Tiesioginė menamoji kalba

Veikėjo ar autoriaus mintys, jausmai, pastabos, kurie pasakomi kaip tiesioginė kalba, bet neišskiriami iš autoriaus pasakojimo, vadinami tiesiogine menamąja kalba. Tiesioginė menamoji kalba dažniausiai vartojama perteikiant veikėjo ar autoriaus prisiminimus, apmąstymus, apibendrinimus.

Tiesioginė menamoji kalba artima kabutėmis skiriamai tiesioginei kalbai, tačiau ji daugiau susijusi su autoriaus pasakojimu negu pastaroji. Dėl to tiesioginė menamoji kalba neskiriama ir kabutėmis.

Tiesioginę menamąją kalbą gali sudaryti atskiras sakinys ar keli sakiniai, taip pat autoriaus sakinio dalis. Prieš tiesioginę menamąją kalbą ir po jos rašomas reikiamas skyrybos ženklas. Tiesioginės menamosios kalbos skyryba nesiskiria nuo autoriaus kalbos skyrybos, tik ją daugiau komplikuoja.

Mustokas retai kada pasirodo, bet jeigu ateina, tai tik su naujienomis. O kadangi jo naujienos daugiausia tuščios paskalos, pletkai arba girdai, tai senoji Karalienė vieną sykį taip ir pasakė, kad kalbų nešiotojų jai nereikią. Gėda, girdi, kad toksai vyras tokiais dalykais užsiimąs...

Bet dabar, dabar tikrai atsiveria jai akys. Kodėl šitaip! Kodėl nebuvo su ja tariamasi dėl krikštynų? Kodėl, išvykdamas į karą, Vilius jai nieko nepasakė, kaip su tuo arba anuo daryti, neatidavė nei pinigų, nei dokumentų! Jo spinta užrakinta, o kur raktas!

Jį betgi mažai kas tesuprato. Vieni šaukė, kad jis bolševikas, bedievis, kiti pliauškė – jis tinginys, kirmytojas, treti tik pagūžčiodavo pečiais.

Jei jis pagalvojo: kilsiu į orą – ir kilo, leisiuosi žemyn – leidos, keliausiu ten – ir keliavo.

Savo išvaizdą jis ir toliau menkai vertino. Kai kada, pamąstęs apie tai, jis klausdavo save, kaip galėjo atsitikti, kad Kleviškio klebono giminaitė, tikra gražuolė, parodė jam, o ne kam kitam tiek daug simpatijos.