Sudėtinis sakinys
Sudėtinis sakinys
didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro ne vienas
gramatinis (predikatinis) centras (V T), o du (bicentrinė
konstrukcija: V1 T1 V2 T2) ar keli centrai (policentrinė,
arba polipredikatinė, konstrukcija: V1T1, V2T2, V3T3 ...).
Ir semantiniu atžvilgiu juo reiškiamos sudėtingesnės mintys.
Aktuali ir atskirų dėmenų ryšio problema: jungtukai,
atliepiamieji žodžiai (tas, toks, ten, tada, taip ir
t. t.), nuosakų, laikų santykis, pagaliau semantinis tų
dėmenų leksikos bendrumas, anaforiškas substitutų (jis,
šis, tas ir t. t.) vartojimas. (Tai sudėtinį sakinį
artina su
teksto sintakse).
Vis dėlto sudėtinis ir
vientisinis sakiniai turi ir bendrų bruožų: abu sakiniai
pabaigoje turi krintančią intonaciją, daroma pauzė. Atskirai
skaitomi ar rašomi sudėtinio sakinio dėmenys (sakiniai),
atskirai paimti, neturi tokio savarankiškumo, kuris būdingas
vientisiniam sakiniui, pvz., Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė,
plg. Ar vėjai pūtė? (su būtina klausiamąja
intonacija). Tai savita sintaksinė konstrukcija. Paprastai
sakoma, kad sudėtinis susidedąs iš atskirų vientisinių
sakinių. Iš tiesų vientisinis sakinys ir sudėtinio sakinio
dėmuo nėra tapatūs dalykai: pirmasis vartojamas kaip
savarankiškas vienetas, antrasis yra tik sudaromasis
sudėtinio sakinio komponentas.
Sudėtiniai sakiniai
skirstytini į 1) jungtukinius ir 2) bejungtukius, o
jungtukiniai į a) sujungiamuosius ir b) prijungiamuosius.
Atskirti sujungiamiesiems sakiniams nuo prijungiamųjų
paprastai remiamės trimis kriterijais: loginiu, sintaksiniu
ir formaliuoju, t. y. žiūrima, ar sudėtinio sakinio dėmuo
(sakinys išskirtas iš viso sakinio yra aiškus, suprantamas
ar neaiškus (loginis kriterijus), pvz., sakinio Kai oras
giedras, pro langą matau mišką. Dėmuo pro langą matau
mišką yra aiškus, suprantamas, o kitas dėmuo (kai
oras giedras) ne, tai prijungiamasis sakinys. Tuo
tarpu sujungiamojo sakinio dėmenys Gaisras persimetė ant
kitų trobų, ir sudegė pusė miestelio (K. Bor) ir
atskirai abudu aiškūs. Toliau žiūrima, ar vienas dėmuo
priklauso kitam dėmeniui; iš pagrindinio dėmens kyla
klausimas (kada matau?), į kurį atsako šalutinis dėmuo (kai
oras giedras) (sintaksinis kriterijus).
Sujungiamojo sakinio dėmenims tokie klausimai paprastai
negalimi. Lengviausia šalutinį dėmenį nuo pagrindinio
atskirti formaliuoju kriterijumi: pirmasis (šalutinis) turi
prijungiamuosius žodžius (kuris, kas, koks, kada ir
kt.), ypač jungtukus (kad, kai, nes, nors, jei, jog),
o pagrindinis dėmuo gali jungiamųjų žodžių visai
neturėti, gali turėti sujungiamuosius jungtukus (ir, o,
bet, tačiau) arba atliepiamuosius žodžius (tas,
toks, tada ir kt.).
Vis dėlto šie
kriterijai ne visada padeda. Sudėtinio sakinio dėmenų
susijimas toli gražu nevienodas. Labiausiai pažeidžiamas
loginis kriterijus: ne visada pagrindiniai dėmenys aiškesni
už šalutinius (plg. Keista, kodėl jis neatvažiavo. Ar
sužinojai, kada Petras grįš?). O šio sakinio
Juo tolyn į mišką, juo daugiau medžių dėmenų
savarankiškumą bei priklausymą keblu nustatyti. Tik pakeitę
jungtukus (Kuo tolyn..., tuo...), suprasime,
kad I dėmuo šalutinis, o II pagrindinis.
