Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Tiesioginė kalba

Citata yra rašytinio veikalo ar kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti. Tai vieno teksto ištrauka kitame tekste. Žodis kilęs iš lotyniško cito – kviečiu liudininku, skelbiu. Citatos būna ilgokos prozos ištraukos, vienas koks teiginys, sakinys, eilėraščio posmelis ar jo dalis, sakinių nuotrupos – fragmentinės citatos; eiliuoto kūrinio viena, dvi ar kelios eilutės; kelios parinktos eilutės iš skirtingų cituoto kūrinio vietų. Citatos panašios į kabutėmis skiriamą tiesioginę kalbą.

1. Vieno ar kelių sakinių prozos citatą pradedame rašyti toje pačioje eilutėje, prieš ją dedame dvitaškį, citatą rašome kabutėse.

Prasmingi yra I. Simonaitytės žodžiai: ,,Juk žmogus lieka vis tiek mįslingas kitam žmogui“.

2. Ilgesnė prozos citata ar kūrinio ištrauka rašoma, po įvadinių žodžių palikus laisvą eilutę ir pradėjus iš naujos. Citata rašoma po dvitaškio kabutėse.

Įspūdingai sukurta senojo Karaliaus mirties scena:

,,Klabtelėjo ir lengvai atsidarė stubos durys. Tuo pačiu metu šlubuojąs laikrodis užsimojo mušti šeštą valandą, bet bemušdamas sutriko ir keistu dar negirdėtu čirkštelėjimu sustojo ėjęs. Ir svarsčiai atsidūrė į žemę“.

3. Citatos galo klaustukas, šauktukas, daugtaškis rašomi prieš antrąsias kabutes, o ne po jų. Taškas rašomas prieš kabutes tik jei cituojamas visas sakinys, o ne jo dalis.

...Ir vaikui ,,vaidenasi, kaip ten aukštai, ant stogo, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus“.

Tada jau su visai kitokiomis mintimis eina Aistis tėviškės laukais: ,,O tėviške, o tėviške, kur einam?“

4. Autoriaus – cituojančiojo žodžiai gali būti prieš citatą, jos viduje ar po jos. Juos skiriame kaip ir kitus autoriaus žodžius.

V. Krėvė kuria girdimuosius vaizdus: ,,Tikrai, ten, tali toli, sušvokštė medžiai...“

,,Motina, – rašo jis, – man visada buvo aukščiausias moralinis autoritetas...“

,,Balys Sruoga – poetas ir galbūt daugiau poetas negu dramaturgas“, – rašė vienas iš ,,Milžino paunksmės“ recenzentų.“

5. Kai cituojame eiliuotos kalbos kelias eilutes ar posmelį, kabučių nerašome, o išskiriame grafiškai; praleidžiame eilutę, atitraukiame nuo krašto, išlaikome eiliuotą struktūrą.

K. Bradūnas kalba savo tėvui:

Senas tėve, jeigu tu užgestum

Ne ant mūsų rankų, ne savuos namuos,

Kur berastum savo vargui prasmę

Be lietuviškų kapelių šilumos.

6. Eiliuoto kūrinio citatos gali būti rašomos po įvadinių žodžių toje pačioje eilutėje, nesilaikant posmelio struktūros, o posmelio eilučių pabaigos žymimos pasvirusiais brūkšniais.

Žmogaus išgyvenimus aštrina, bet kartu ir įprasmina ilgesys: ,,Ilgesy, ilgesy! / Gal ir tu nepilkoji lakštutė? / Gal seselė esi?“

Mylimo laukiama ir tada, kai ,,nebelauks / Niekas niekada“.

7. Citatos, sudarančios autoriaus sakinio dalį, vadinamos fragmentinėmis, rašomos kabutėse, pradedamos mažąja raide, po kabučių pradžioje daugtaškio nereikia. Prieš jas ir po jų rašomi tokie skyrybos ženklai, kokių reikalauja sakinys. Prie fragmentinių citatų priderinamas autoriaus komentaro sakinys asmeniu, skaičiumi ir kitkuo.

Žinojimas, kad ,,nežūsim, niekur nedingsim“, yra guodžiantis.

8. Kai fragmentinė citata pradedama nuo sakinio pradžios, ji kabutėse rašoma viduryje sakinio didžiąja raide.

Į žemę, į gamtą grįžęs žmogus „Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo“.

9. Praleistos citatoje vietos – kupiūros žymimos daugtaškiu. Jos gali būti citatos pradžioje, viduje ar gale. Daugtaškis pradžioje rašomas po kabučių, gale – prieš jas.

,,...Nors troboj tarp skiedrų ir įdomu, bet lauke dar įdomiau...“

K. Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti... mūsų liaudyje“.

10. Cituodami kitų mintis, daugtaškiu gale parodome, kad cituojamasis sakinys nėra baigtas.

Sakinys ,,Mes žinome, kad gandrai rudenį išskrenda...“ yra sudėtinis prijungiamasis.

