|
 |
|
Susipažinimas
Sueidami į formalią pažintį, pirmiausia
prisistatome. Arba gali kas nors mus pristatyti, supažindinti.
1. Prisistatydami pasisakome pavardę, profesiją.
Jaunesnis, mažiau žinomas žmogus paprastai
prisistato pirma, vyresnis, garbingesnis paskui. Vyri škis
pirmas pasisako pavardę, moteris tik išgirdusi jo pavardę,
pasako savąją. Susipažįstant su brandesnio amžiaus vyriškiais,
jaunutėms merginoms derėtų pirmosioms prisistatyti.
Studentai ar šiaip jaunuoliai, bičiuliškai
susipažindami, gali pavardės nepasisakyti. Užtenka tik vardo.
Sakant vardą, galima išreikšti ir pageidavimą būti vadinamam
trumpąja ar malonine jo forma: A š
Rimtautas, bet prašom vadinti Rimu taip mane vadina draugai...
Tačiau susipažįstant
su vyresniu, gerbtinu žmogumi, pasisakyti tik vardą būtų labai
nemandagu!
Prisistatyti visada būtina, kreipiantis kokiu
reikalu į vyresnį ar gerbtiną asmenį.
Dažniausiai vis dėlto susipažįstame per
tarpininkus. Paprastai jaunesnis pristatomas vyresniam, vyriškis
moteriai, vienas asmuo keliems asmenims. Vėliau atėjęs svečias
pristatomas jau esantiems svečiams.
2. Supažindinant pasakomos pristatomųjų asmenų
pavardės ir trumpai užsimenama, kas jie tokie.
Prašom susipažinti mano studijų draugas
Gintaras Vaitkus, architektas. O čia Ona Augaitytė, dailininkė.
Kai pristatomas brolis, pavardės sakyti nereikia,
užtenka tik vardo, o supažindinant su ištekėjusia seserimi,
pavardę pasakyti būtina.
Jeigu supažindinantis asmuo nepasako pristatomųjų
pavardžių, paduodant ranką, reikia jiems patiems pasisakyti.
Pavardės turi būti sakomos aiškiai. Burbtelėti panosėje vos
girdimu balsu tai negerbti asmens, su kuriuo sueinama į
pažintį.
Nenugirdus pavardės, reikėtų nesivaržant
paprašyti ją pakartoti: Atsiprašau,
nelabai nugirdau jūsų pavardę.
Jei pasitaiko, kad supažindinami jau pažįstami
žmonės, paprasčiausiai galima apie tai užsiminti. Tokią užuominą
geriau būtų pasakyti jaunesniam: Man rodos, aš jau esu Jums
pažįstamas. Arba: Mes jau kažkada esame susipažinę.
Jeigu asmuo tą susipažinimą bus primiršęs, turėtų mandagiai
atsipra šyti:
Atleiskit, išdilo
iš atminties
ar kaip kitaip. Tačiau garbingam, plačiai žinomam rašytojui,
aktoriui, pasižymėjusiam mokslininkui... priminti jau įvykusį
susipažinimą būtų didelis netaktas, ypač jeigu pats esi mažai
žinomas visuomenėje asmuo.
Pristatant vieną žmogų keliems, garsiai ir
aiškiai pasakoma jo pavardė. Pristatomasis asmuo truputį
linkteli. Norint pristatyti vėliau atėjusį svečią jau esamiems
svečiams, nedera pertraukti bendro svečių pokalbio. Reikėtų
palaukti, kol jie, pastebėję atvykusįjį, patys pritils.
Rašytojų, aktorių, solistų pristatinėti nereikia,
jeigu jaučiama, kad svečiai juos pažįsta bent iš matymo, iš
viešų pasirodymų scenoje ar per televiziją, o kiti gal ir
asmeniškai. Mažiau žinomus aktorius, solistus, visuomenės
veikėjus tinka pristatyti užuominomis: Solistas Narbutas, be
abejo, svečiams pažįstamas, žinomas. Po tokios užuominos
vienu kitu sakiniu galima šiek tiek plačiau apie tokį svečią ir
jo veiklą pasakyti.
Mokytoją mokiniams pristato mokyklos direktorius,
naują darbuotoją įstaigoje, įmonėje skyriaus, cecho ar kitokio
padalinio viršininkas. Paskaitininką, oficialų svečią
auditorijai pristato susirinkimo pirmininkas ar kokio minėjimo,
suvažiavimo organizatorius. Koncerto programos atlikėjus
pristato programos pranešėjas.
 |
|
|
