Audronė Razmantienė

Regina Dilienė

Teksto suvokimas ir kūrimas: užduotys IX-XII klasei

„Šviesa“, Kaunas, 2007

„Skaityti ir kurti tekstus – įdomu!“ – teigia knygos autorės, gerai žinomos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, egzaminų užduočių rengėjos. Jų knyga moko, kaip reikėtų taikyti įvairias teksto skaitymo ir rašymo strategijas, pataria, kaip skaitant ir kuriant tekstus, atsakant į klausimus ir atliekant užduotis įgyti kultūrinės patirties, geriau pažinti pasaulį ir save.

Dalia Urnevičiūtė

Stiklinis namas

Ištrauka apie Algytę

[1] Algytė nustraksi smulkiu mergaitišku žingsniuku ir, negarsiai trinktelėjusi durimis, išeina į gatvelę, paima nuo žemės kalkių gabalėlį ir atsitūpusi ima piešti mirguliuojančius lapų šešėlius ant šaligatvio. Beprasmis raizginys. Bet mergaitei jis kažką primena. Ji padeda obuolio graužtuką ant šaligatvio atbrailos ir dabar nupiešia tai, kas pasivaidena neaiškiame šešėlių raizginyje: nulėpusios ausys, trys taškai – tai akys ir nosytė, tokia vėsi, drėgna nosytė, dar linija – ir štai, susirietęs iš meilumo, virpa mažas šunelis Gutis. Net knieti šūktelėti: „Guti, Guti!“ Sušnarėtų jurginų krūmelis, ir išlėktų Gutis su stačiomis ausytėmis ir žemių trupiniais ant nosytės – aiškiu įrodymu, kad vėl buvo nepaklusnus. Suvokęs savo kaltę, jis pabruktų uodegytę ir cimpintų prie jos, toks nusižeminęs, toks kaltas, kad visi barimo žodžiai pavirstų atlaidžiu: „Nu, nu, tu besarmati! Vėl rausei gėlytes?“

[2] „Besarmatis“ tuoj būtų paimtas ant rankų ir, visas krutėdamas ir virpėdamas kaip gyvas sidabras, nedrąsiai siekteltų liežuviuku Algytės veido. Šunelis turėjo būti pavadintas Algučiu. Bet patys suprantate, kad taip nedera, nes viso labo mažas šunelis, o ne jos broliukas. Tad jis ir liko Gučiu. Kas supras, kad Algytė norėjo už visus labiau jį mylėti.

[3] „Ak tu, mažas nulėpausi, netikėli! Kam buvo sakyta nestovėti prie durų? Ak tu, mano kvailuti, duok, papūsiu letenėlę. Duok...“

[4] O Gučio maudymas – ši didžioji repeticija? Pasiruošimas ateičiai: toms beveik šventoms maudymo apeigoms, kai viskas taip svarbu, kai išgąstingi šūkčiojimai susilieja į džiaugsmingą burkavimą ir švelnų, kankinantį norą įgnybti mažą, neišmaningą padarą, pliuškenantį šiltą vandenį ir nesuvokiantį tos beveik stebuklingos materijos prigimties.

[5] Guti, Guti, tu buvai labiausiai išlepintas šunelis visame name. Tu nenorėdavai vienas pasilikti kambaryje, ir Algytė, išnešusi kibirą su šiukšlėmis, bėgdavo tekina namo ir atrasdavo tave unkščiantį ir nelaimingą.

[6] O dabar Gutis kaime. Gal net pririštas grandine prie būdos, ir jo priskretęs dubenėlis ne kasdien būna pilnas šviežio maisto.

[7] – Jam ten gerai, – kartoja Algytė savo mamos žodžius. – Grynas oras... – O pati jaučia, kad jos meilės šuniukui niekas neatstos.

[8] Nežinia, ar nuvažiavusi po metų Algytė atpažins tą kiemo sargą, nešvarų, pilną blusų, dagių prisivėlusia uodega. Jeigu jis išgyvens tuos metus, tai jau bus kitoks: jis baugščiai puls slėptis, be žodžių pasakydamas, kiek kartų buvo paspirtas, ir tiek kartų bus paspirta Algytės širdis. Godžiai, net nekantriai praris atvežtus skanėstus ir šitaip papasakos, kad skanėstai jam visai nerūpi, kad jam tereikia pasisotinti. O paskui visi stebėsis, kodėl taip pablogėjo Algytės apetitas.

