirba, kaip pavyzdžiui (= pavyzdžiui), aš. Dar labiau netinka taip pavyzdžiui: Taip pavyzdžiui (= Pavyzdžiui, antai; štai) yra ūkininkų, kurie nedejuoja;

kaip taisyklė (= paprastai, dažniausiai): Kaip taisyklė (= Paprastai, dažniausiai) tuos dalykus mokiniai nesunkiai įsimena. Jis, kaip taisyklė (= kaip paprastai, kaip įpratęs), vėluos. Kaip taisyklė (= Paprastai, dažniausiai) tuo metu pražysta ievos.

Geriau vengti ir verstinio, jokioje tarmėje nevartojamo kaip žinia: Ši šalis karą, kaip žinia (= kaip žinoma; kaip žinome), pralaimėjo. Kaip žinia (= Kaip žinoma; Kaip žinome; Žinome, kad) teroristai pasislėpė. Kaip žinia (= Kaip žinom; Kaip žinai arba tiesiog Žinom; Žinai) – užmokestis ten menkas (tarmiškai ir: Žinia arba Žinioj – užmokestis ten menkas).

Su kas:

kas dėl (= dėl; o dėl; kartais kitaip): Kas dėl manęs, vengtina ir Kai dėl manęs (= Dėl; O dėl manęs) gali sau eiti. Kas dėl naftos (= O naftos arba tiesiog Naftos) kainos kyla. Kas dėl horoskopų (= O horoskopų arba tiesiog Horoskopų) aš niekada jų neskaitau (= niekada neskaitau); įmanoma ir O dėl horoskopų; Jei kalbėsime (tik ne Kalbant) apie horoskopus, aš niekada jų neskaitau;

o taip pat (labai paplito sovietmečiu pagal rusų kalbos a takže; pasitaiko spaudoje ir dabar) (= taip pat, kartais ir, bei): Reikės pakalbėti su mokiniais, o taip pat (= taip pat, ir, bei) su jų tėvais. Tvarkėme aplinką, o taip pat (= taip pat, be to) sodinome medelius;

Su tai:

kaip minėta, tai netinka sudaryti rusų kalbos pavyzdžiu nežymimiesiems įvardžiams: didelės klaidos kas tai; koks, -ia tai; kuris, -i tai; kieno tai, ne ką geriau ir kažkas tai; kažkoks, -ia tai; kažkuris, -i tai; kažkieno tai;

netinka ir iš įvardžių sudaryti prieveiksmiai kur tai, kada tai, kaip tai, kiek tai, kodėl tai, ne ką geriau ir kažkur tai, kažkada tai, kažkas tai, kažkiek tai, kažkodėl tai;

nevartotina dalelytė būk tai, ne ką geriau ir lyg tai (= lyg, lyg ir; tartum (tarsi), esą, neva, girdi, kad): Jis būk tai (= lyg ir, tartum, esą, girdi, neva) serga. Žmonės kalba, būk tai (= lyg ir, esą, neva, kad) didins pensijas. Jis lyg tai (= lyg, tartum, tarsi, girdi, esą, neva) išvykęs į užsienį;

taip vadinamas, -a, plg. lenkų tak zvany, -a, rusų tok nazyvajemyj, -aja (= vadinamasis, -oji): Čia, vaikai, taip vadinamas (= vadinamasis) rombas (arba tiesiog rombas). Taip vadinama (= Vadinamoji) korupcija išsikerojo tartum vėžys. Kai kas tebegyvena taip vadinamuose (= vadinamuosiuose) bendrabučiuose;

tuo pačiu, plg. rusų tem samym (= kartu, drauge, kartais taip pat, ir ar kitaip): Naujos programos tuo pačiu (= kartu, drauge) yra darbo sėkmės sąlyga. Didės žmonių užimtumas, tuo pačiu (= kartu, drauge, taip pat, ir) jų perkamoji galia. Eisiu į miestą, tuo pačiu (= taip pat) užsuksiu į paštą. Ne visi gyventojai pajėgia susimokėti, tuo pačiu (= vadinasi, taigi, todėl) nesurenkama lėšų. Toks tuo pačiu, atsiradęs sovietmečiu, dar įkyriai dažnas ir šių dienų spaudoje. Kas kita – norminė įvardiška vartosena, pvz.: Pjauk tuo pačiu peiliu;