11. Praleistas ilgesnes teksto vietas žymintis daugtaškis rašomas laužtiniuose skliaustuose.

,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai išlaikyta [...], todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia negerbtumėm“.

12. Eiliuoto kūrinio citatose vietoje praleistų eilučių, posmelių arba tarp citatų, parinktų iš kelių vietų, rašoma brūkšnių eilė.

Guldėm galvas po tankais sunkiais,

Žemę patręšėm gyvu krauju...

----------------------------------

Pūsta milas ant mūs nugaros.

Mes kalenam plikais dantimis.

Nėr pastogės, žeminės geros.

----------------------------------

Mūs eilinių dalia paprasta:

Ne po vienų – mes kritom pulkais.

Aukštus tiltus per upių brastas

Mes nugrindome kūnais pilkais.

S.Nėris

13. Skliausteliuose rašomos citatų bibliografinių šaltinių nuorodos, kai jos žymimos ne išnašoje, o cituojamojo sakinio gale.

,,Po vakarienės Gediminas ilgai sėdi prie stalo, užsikniaubęs ant sąsiuvinio. Plunksna girgždėdama lekia baltu popieriaus lapu, eilutės gula viena po kitos kaip riebios arimo vagos“ (J. Avyžius, ,,Sodybų tuštėjimo metas“).

„Vincas man galvą apsuko su savo ,,Draugu“, – rašė tada J. Biliūnas“ (V. Kapsukas, „Jono Biliūno biografija“, p. 73).

14. Šaltinių nuorodos po eiliuotos citatos, jeigu kūrinio pavadinimas žinomas iš konteksto, žymimos posmelio apačioje arba gale skliausteliuose.

Panašiai ir obelis eilėrašty „Apypietė“ iš „Apeigų“ sujungia žmogų su jo krašto praeitim savo šakų pavėsyje:

Ir tu šakom, tarytum rankom

Senelių, apglėbei mane,

Ir man jų žodžiai paukščiais renkas

Tavųjų lapų ošime. (p. 42)

15. Eiliuotos citatos autorius ar kūrinys, iš kurio ji paimta, nurodomi citatos apačioje dešinėje be skliaustelių.

Poetas prisipažįsta:

Ten užaugau, iškentėjau

Aš kančias visas

Ir pamėgau pamylėjau

Vargdienių dūmas.

Maironis

Viename eilėraštyje savo mintims ir vaizdams S. Nėris nubrėžė tokią kryptį:

Nuskriskite, mintys, į tolį slaptingą,

Kur jūsų triukšmingas pasaulis nelies...

,,Improvizacija“

16. Dvitaškį rašome prieš citatą, kuria paremiame, praplečiame teiginius (taip skiriame ir vieną nuo kito sudėtinį aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinį sudarančius dėmenis).

Šiame eilėraštyje S. Nėris užfiksavo poetinio praregėjimo akimirką ir išreiškė žmogų raminančią tiesą, kad gamta, gyvybė amžina, nors kas akimirką ji miršta - ramiai, nepastebimai:

Manęs dar nebuvo,

Alyvos žydėjo – –

Manęs nebebus jau, –

Jos vėlei žydės.

17. Jeigu citata yra autoriaus žodžių tęsinys – šalutinis sakinys, tai prieš jį rašome kablelį, o neeiliuotą citatą – toje pačioje eilutėje kabutėse.

A. Baranauskas gailisi, kad ,,Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko / Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko...“

18. Kai eiliuota citata yra autoriaus žodžių tęsinys – šalutinis sakinys, tai prieš jį rašome kablelį, o citatą po jungtuko išskiriame grafiškai be kabučių. Po jungtuko jokio skyrybos ženklo nereikia.

Iš jos eilučių dvelkia net ketinimas nusižudyti, nes

Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta. –

Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!

S.Nėris

19. Eiliuotos citatos posmą galime išskirti brūkšniais kaip išplėstinį priedėlį.

Anuometinės lietuvių inteligentijos kultūrinius siekius išreiškęs A.Baranausko posmas –

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda;

Tegul, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda –

vėliau, spaudos draudimo metais, įgavo tiesioginį, dar aštresnį skambėjimą, jaudinusį visų Lietuvą.

20. Kartais citatos pažymimos tik eiliniu nuorodos numeriu, o bibliografiniai duomenys (autoriaus vardo inicialas ir pavardė, knygos pavadinimas ir tomas, knygos išleidimo vieta, metai ir atitinkamas knygos puslapis) rašomi išnašoje, pažymėtoje tuo pačiu numeriu. pvz.:

„Kalbos esmę sudaro tai, kad ji yra ne koks antgamtinis, biologinis ar psichinis, bet socialinis (visuomeninis) reiškinys. Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės raida.“^¹

^{_____________________}

¹J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985, p. 6.

Nuorodos numeris rašomas po kabučių, kai citata sudaro sakinio dalį, atskirą sakinį arba net kelis sakinius.