Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Susipažinimas

 

Sueidami į formalią pažintį, pirmiausia prisistatome. Arba gali kas nors mus pristatyti, supažindinti.

1. Prisistatydami pasisakome pavardę, profesiją.

Jaunesnis, mažiau žinomas žmogus paprastai prisistato pirma, vyresnis, garbingesnis – paskui. Vyriškis pirmas pasisako pavardę, moteris – tik išgirdusi jo pavardę, pasako savąją. Susipažįstant su brandesnio amžiaus vyriškiais, jaunutėms merginoms derėtų pirmosioms prisistatyti.

Studentai ar šiaip jaunuoliai, bičiuliškai susipažindami, gali pavardės nepasisakyti. Užtenka tik vardo. Sakant vardą, galima išreikšti ir pageidavimą būti vadinamam trumpąja ar malonine jo forma: Aš Rimtautas, bet prašom vadinti Rimu – taip mane vadina draugai... Tačiau susipažįstant su vyresniu, gerbtinu žmogumi, pasisakyti tik vardą – būtų labai nemandagu!

Prisistatyti visada būtina, kreipiantis kokiu reikalu į vyresnį ar gerbtiną asmenį.

Dažniausiai vis dėlto susipažįstame per tarpininkus. Paprastai jaunesnis pristatomas vyresniam, vyriškis – moteriai, vienas asmuo keliems asmenims. Vėliau atėjęs svečias pristatomas jau esantiems svečiams.

2. Supažindinant pasakomos pristatomųjų asmenų pavardės ir trumpai užsimenama, kas jie tokie. Prašom susipažinti – mano studijų draugas Gintaras Vaitkus, architektas. O čia Ona Augaitytė, dailininkė.

Kai pristatomas brolis, pavardės sakyti nereikia, užtenka tik vardo, o supažindinant su ištekėjusia seserimi, pavardę pasakyti būtina.

Jeigu supažindinantis asmuo nepasako pristatomųjų pavardžių, – paduodant ranką, reikia jiems patiems pasisakyti. Pavardės turi būti sakomos aiškiai. Burbtelėti panosėje vos girdimu balsu – tai negerbti asmens, su kuriuo sueinama į pažintį.

Nenugirdus pavardės, reikėtų nesivaržant paprašyti ją pakartoti: Atsiprašau, nelabai nugirdau jūsų pavardę.

Jei pasitaiko, kad supažindinami jau pažįstami žmonės, paprasčiausiai galima apie tai užsiminti. Tokią užuominą geriau būtų pasakyti jaunesniam: Man rodos, aš jau esu Jums pažįstamas. Arba: Mes jau kažkada esame susipažinę. Jeigu asmuo tą susipažinimą bus primiršęs, turėtų mandagiai atsiprašyti: Atleiskit, išdilo iš atminties ar kaip kitaip. Tačiau garbingam, plačiai žinomam rašytojui, aktoriui, pasižymėjusiam mokslininkui... priminti jau įvykusį susipažinimą būtų didelis netaktas, ypač jeigu pats esi mažai žinomas visuomenėje asmuo.

Pristatant vieną žmogų keliems, garsiai ir aiškiai pasakoma jo pavardė. Pristatomasis asmuo truputį linkteli. Norint pristatyti vėliau atėjusį svečią jau esamiems svečiams, nedera pertraukti bendro svečių pokalbio. Reikėtų palaukti, kol jie, pastebėję atvykusįjį, patys pritils.

Rašytojų, aktorių, solistų pristatinėti nereikia, jeigu jaučiama, kad svečiai juos pažįsta bent iš matymo, iš viešų pasirodymų scenoje ar per televiziją, o kiti gal ir asmeniškai. Mažiau žinomus aktorius, solistus, visuomenės veikėjus tinka pristatyti užuominomis: Solistas Narbutas, be abejo, svečiams pažįstamas, žinomas. Po tokios užuominos vienu kitu sakiniu galima šiek tiek plačiau apie tokį svečią ir jo veiklą pasakyti.

Mokytoją mokiniams pristato mokyklos direktorius, naują darbuotoją įstaigoje, įmonėje – skyriaus, cecho ar kitokio padalinio viršininkas. Paskaitininką, oficialų svečią auditorijai pristato susirinkimo pirmininkas ar kokio minėjimo, suvažiavimo organizatorius. Koncerto programos atlikėjus pristato programos pranešėjas.