vietoj to, kad... – lietuviai tokiu junginiu sakinių nepradeda (plg. rusų vmesto togo, čtoby...). Ypač didelė klaida po tokio kad vartoti bendratį: Vietoj to, kad dirbti (= Užuot dirbęs, bet ne Užuot dirbti), jis tik trukdo. (Būtų dar geriau, jei taisydami pertvarkytume sakinį: Jis ne dirba, tik trukdo.) Vietoj to, kad paaiškinti (= Užuot paaiškinęs), dar labiau viską supainiojai. Dažnai tokie lobiai, vietoj to, kad perduoti (= užuot perdavus, tik ne užuot perduoti) muziejui, būna išgrobstomi (dar gyviau: neperduodami muziejui, o išgrobstomi). Vietoj to, kad ugdyti (= Užuot ugdę) savus restauruotojus, švaistėme lėšas kitur. Netinka šiame posakyje (su kad ar be kad) ir padalyvis, jeigu sakinys asmeninis: Raštą vadovai nuslėpė, vietoj to, kad paskelbus (= užuot paskelbę) viešai. Vietoj laukus (= Užuot laukusi) dovanų, nusipirksiu pati. Nedaug gelbsti ir tariamoji nuosaka po vietoj to, kad, todėl vengtina: Vietoj to, kad žaistų (- Užuot žaidę), vaikai pešėsi. Vietoj to, kad mokytųsi (- Užuot mokęsis), jis pramogauja. Ši plazma buvo panaudota vietoj to, kad būtų sunaikinta (= panaudota, o ne sunaikinta; nors turėjo būti sunaikinta). Vietoj gali būti pavartotas prielinksniškai, pvz.: Vietoj padėkos susilaukta naujų priekaištų.

Yra ir daugiau verstinių žodžių junginių, kurie lyg įteisinti, bet nepamirština ir savesnė, gyvesnė raiška: vietoj po to gyviau, įprasčiau paskui, paskiau, vėliau; vietoj patyrė pralaimėjimą dažniau sakykime pralaimėjo, patyrė operaciją – buvo operuota(s) ir pan.

Atsiranda nevartotinų posakių, išsiverstų iš anglų kalbos: vietoj gerai leido laiką ar pasilinksmino jau išgirstame turėjo gerą laiką; vietoj įprastinių nesunku, nieko baisaus, padarysiu vis dažniau girdime be problemų; anglų kalbos stimuliuojamas posakis esu tikras, -a net filmų (aišku, verstinių) dialoguose gožia veiksmažodžius manau, neabejoju.

Ypač pavojingi neapgalvoti, pernelyg pažodiniai sudėtinių terminų vertiniai iš anglų kalbos, pavyzdžiui, credit union daug kas, nesukdami galvos, verčia kredito unija, o būtų geriau, aiškiau savišalpos bendrija.

Labai plinta nevartotini vertiniai frazeologizmai, stumiantys savus. Sovietmečio spauda be saiko vartojo verstinius rusiškus frazeologizmus iš savo varpinės žiūrėti „paisyti tik savo reikalų, interesų“, mėtyti akmenis (akmenukus) į (kieno) daržą „kritikuoti“, kaišioti pagalius į (kieno) ratus „trukdyti“, baltais siūlais siūta „neįrodyta“, šakėmis ant vandens rašyta „dievai žino, kaip Dievas duos, dar neaišku, muilo burbulas“. Buityje plito ir ant biuletenio arba ant dietos sėdėti „turėti nedarbingumo lapelį; laikytis dietos“; į vatą vynioti „neatvirai kalbėti, nepasakyti tiesos, pūsti miglą, uodegą sukti“, gumą tempti „delsti“, pakišti kiaulę „iškrėsti kiaulystę“, priskaldyti malkų „privirti košės“ ir daug panašių. Šių dienų jaunimas ypač gardžiuojasi verstiniais frazeologizmais makaronus ant ausies (ausų) kabinti; stogas nuvažiavo. Pirmajam pakeisti turime savą trumpą gražų frazeologizmą akis dumti, o antrajam – net kelis: neteko proto, galvoje pasimaišė; varžtelis atsisuko; trūksta vieno šulo; ne visi namie, o kur dar vaizdingieji veiksmažodžiai pakvaišo, iškvaišo, išprotėjo, sukvailiojo... Tiesa, senųjų verstinių frazeologizmų savo kalboje iš ankstesnių laikų turime ir nevengiame – jie per kaimynų kalbas atėjo dažniausiai iš antikos, Biblijos: Achilo kulnas „silpnoji vieta“; Damoklo kardas „nuolatinė grėsmė“; nukeliauti pas Abraomą „numirti“; kryžiaus kelius eiti „sunkiai arba kenčiant ko siekti“; ašarų pakalnė „beviltiškai sunkus, vargingas gyvenimas“; štai kur šuo pakastas „kur esmė, paslaptis; kas svarbiausia“. Vis dėlto pirmiausia turi būti išsaugomas vaizdingą kalbą gyvinantis gausus ir spalvingas tradicinių lietuviškų frazeologizmų fondas: drąsiai vartokime riesti nosį, dantį griežti, nė piršto nepajudinti, sukti galvą, akis paganyti, vėjais (aitais) nueiti, šuo ant uodegos nusinešė ir daugybę kitų.