Sujungiamieji sakiniai
Sujungiamieji
jungtukiniai sakiniai paprastai skirstomi į sudedamuosius,
priešpriešinius, skiriamuosius ir paremiamuosius. Tai yra
pats bendriausias skirstymas. Be to, dar jie turi ir
reikšminių atspalvių, ypač pirmieji du, todėl kai kada
vienos rūšies sakinių jungimas primena kitos rūšies
sujungimą. Štai dėl ko šių sakinių klasifikacijoje dar yra
daug ginčytinų dalykų.
Sudedamieji sakiniai
Sudedamojo sujungimo
sakiniai dažniausiai jungiami jungtukais ir, kiek
rečiau ir...ir, nei...nei, tai...tai,
čia...čia.
Veiksmai gali vykti
arba tuo pačiu metu (vienalaikiai), pvz., Ūkininkas vėl į
dirvą grūdą sėja, ir saulė žeria šviesą iš dangaus
(A. Vencl), arba vienas po kito (veiksmų seka), pvz.,
Išsigandęs berniukas išbėgo laukan, ir netrukus
pasirodė iš už penkiaaukščio namo tamsūs dūmų sūkuriai.
Šios reikšmės ir yra pagrindinės. Vienalaikiškumas ypač
būdingas kartojamiesiems jungtukams: Ir
plazda vėliavos, ir žydi šypsena šviesi.
Aišku, kad
sudedamuosiuose sakiniuose gali būti pabrėžiama ir veiksmo
priežasties reikšmė, kurią turi pirmasis dėmuo, o antrasis
rodo padarinį, pasekmę: Dusulys pradėjo smaugti, ir
jis ilgai sprengsėdavo užpečkyje (K. Bor). Gali turėti
ir sąlygos reikšmės atspalvį (Sulos šuo kieme, ir
pakerta Elžbietai kojas). Nors ir retai, vartojama ir
apibendrinamoji reikšmė: O Guščą nugrūsiu į kapus ir
baigta (B. Sruog). Kartais justi ir priešpriešos
reikšmė: Koks mažas šitas kambarėlis, ir koks
platus, pasauli, tu! (A. Vencl).
Panašūs į
paremiamuosius sakinius būtų su jungtukais ne tai... ne
tai, pvz., Ne tai sąnarių varžtai atsileido, ne tai
širdis nusmuko žemyn (J. Balt). Bet jie retai
tevartojami, be to, taisomi į lyg ir ... lyg ir.
Mažiukas beklykiąs
ir auklė kartu beverkianti
(Žem). Už lango
lijo skalsus lietus ir arkliai kramsnojo šlapią šieną
(J. Gruš). Ir ištiko šiaurus vėjas, ir
nupūtė vainikėlį. Jau ir vienasėdis apeitas,
ir kalba padaryta... (J. Bil). Pro debesis
mėnulis slinko, ir vėjai daužėsi aplinkui (V.
Mont). Prašiau ateiti, ir neatėjo. Čia
muši, čia ėda (arklys). Tai šuo kieme
suamsi, kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas
sugurgžda einančiam po kojų (V. Krėv). Nei
jis man buvo gražus, nei aš jį pažinojau
(A. Vencl).
Abu dėmenys gali
turėti bendrą sakinio dalį (aplinkybę, papildinį ar kokią
nors kitą): Sode lakštingalos čiulbėjo ir volungės
kvatojo, pvz.: O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo
širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis
sustodavo gomury (J. Bil). Pagalvojus apie tai,
Petrui Balsiui kraujas kunkuliuoja krūtinėj ir rankos
savaime gniaužias į kumščius (V. Myk-Put).
