Tiesioginės kalbos išskyrimas kabutėmis

Kabutėmis išskiriama tiesioginė kalba šiais atvejais:

a) kai ji reiškia balsu nepasakytas mintis:

1. Ilgai vyrui užtrukus, Agnieška pradėdavo nuogąstauti, tačiau, pamačius jį grįžtant, pamąstydavo: „Viena laimė, kad baltakei saiką jis žino...“ P. Cvir.

2. Pagalvojo Tarutis: „Matau tave, ponuli, kiaurą. O mano vaikas – ką, bus galima arti ir akėti juo?!“ P. Cvir.

3. „Kaip išmirę visi“, – pasakė ji pati sau ir pažvelgė į tamsius kaimyninių namų langus. V. Vals.

4. „O gal jis žino?“ – šmėkštelėjo Gražulio galvoje mintis, ir jis išsigando pats savęs. A. Vencl.

5. „Prasnausiu iki ryto, – galvojau, – o kai praauš – surasiu viską...“ J. Balt.

6. „Pagaliau kam man jų reikia, – nusprendė ji: – apsiėjau mergaudama, apsieisiu ir dabar, boba virtusi“. A. Vencl.

7. „Kuris galas atnešė tą bobą jau taip anksti? – pamanė jis susierzinęs. – Ar ne gana ji prišnekėjo Katrei ausis?! Visada, kai susitinka Tūmaitienę, Katrė pasirodo tokia keista, lyg jai kas sviestą nuo duonos būtų nulaižęs“. I. Simon.

b) kai ji reiškia tokius žodžius, kuriuos kalbantysis asmuo prisimena nepasakęs arba tik galvoja pasakysiąs:

8. Monika iš anksto laukė, koks jis bus geras, teisinsis, o ji droš: „Atsitrauk nuo mano galvos. Neapkenčiu!“ P. Cvir.

9. Tik gailėjosi Tarutis, kam nepasakė: „Ateik, panele, ir pagyvenk mūsų vietoje. Pažiūrėsime, kokiais krepdešinais puošiesi!“ P. Cvir.

10. Jau norėjo Tarutis drėbti jam: „Malkas skaldau“, bet susilaikė ir ramiai pasakė:

c) kai ji cituojama kito asmens tiesioginėje kalboje arba eina autoriaus netiesioginio pasakojimo kalbos kontekste:

11. – Veronyt, kurgi tu lig šiol viena buvai? – sušuko vienu balsu susilaikiusios merginos. – O mes ir vakaruškose tavęs ieškome, ir namie. Tetulė sako: ,,O kas ją žino, pasiėmė nuo tvoros milžtuvę ir išėjo pro kluoną“. A. Vien.

12. – Taigi, teisybė. Jarmala nelabai paiso, ar jo darbininkas pavalgęs, ar apsirengęs, – pritarė kaimynas. – Nagi, einu anądien dvarkeliu, tik kažkas: „Sveikas, dėde!“ P. Cvir.

13. Stonkus pasakojo užsispyręs:

14. Tuo tarpu žaltys prašnekės į jauniausiąją žmogaus balsu: ,,Duok, Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu“. flk.

Kabutėmis išskirta tiesioginė kalba į naują pastraipą nekeliama. Po autoriaus kalbos dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama rašyti didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys bei jo intonacija. Tik taškas, kaip viso sakinio užbaigiamasis ženklas, dedamas po kabučių.

Jei autoriaus kalba eina po tiesioginės kalbos arba yra į ją įsiterpusi, tai kabutės dedamos prieš tiesioginę kalbą ir jai visai pasibaigus.