Naujas kalbos gyvenimas
Su kalbininke, dėstytoja dr. JURGITA
GIRČIENE kalbasi Audra Čepkauskaitė
I Kaip keičiasi lietuvių
kalba?
Kalba nėra ir negali būti statiška,
baigtinė. Bet kuri gyva kalba nuolatos kinta. Dabartinės
lietuvių kalbos raidos požymių ir vos pastebimų, ir labai
ryškių esama įvairiuose kalbos lygmenyse, bet judriausia
leksika. Lietuvių kalboje, kaip ir mūsų kaimynų kalbose, per
metus randasi begalė naujažodžių, ir pasiskolintų, ir pasidarytų
savomis žodžių darybos priemonėmis. Būtent pokyčiai ir rodo
lietuvių kalbą esant gyvą.
Kalba kinta, nes keičiasi visuomenės,
arba kitaip kalbos vartotojų, komunikacinės reikmės. Tad
nereikėtų pernelyg stebėtis, kad laikotarpiais, susijusiais su
esminiais visuomenės ekonominio, politinio, kultūrinio gyvenimo
pokyčiais, kalba kinta daug sparčiau.
Nekintanti kalba yra nesusikalbėjimo
priežastis, ji kinta tiek, kiek mums reikia. Aišku, dabar
nelengva, ypač vertėjams, redaktoriams, pedagogams reikia
nuolatos sekti naujoves: negali mokyti to, kas buvo prieš dešimt
metų. Bet parodykite žmogų, kuris šiais laikais gali dirbti
netobulėdamas kad ir metus laiko. Ir sienas dažant reikia
keistis, nes ateina naujos technologijos.
Kalba nėra kalbininkų puoselėjamas
darželis, ji yra visuomenės, kalbinės bendruomenės savastis
kokie esame mes, tokia yra ir kalba. Lietuvių kalba turi tiek
išgalių, kad puikiai gali atsinaujinti, prireikus galime patys
susikurti, ko mums reikia, pasirinkti iš esamų įvairių raiškų
priemonių.
<...>
II Ką lietuvių kalba pasako
apie ja kalbančius žmones?
Kuria kalba bekalbėtume, ji atskleidžia
mūsų pasaulėvoką. Per sekundės dalį pamatai žmogų ir susidarai
įspūdį, o jei jau pasikalbėjai... Sako, pagal drabužį sutinka,
pagal protą palydi, o protą mes labiausiai atskleidžiame kalba.
Tai kartu ir tobulas, ir netobulas komunikacijos įrankis. Tarp
kalbėtojo ir klausytojo, tarp rašytojo ir skaitytojo visada yra
tarpininkas tekstas. Anot komunikacijos specialistų, išvis
keista, kad mes susišnekame. Juk esame labai skirtingi
kalbėtojas (teksto kūrėjas) ir klausytojas (teksto suvokėjas).
Taigi susiduriame su savotiškais bendravimo filtrais. Ir tekstas
yra filtras.
<...>
III Kaip atsirado kalbininko
su ietimi įvaizdis?
Viena kolegė prieš dešimt metų rašė
straipsnį, nagrinėjo, kuo tas įvaizdis paremtas. Remiasi tam
tikrais realiais kovingos retorikos tekstais. Žmonių yra
įvairių. Šiuo metu kalbos politika ir kalbininkų kaip visumos
bendravimas su visuomene neabejotinai keičiasi, nes kinta
situacija. Tarybiniais laikais norint išlaikyti tapatybę kalba
buvo vienas iš įrankių. Priežiūra ir griežtas tonas turbūt buvo
reikalingi, pati visuomenė tai skatino, nes nedaug trūko, kad
visur būtų pereita prie rusų kalbos. Pasikeitus situacijai,
keičiasi ne tik politikų, bet ir kalbininkų retorika, tai
atspindi ir pažiūrų pokyčius.
<...>
IV Vis sakote, kad kalbai
reikia pastangų. Tai ji kaip darbas?
Normaliomis aplinkybėmis turėtų būti
taip: kalbos išmokstame mokykloje ir ji mūsų nevargina. Turime
puikų komunikacijos įrankį, ir mums nereikia sakyti
atsiprašau kalbininkų. Mane ima juokas ne kalbininkų
reikia atsiprašyti, o žmonių, kuriems šnekama, kurie gali
nesuprasti, ką pasakei jeigu pajuokavai arba pavartojai
profesinį žargonizmą, o auditorija nesuprato. Kalbininkai yra
labai nedidelė tos auditorijos dalis. Nereikia kalbos mokytis
tam, kad tavęs nebartų. Šneku apie bendrinę kalbą, nes yra
kitų lietuvių kalbos atmainų, visos jos gražios, savitos, savo
laiku tinkamos vartoti, bet jei tai viešas pokalbis ir kalbamasi
bendromis temomis, paprastai vartojama bendrinė kalba. Regis, A.