Kaip matome, dėmenys,
turintys pavienį (nekartojamąjį) jungtuką ir, nei
(tinka ir skiriamiesiems jungtukams ar, arba)
esti skiriami arba neskiriami kableliais. Kableliais jie
skiriami, kai norima pabrėžti dėmenų savarankiškumą:
Niekad jis apie tai neprasitarė, nei pats tėvas,
budriai jį sekęs, nieko nepastebėjo. (Paprastai sakiniai
esti ilgi, turintys ir šiaip skiriamųjų sakinio dalių).
Kableliais paprastai
neskiriame tuo atveju, kai dėmenys turi bendrą sakinio dalį
ar šalutinį dėmenį (Tuoj pirtis buvo iškūrenta ir
vanonės pradėtos. Naktį žmonės miegojo ir
visur buvo tylu. Kai grįžome namo, tėvas tylėjo ir
motina nieko nesakė); kai dėmenys trumpi ir
artimai susiję (Aušo
ir snigo. Jau rytas artėja ir švinta dangus).
Kai sunku nustatyti
dėmenų savarankiškumo laipsnį, galima skirti ar neskirti
(klaida nelaikoma).
Priešpriešiniai sakiniai
Priešpriešinio
sujungimo sakiniuose vartojami jungtukai o, bet, kiek
rečiau tik, tuo tarpu, vis dėlto,
vis tiek, užtat.
Visiems šiems
sakiniams bendra tai, kad antruoju dėmeniu iškeliamas koks
nors prieštaravimas pirmajame dėmenyje pasakytai minčiai,
pvz., Ji laižė ledus, o abu vaikėzai stovėjo ir
laukė (R. Gran). Ryškesnis kontrastas būdingas dėmenims
su jungtukais bet, tačiau, mažesnis su o.
Suprantama, negali būti paneigta visiškai ta pati mintis: A
yra B, bet A nėra B; kontrastingumas čia sudaromas kuriuo
nors skirtingu aspektu (Tu man patinki, o kitos
mergos man nepatinka (I. Simon). Mažiausia
kontrastingumo turi gretinamoji reikšmė (Šunelis
bėginėjo, uostinėjo, o gaidelis kasinėjo, lesinėjo
(Žem). Tėvas buvo kažkur išėjęs į kaimą, o
motina dirbo laukuose (P. Cvir). Šie atvejai labiausiai
priartėja prie sudedamojo sujungimo, plg. Karalaičio tada
taip pat nebuvę namie, ir vėlei už priėmėją buvusi
jos pamotė, ragana; kartais jie vadinami gretinamuoju
sujungimu. Vis dėlto jungtukas ir labiau
akcentuoja veiksmų vienodumą, o o skirtingumą.
Priešpriešiniams
sakiniams būdingiausia priešpriešos (Manęs niekas nebijo,
o aš turiu visų bijoti), neatitikimo (Visuomet
ilgėjaus skaitymo, bet man visur trūko knygų),
išskiriamoji (Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai
kurmis atsiliko) reikšmė.
Jau visiškai sutemo,
o girios galo nematyti.
Žiemos kelias rengėsi pabėgti, o su medžiais dar
nė vienos rogės neįsuko į meistro kiemą (K. Bor).
Viena išvartė šieną, sugrėbė, sukrovė, o Kaubrio dar
nebuvo (R. Gran). Vienam skauda, o kitas rauda.
Darbo šaknys karčios, bet jo vaisiai saldūs.
Linamina buvo užrakinta, bet Tiešis nenusiminė
(A. Vien). Mama klausinėjo brolį šio bei to, tačiau kalba
nesirišo (V. Bub). Kapai veja užaugo, tačiau
žaizdos širdyje neužgijo. Raudok neraudojęs, bet
ašaros sraujos nebus išraudotos (J. Jan). Kone visi
jau susirinko, tik Petras dar užtruko prie arklių
(J. Sav). Pavalkai buvo geri, tik labai įjuodę nuo
prakaito (J. Balt). Pamušalas buvo prairęs, užtai
viršus apynaujis (M. Sluck). Pūdyti nesupūdys; vis
dėlto gyvuliams bus jis [šienas] nebe toks
(Vaižg).