[9] Nevežkite niekados Algytės aplankyti Gučio. Nereikia. Geriau papasakokite mergaitei, kaip jos Gutis šoko gelbėti skęstančio berniuko ir pats žuvo... Garbingas jo žygdarbis ir Algytės ašaros padės paskutinį užmaršties tašką. Nereikia, kad ji dar kartą su juo atsisveikintų kaip tą gegužės rytą po mano langu už jazminų krūmelio.

[10] Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu – žmogus tai ar šuo. Nuo to ryto prasideda naujas gyvenimas, gyvenimas nujaučiant, kad bus ir daugiau tokių atsiskyrimų, atsisveikinimų ir praradimų. Po to kiekviena džiaugsminga valanda apsineša kaip žalvaris nuodinga apnašų plėnele – suvokimu, kad viską, ką turime brangaus, vieną kartą teks prarasti. Mes bijome mylėti. Mylėdami bijome netekti. Baimė mumyse įsikuria ir pasidaro prieskoniu visiems patiekalams ant mūsų šventinio stalo.

Dalia Urnevičiūtė. Savaitė iš vidurio metų. V., 1989. P. 184-185

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kuriai literatūros rūšiai priskirtumėte šį tekstą? Argumentuokite.

2. Kokia yra šio teksto tema?

3.1. Paaiškinkite, kokia problema nagrinėjama tekste.

3.2. Raskite ir nurašykite tą problemą iliustruojančią citatą.

4. Vienu sakiniu nusakykite, kas šiame tekste vyksta dabarties laiku.

5.1. Išrinkite kreipinius, kuriais Algytė kreipdavosi į Gutį.

5.2. Apibūdinkite kalbos toną, kai Algytė bardavo Gutį.

6. Kodėl 4 pastraipoje Gučio maudymas pavadintas didžiąja repeticija?

7. Peržiūrėkite nurodomų pastraipų veiksmažodžius. Kiekvienoje pastraipoje vyrauja tam tikros veiksmažodžio formos. Paaiškinkite, kodėl kinta veiksmažodžių formų vartosena:

a) 1 pastraipoje;

b) 2 pastraipoje;

c) 6 ir 7 pastraipose;

d) 8 pastraipoje;

e) 9 pastraipoje;

f) 10 pastraipoje.

8. Kas vaizduojama priešingai 1-3 ir 8 pastraipoje? Pagrįskite.

9.1. Apibūdinkite teksto pasakotoją.

9.2. Į ką ir kodėl pasakotojas kreipiasi 9 pastraipoje sakydamas: „Nevežkite niekados Algytės aplankyti Gučio“?

10. Kodėl pasakotojas siūlo pasakyti Algytei, kad jos šuniukas žuvo?

11. Dalios Urnevičiūtės tekste ryški vaiko ir suaugusiųjų pasaulio priešprieša. Paaiškinkite ją.

12. Savais žodžiais paaiškinkite pabrauktą mintį: „...jis baugščiai puls slėptis, be žodžių pasakydamas, kiek kartų buvo paspirtas, ir tiek kartų bus paspirta Algytės širdis.“

13. Paaiškinkite frazeologizmą gyvas sidabras.

14. Pagal kūrinio logiką pratęskite sakinį: Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar šuo, ar....

15. Šis tekstas grožinis, tačiau jame yra publicistinių intarpų. Paaiškinkite, kur ir kodėl jie įterpti.

Dalia Urnevičiūtė

Stiklinis namas

Ištrauka apie Virgį

Saulė atsispindi ir purvo klane.

Artėja pusiaunaktis. Virgis, susigūžęs ant suoliuko, apkabina rankomis kelius. Sėdi šitaip ilgai: tai jo privilegija – daryti ką nori. Dabar jis net nėra tikras, ar to nori. Bet kitiems negalima tokiu vėlyvu laiku būti kieme, o jis sėdi.

– Virgi, čia tu? – iš balkono pašaukia Algytės motina.

– Aš.

– Ką ten veiki taip vėlai?

– Sėdžiu.

– Raktą pametei?

– Ne.

– Tėtis namie?

– Namie.

Kokia taktiška! Neklausia, ar mama namie! Neklausia, ar tėvas girtas. Ne. Tokių dalykų ji niekada neklausinėja.

– Tu vakarieniavai?

Virgis tyli.

– Aš ką tik grįžau iš komandiruotės. Užeik, pavalgysime abu drauge.

Oi, gudri! Jis tebesėdi.

– Nori sumuštinio?

Vaikas atsistoja ir lėtai eina prie pravirų durų, jo laukia Algytės mama su lėkštute. Jis paima visus ten sudėliotus skanėstus ir kopia aukštyn į savo butą.

– Saldžių sapnų!