Valinskas yra pasakęs taip, aš mokausi bendrinės kalbos, nes
ji yra mano darbo įrankis. Ne todėl, kad kalbininkams to reikia.
Ne pati kalba reikalauja tobulumo, bet
jeigu mes norime, kad šiais laikais mūsų klausytų ar mus
skaitytų, mūsų tekstų kokybė turi būti visiškai kita. Mes
persisotinę informacijos, tingime, akimis permetame
pavadinimas neįdomus, ir viskas, neskaitom. Pavyzdžiui,
mokytojas XX a. pradžioje buvo tarsi Dievas ir vienintelis
Tekstas. Bet dabar, kai tiek informacijos, sunku pasiekti, kad
tavęs klausytų ar tave skaitytų. Aišku, reikia turėti ką
pasakyti svarbu dalykinė kompetencija, mintis, struktūra,
logika, bet vis tiek viską perduodi tekstu, o to reikia mokytis.
<...>
V Kokia lietuvių kalba bus po
20 metų?
Klausiate apie anglų kalbos įtaką? Mūsų
istorija rodo kai visuomenė prieina pavojingą ribą, vyksta
sutelktis ir gintis.
<...>
Nepaisant visuomenėje vis dar gajaus
kalbininko su ietimi įvaizdžio, justi netgi tobulos bendrinės
kalbos poreikis ne kaip kalbininkų išravėto darželio, o kaip
įrankio, kuriuo gali versti filosofiją, rašyti sudėtingus
tekstus, paveikti. Kalba būna ir atsinaujina ne pati ją
turi ir augina vartotojai.
Atsakykite į klausimus remdamiesi
tekstu Naujas kalbos gyvenimas.
1. Kokią kalbos kitimo priežastį nurodo
kalbininkė Jurgita Girčienė? (1 taškas)
2. Iš to, ką sako kalbininkė, galima
numanyti, su kokiais požiūriais į kalbą ji nėra linkusi sutikti.
Įvardykite tris tokius požiūrius. (3 taškai)
3.1. Įvertinkite, ar tinkamai kalbininkė
atsakė į klausimą Ką lietuvių kalba pasako apie ja kalbančius
žmones? (1 taškas)
3.2. Atsakymą argumentuokite. (1
taškas)
4.1. Savais žodžiais paaiškinkite
kalbininko su ietimi įvaizdžio prasmę. (1 taškas)
4.2. Kokią šio įvaizdžio susiformavimo
priežastį įvardija kalbininkė? (1 taškas)
5. Apie kokius du kalbos mokymosi motyvus
kalbama IV teksto dalyje? (2 taškai)
6. Paaiškinkite, kaip informacijos
amžiuje pasikeitė kabėtojo ir klausytojo santykis. (2 taškai)
7. Nurodykite teksto žanrą. (1 taškas)
TONI MORRISON
Laureatės paskaita
I Gyveno kartą sena moteris. Akla,
bet išmintinga. O gal tai buvo senas vyras? Galbūt guru. Ar
išminčius, guodžiantis nenustygstančius vaikus. Aš girdėjau šį
pasakojimą arba visiškai panašų į jį, išlikusį kelių kultūrų
liaudies kūryboje. <...>
Vieną dieną tą moterį aplanko būrelis
jaunimo, kuris, matyt, buvo linkęs abejoti jos aiškiaregyste ir
norėjo parodyti, kad ji visus tik apgaudinėja. Jie sustoja
priešais ją, o vienas jų sako: Klausyk, sene! Rankoje aš laikau
paukštį. Pasakyk man, ar jis gyvas, ar negyvas. <...>
Ilgai tyli senoji, taip ilgai, kad
jaunimas jau negali iš juoko tverti.
Galų gale ji prabyla. Jos balsas skamba
švelniai, bet tvirtai. Nežinau, sako ji, nežinau, ar tas
paukštis, kurį jūs laikote rankoje, gyvas ar negyvas. Žinau
tiktai, kad jis yra jūsų rankose. Jis jūsų rankose.