Gretinamieji panašūs
ir į sudedamuosius: Senis tamsoje kraipė galvą, o
jo veidas šypsojosi (P. Cvir). Pradžiuginsi ne tik
savo žmoną, vaikus, bet ir teismo ponai pasidžiaugs
(I. Simon). Pažemiu šaudė kregždės, o aukštai
skrido miško link neramios varnos (J. Balt).
Skiriamieji sakiniai
Šiais sakiniais
pasakomi nesuderinami reiškiniai bei veiksmai, iš kurių
galimas tik vienas. Taip esti paprastai tik moksliniuose ar
dalykiniuose raštuose, pvz., Arba jūs dirbsite,
arba gyvenimas jus pamokys; grožiniuose veikaluose,
ypač tautosakoje, tokio aiškaus disjunktyvinio sprendimo
nėra, plg. Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė.
Čia ne alternatyva, o meninis minties plėtojimas.
Skiriamuosiuose
sakiniuose dažniausiai vartojami kartojamieji jungtukai
arba...arba, ar...ar, rečiau nekartojamieji arba,
ar. Apskritai skiriamieji sakiniai daug retesni negu
sudedamieji ar priešpriešiniai: Arba aš tave
priveiksiu, arba tu mane pamokysi (J. Jabl).
Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras
kliudo (J. Balt). Ar perkūnija sugriaudė,
ar patrankų šūviai sudundėjo (J. Žiug). Ar
vėjas jį perpūtė, ar pikta akis užkerėjo?.. (V.
Krėv). Ar nakties šalnų dygliai tave įžeidė
giliai, ar saulutės spinduliai per karšti? (V.
Myk-Put). Ar gegutė girioj kukuoja, ar
pilka antelė rypuoja. Paleisk ginklą, arba
skelsiu... (I. Simon). Prie stalo sėsi, Pėliksiuk,
ar lovon tau paduot? (J. Balt). Kaip minėta, dėmenys
su vienu jungtuku gali būti neskiriami: Jų
kumeliai net žvilga arba paršeliai kaip iš pieno
plaukę.
Paremiamieji sakiniai
Paremiamojo sujungimo
dėmenys yra susiję priežastingumo ryšiais, jungiami
jungtukais tai, taigi, tad ar kitokiais
sujungiamaisiais žodžiais (užtat, dėl to, todėl).
Tokie sakiniai nedažni.
Pirmasis dėmuo
dažniausiai reiškia priežastį, antrasis padarinį (Vaikas
kiek paaugo, tai senis vedasi jį namo),
Kartais gali I turėti sąlygos reikšmę (Pasakyk man
negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies),
be to, II dėmuo gali rodyti veiksmų seką (Gaidelis randa
grūdelį, tai senis jį sumala) ar priešpriešą (Aš
prašiau, tai nėjo), tačiau ir čia žymu
priežasties ir padarinio reikšmės.
Tavo galva
neišvargusi, tai man atminsi tris mįsles.
Tėtis mirė, tai ir giminės ne giminės
darosi (A. Vencl). Dėk kiaušinius arba murk
tad ir išrūks tie niekai iš galvos (J.
Balč). Marytei iš tikro buvo sunku, taigi ėmė
pasakoti savo sapną (LzP). Jis visas juodas; tad
jo viso temstant nė nematyti (Vaižg). Jūs
šimtamargiai, todėl jums svetimos mūs ašaros ir
vargas (V. Mont), Tepastato jauną, gražų vaikį,
tuomet nesispirs peršama (Žem).
Sabaliūnas mažus
vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per
bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs
(J. Bil).
(Čia užtatai reiškia todėl, dėl to, ir plg.
priešinamojo sakinio Pamušalas buvo prairęs, užtai
viršus apynaujis jungtuką užtai, reiškiantį
tačiau, o, vis dėlto).
