Gerųjų žodžių kryptimi

praplėsk pasaulį, padaryk jį

vienu gyvenimu gilesnį.

Žmogus beginklis, bet jis turi tvirtovę – save patį, – kurioje, užsidaręs su savo sąžine, gali gintis.

3.

Poezija

kalba tiems,

kurie

supranta daugiau,

negu

gali jinai pasakyti.

4.

Aš laukiau stebuklo. Stebuklas neįvyko. Norėjau, kad jūs būtumėte kiti. Kiti jūs negalite būti. Jūs tokie, kokie esate.

5.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.

Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

O ne! Vidutinybė taip nežemintų savęs ir nesigraužtų abejonėm. O! Vidutinybė! Tai pats gajausias ir sveikiausias padaras. Jis ne toks kvailas, kad prakaituotų su vargdieniais, ir ne toks protingas, kad savo išmintim papiktintų valdovus. Visada sotus, visada patenkintas... Staliai dirba stalus ir lovas vidutiniam ūgiui, puodžiai žiedžia puodus vidutiniam pilvui. Visi didesnieji ir mažesnieji tarnauja būtent jam, vidutiniam Adomo palikuoniui.

7.

Taip! Trokštu – nes esu gyvenimo besotis –

Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,

Galbūt ir dar ko nors... Argi aš pats žinau...

8.

Jie paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visaapimantį duonos kvapą. Saldžiarūgštis skonis surenka burnoj seiles, jie nuplauna jas pienu. Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir teisingai numirti.

9.

Nenuskriauskit to atviro vakaro,

Baltą žydintį medį išsaugok.

Toks didžiulis geltonas saulėlydis

Už nutilusių girių išaugo.

Dabar mes gyvenam, galima sakyt, visai puikiai, beveik visai pamiršom žiemą, kai tėvelis pardavė ir savo kūną mokslo labui – po mirties studentai mokysis iš tėvelio. Vaikeli mano vieninteli, pasakė tėvelis, argi taip jau baisu, jeigu mums dar liko mūsų sielos? Argi aš negyvas? Aš kaip klevas: pakol nenukirto, ir aš žaliuosiu.

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime,

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,

Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:

Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių

Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

– Mam, o kas būna, kai žmogus numiršta?

Moteris niekada nebuvo galvojusi, ką į tokį klausimą reikėtų atsakyti vaikui.

– Siela nueina į dangų, o kūną palaidoja.

– O kas toliau?

Ji rinko žodžius. Tokius, kad vaikas galėtų suprasti.

– Iš kapo išauga žolė arba medelis. Tos žolelės sėklą sulesa paukštis. Gyvybės ratas niekada nepasibaigia.

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.

Keistas ilgesys apėmė žmogų. Tarsi iš tolimų amžių padvelkė jo paties laukinė praeitis, kai jis galėjo šitaip siausti, džiaugtis ir visa siela pasinerti į žolynų, krūmų ir miškų pasaulį.

Man svetimą duoną valgant,

Kąsnį baisiai nuryti sunku,

Kai aš ją, kaip šventąją algą,

Ne iš žemės – iš rankų imu.

Kai atėjo Kukučiui paskutinioji,

jis ėmė galvoti:

koks aš laimingas,

kad gyvas

sulaukiau savo mirties,

kad mirštu štai

be jokios prievartos –

pats iš savęs,

gyvas sulaukęs

savo dienos paskutinės.

– Ak tu, žemele juodoji! – sušuko nebeįsitekdamas savyje. Ir eidamas toliau kartojo – kokia tu didelė ir brangi! Ir lankė ją Dryža, žiemą ištrūnijęs po kailiniais. Ir džiaugėsi jąja, pakilusia iš sniego patalo. Jis palietė žemę ranka, pagrabinėjo pirštais kaip neregys mylimą veidą.

19.

Kai ramu kai nesinori nieko

kai jau viską regis ir turi

leidžias lengvas ilgesys gal sniegas

sidabriniam gruodžio pajūry

štai ir jį turi

o ramu lyg neturėtum nieko.

20.

Jau visai švintant sugrįžo į Katedros aikštę ir atsisėdo prie kolonų. Priešais bėgo tolyn tuščias prospektas, silpna lygi šviesa atsispindėjo nugludintame grindinyje. Varpinės laikrodis išmušė šešias. Taip lapkričio saulė, – pagalvojo jis, – neskubiai eina per žemę. Viską nušviečianti, viską matanti, viską suprantanti, bet nebešildanti. Ir visas gyvenimas – kaip lapkričio saulė.