<...>
II Man visada knietėjo
pasamprotauti, ką gi tas paukštis rankoje (ne vien tik jo menkas
kūnelis) galėtų reikšti. Bet ypač man rūpi tai padaryti dabar,
apmąstant savo darbą, kuris atvedė mane štai prieš jus. Taigi
tas paukštis man tai kalba, o ta moteris tai patyrusi
rašytoja. Jai kelia nerimą, kaip ta kalba, kuria ji svajoja ir
kuri jai duota nuo mažumės, yra vartojama, panaudojama, netgi
paveržiama iš jos nedoriems tikslams. Būdama rašytoja, kalbą ji
suvokia iš dalies kaip sistemą, iš dalies kaip gyvą būtybę,
kuriai gali būti primetama kieno nors valia, bet daugiausia kaip
priemonę kaip tam tikrą pasekmę galintį turėti veiksmą. Taigi
jai užduotas klausimas Ar jis gyvas, ar negyvas? nėra
nerealus, nes ji galvoja, jog kalba gali mirti, ji gali būti
naikinama, jai gali iškilti grėsmė ir ją galima išgelbėti tik
valios pastangomis. Ji mano, kad jei tas paukštis yra negyvas,
tai tie, kurių rankose jis atsidūrė, ir yra atsakingi už
negyvėlį. Mirusi kalba jai ne tik ta, kuria jau nekalbama ar
nerašoma, bet ir gaji kalba, patenkinta tuo, jog gali žavėtis
savo pačios paralyžiumi. Kaip antai valstybę aukštinančiųjų
kalba cenzūruojama ir cenzūruojanti. Negailestingai vykdydama
savo valdingas pareigas, ji neturi kito siekio ar tikslo, kaip
išlaikyti savo pačios išskirtinumą ir viešpatavimą. Oficiali
kalba, nukalta nemokšiškumui sankcionuoti ir privilegijoms
išlaikyti, yra iki stulbinančio spindesio nublizginti šarvai,
lukštas, iš kurio jau seniai išsinėręs riteris. <...>
III Tradicinė mito apie Babelio
bokštą išmintis teigia, jog šios idėjos žlugimas buvo nelaimė.
Girdi, bokšto architektūra nenusisekė dėl sąmyšio arba daugelio
kalbų naštos. Girdi, viena monolitinė kalba būtų padėjusi
paspartinti statybą ir būtų buvęs pasiektas dangus. O ji kelia
klausimą: kieno dangus? Galbūt pasiekti rojų dar nebuvo atėjęs
metas, galbūt dar buvo per anksti, jeigu niekam nerūpėjo
suprasti kitas kalbas, kitas pažiūras, kitus aiškinimus. Jeigu
žmonėms tai būtų rūpėję, savo įsivaizduojamą dangų jie būtų
suradę po kojom. Sudėtingą, didelių pastangų reikalaujantį
dangų, bet užtat žemiškai suvokiamą dangų, o ne kaip pomirtinio
gyvenimo buveinę.
<...>
IV Žodžio poveikis siekia aukštų
tikslų, galvoja ji, nes tai kuriamasis poveikis; jis kuria
prasmę, saugo mūsų skirtybes, mūsų žmogiškąsias skirtybes, tai,
kuo mūsų gyvenimas nepanašus į kitų gyvenimą.
Atsakykite į klausimus remdamiesi T.
Morrison tekstu.
8. Nurodykite du dalykus, kurie rodo, kad
jaunuoliai su akląja moterimi elgiasi nepagarbiai. (1 taškas)
9. Apie kokią vertybę kalba senoji
moteris jaunuoliams? (1 taškas)
10. Kokią kalbą autorė laiko mirusia? (1
taškas)
11.1. Kuo neįprastas autorės požiūris į
Babelio bokšto mitą? (1 taškas)
11.2. Kokiomis kalbinės raiškos
priemonėmis autorė tą požiūrį išreiškia? Įvardykite bent dvi. (2
taškai)
12. III teksto dalyje klausiama Kieno
dangus? Taip teksto autorė tarsi išskiria dvi dangaus
sampratas. Paaiškinkite jas. (2 taškai)
Atsakykite į klausimus remdamiesi
abiem skaitytais tekstais.
13. Suformuluokite abu tekstus siejančią
mintį. (1 taškas)
14.1. Savais žodžiais paaiškinkite
pasakymo oficiali kalba <
> yra iki stulbinančio spindesio
nublizginti šarvai, lukštas, iš kurio jau seniai išsinėręs
riteris prasmę. (2 taškai)
14.2. Kokia kalbinės raiškos priemonė yra
šis pasakymas? (1 taškas)
14.3. Pirmajame tekste (,,Naujas kalbos
gyvenimas) raskite ir išrašykite bent vieną kalbinės raiškos
priemonę, kuri savo prasme būtų susijusi su pasakymu, cituojamu
14.1. klausime. (1 taškas)