Kaip matome,
pagrindiniai dėmenys esti jungiami ketveriopu būdu. Aišku,
įvairių atspalvių yra ir daugiau. Tai priklauso nuo sakinių
leksinių ar gramatinių ypatybių, plg. nuolaidos atspalvį
suteikia I dėmens tarinio formos (sakyk nesakyk, sakyk
nesakęs, klausyti klauso), dalelyčių, įterpinių,
įvairių kitų modalinių žodžių. Taigi matome, kad minčių
santykius galime pasakyti įvairiai.
Kelių dėmenų
sujungiamieji sakiniai (su trimis ar keliais dėmenimis)
gali būti sąlygiškai skirstomi į dvi grupes: 1) vienarūšių
(vienodų) dėmenų ir 2) skirtingų dėmenų sujungimas.
1. Vienarūšiai dėmenys
jungiami lygiagrečiai su keliais kartojamaisiais jungtukais
(paprastai ir, nei, čia; arba, ar). Jiems
būdingas vienalaikiškumas, ir tariami jie išskaičiuojamąja
intonacija: Ir čerpių buvo, ir medžių buvo,
ir net langams stiklų (I. Simon). Nei
vėjas pūtė, nei giria ūžė, nei ąžuolai lingavo.
Čia vieversys užtribiliuoja ir nutilsta, čia
kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia
varmas subimba (V. Krėv). Ar čia durys, ar
čia stena, ar mergelė guli viena? Ar
šiaurys pūtė, ar upė ištvino, ar perkūnas
griovė, ar žaibas mušė?
2. Dažniau dėmenys
jungiami skirtingais jungtukais (Poetai kiti ieškos
įkvėpimo brangaus; ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo
skaisti, bet vėl, kaip mane, ji apgaus! (Mair).
Santykiai tarp dėmenų
esti įvairūs. a) Visi dėmenys lygiai susiję (I su II, II su
III, III su IV ir t.t.): Ežeras buvo nearti, už kokio
varsto, miške, ir draugas nenorėjo taip toli eiti ir
dar tokiam karšty, bet aš įgundžiau jį (V. Krėv).
b) Gali būti labiau susiję I ir II, o III su abiem:
Princesė ėmė verkti, o kiauliaganis juokavo, ir
lietus smarkiai lijo (J. Balč). c) Labiau susiję II su
III, o abu su I: Šyptelėjo (saulė), rytą
pakirdusi, ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia
jai pati žemė (Vaižg). d) Labiau susiję I su II, o III
su IV, ir bendra I-II sąsaja su III-IV ir t. t. Tik ne
visada lengva tuos santykius nustatyti. Atvejų gali būti ir
kitokių, pvz.:
2.1. Sausumoje jų
(pingvinų) trumpos, pačiame kūno gale esančios kojos
labai varžo judesius, tad paukštis priverstas stovėti
stačias, o vaikščioti gali jie smulkiais žingsniais
(T. Ivan). (I, tad II, o III).
2.2. Ji svajojo
apie karštą Afriką, bet Afrika buvo nepaprastai toli,
ir dabar ji tupėjo aprūdijusiame narvelyje (R.
Lank). Ir saulė švies kaip dabar, ir
medžiai siūbuos, ir paukščiai čiulbės, /
bet jau jisai nei matys, nei girdės, drėgnoje žemelėj
bedūlėdamas (V. Krėv). (Ir I, ir II, ir
III, / bet IV).
2.3. Ogi
metai kiti, ir jis pasistiebs nuo žemės, eis
piemenauti, ir pravers jam šitas mokslas! (I.
Balt). (Ogi I, / ir II, ir III).
2.4. Štai prieš
keletą metų Makščio Janka kiaules ganė ir aš jį dar
botagu šveičiau, / o nūnai jisai jau kunigas,
ir moterys jam rankas bučiuoja (V. Krėv). (I
ir II, / o III, ir IV).