Tai pasako Algytės mama, užverdamą duris. Argi šitaip sakoma? Virgiui sugniaužia širdį. Apsimeta neišgirdęs, nes nežino, ką atsakyti.

Atsisėdęs ant batų dėžės prieškambaryje, jis suvalgo viską. Paskui nusilupa šokolado plytelę, numeta popierių, apsidairo.

Ten, apačioje po jais, visiškai toks pat butas. Ten, apačioje po jais, gyvena taip pat trys žmonės. Gyvena jie visai kitaip. Tas pluoštelis šviesos pro praviras duris, tas kraštelis kilimo... Ta kvepianti ranka, gėlėto chalato rankovė... Lėkštelė plona, trapi, su vingiuotais krašteliais...

Virgis eina į vonią nusiplauti šokoladu išteptų rankų. Jis net nepažvelgia į virtuvę, kur voliojasi tėvas. Bet rankų jis nesiplauna, atsisėda ant vonios krašto ir ima galvoti: būtų gera dabar paleisti vandenį ir užtvindyti tą butą apačioje. Tegul žliaugia ant visų kilimų, kilimėlių, tegul teka per sienas vandens ašaros. Tegul jie pamato, kaip verkia vandeniu bent jau sienos.

Jis teškia ranka vandenį ant veidrodžio ir žiūri į ramų savo veidą.

Atsuka abu čiaupus, ir vanduo pasilieja tarp kriauklės ir vonios.

Tėvui gali tekti sumokėti už remontą. Ir gerai. Jis manys, kad pats kaltas, ir dėl to bus geras.

Atsigula, bet vandens šniokštimas jį dirgina. Neužmiega.

Atsikelia ir nuėjęs užsuka čiaupą. Vanduo apsėmęs vonios grindis, jau net dalį prieškambario. Paėmęs skudurą pamažu ima šluostyti.

Dirba ilgai, lėtai, vildamasis, kad vis dėlto vanduo jau prasisunkė ir ten, į tą mažąjį rojų, ir jo sienomis jau teka beaistrės vandens ašaros. Nuvargsta. Ima skubėti, norėdamas greičiau užbaigti šį nemalonų darbą. Dar vėliau ateina išganinga mintis, kad dabar vanduo jau nebešniokščia, ir jis puikiausiai galės užmigti. O šis ramus vanduo, kuris telkšo po kojomis, per naktį šį tą padarys anų nenaudai. Tegul...

Jis vėl atsisėda ant vonios krašto su purvinu skuduru rankoje ir žiūri į veidrodį. Vėl teškia vandens lašus. Šį kartą ramus jo veidas verkia purvu, širdį suspaudžia ankstyvas suvokimas, kad verkti švariu vandeniu ne kiekvienas gali...

Dalia Urnevičiūtė. Savaitė iš vidurio metų. V., 1989. P. 241, 243-245

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Nusakykite teksto temą.

2. Ar džiaugiasi Virgis savo privilegija – daryti ką nori? Kodėl?

3. Argumentuokite, kodėl apie Algytės mamą sakoma, kad ji taktiška ir gudri.

4. Kodėl Virgis taip trumpai atsakinėja į klausimus ir tyli, kai jo paklausia apie vakarienę?

5. Kodėl berniukas neatsako į palinkėjimą „saldžių sapnų“?

6. Kodėl Virgis atkreipia dėmesį į kaimynų namus?

7. Ką jo prisimenamos detalės („Tas pluoštelis šviesos pro praviras duris, tas kraštelis kilimo... Ta kvepianti ranka, gėlėto chalato rankovė... Lėkštelė plona, trapi, su vingiuotais krašteliais“) sako apie Algytės šeimos gyvenimą?

8. Savais žodžiais paaiškinkite Virgio mintį: „Tegul jie pamato, kaip verkia vandeniu bent jau sienos.“ Kokia čia meninės raiškos priemonė?

9. Kodėl berniukas paleidžia vandenį, kad apsemtų kaimynų butą?

10. Savais žodžiais paaiškinkite mintį, kad „verkti švariu vandeniu ne kiekvienas gali“.

11. Paaiškinkite šios apysakos dalies ištraukos epigrafo ryšį su vaizduojamais įvykiais.

12. Išrinkite iš teksto dvi metaforas ir jas paaiškinkite.

13. Apie kokį vyksmą sieloje kalba vaiko veiksmai?

14. Vytautas Kubilius teigia, kad Dalios Urnevičiūtės kūryba grindžiama jausminiais išgyvenimais. Argumentuokite šią mintį remdamiesi tekstu.