Be to, ir sujungiamojo
sakinio dėmenys esti glaudžiai vienas su kitu susiję (Viename
šito rūmo gale gyveno kelios šeimynos, o kitame gale buvo
kambarys didumo sulig gera kaimo kamara (J.Balt); čia
dėmenis sieja ne tik jungtukas o, bet ir leksinės
priemonės (viename gale kitame gale) bei
tarinių formos (gyveno buvo). Arba sakinio
Ne tik grabui lentos niekam nebuvo gaila, bet dar visi
sumetė pinigų ir užpirko gedulingas mišias už jo vėlę
(K. Bor) komponentai turi abipusius jungiklius (ne
tik..., bet dar...). Prijungiamojo sakinio
pagrindinis dėmuo turi dažnai tokių aiškių siejimo
priemonių, tartum paruošiančių dirvą šalutiniam dėmeniui,
plg.... (buvo) toks didelis, jog... ; ...
(sušuko) taip smarkiai, kad... ir t. t.
Tik bejungtukiai sakiniai atrodo kiek laisvesni, mažiau
susiję, plg. Arkliai suks nugaras pavėjui, šalna rugieną
balins (A. Bern), kur siejama tik išskaičiuojamąja
intonacija. Bejungtukių sakinių ryšys laisviausias.
Patys bejungtukiai
sakiniai esti gana įvairios struktūros. Dauguma jų primena
sujungiamuosius jungtukinius sakinius, tik jungtukų stoką
čia kompensuoja ryškesnė intonacija, kartais ir dėmenų
vienoda žodžių tvarka, tarinio formų koreliacija: Spiegė
vaikai, šaukė moterys, rėkė vyrai (V. Myk-Put).
Mažesnioji bejungtukių
sakinių dalis primena prijungiamuosius sakinius (ypač
patarlėse, priežodžiuose, apskritai tautosakos kalboje). Tos
konstrukcijos paveldėtos iš tų laikų, kai jungtukai dar
nebuvo įsigalėję, pvz., Pasiklausi nepaklysi.
Daug
žinosi greit pasensi. Giliau kasi daugiau rasi.
Kaip matome, pirmieji
komponentai panašūs į sąlygos aplinkybės šalutinius sakinius
(Jei pasiklausi..., Jei daug žinosi...). Vis
dėlto bejungtukiai sakiniai skiriasi nuo atitinkamų
prijungiamųjų: čia sąlyga tėra implicitinė, neatskleista. Ne
visada aiškiai galima parinkti nepasakytus jungtukus (jei
ar kai ir kt.). Taigi jiems trūksta formaliųjų
rodiklių jungtukų. Tai bejungtukiai sakiniai, primenantys
prijungiamuosius.
Patys seniausieji
sakiniai, matyt, buvo vientisiniai. Tai rodytų ir tautosakos
kalba ten jų gausu. Vėliau atsirado bejungtukiai, paskui
sujungiamieji (parataksė), vėliausiai prijungiamieji
(hipotaksė). Šitai liudija ir kitų, ypač archainių, kalbų
senieji raštai. Verta paminėti, kad šnekamojoje kalboje
(ypač vaikų) vientisinių sakinių gana gausu. Tai atsispindi
ir grožinės literatūros (paprastų) veikėjų kalboje: ji
dažniausiai sudaryta iš vientisinių ar bejungtukių sudėtinių
sakinių.
Prijungiamieji
sakiniai, ypač kelių (5-6) laipsnių, pasitaiko tik
autorinėje kalboje, dar dažniau mokslo veikaluose.
Sujungiamieji sakiniai
dar skirstomi į uždaros (t.y. kai jų negalima tęsti,
pridėti, pvz., Taip vyrai po laukus brūzdė, o bobos po
vidų) ir į atviros (kai galima dar pridėti dėmenų, pvz.,
Laukuose bolavo rūkas, tarpais purškė smulkutis lietus
(V. Myk-Put); būtų galima tęsti ..., pūtė
smarkus vėjas ir t. t.) struktūros. Tačiau ne visada
būtų įmanoma objektyviai tas dvi struktūras atskirti.
Sujungiamieji sakiniai
skirstomi pagal jungtukus; galėtų jie būti skirstomi ir
pagal tai, kokius semantinius ryšius (santykius) turi jų
dėmenys; tas skirstymas būtų dar įvairesnis. Tačiau
semantiniai atspalviai dažnai priklausantys ir nuo
konteksto, ir tokie įvairūs, kad sunkiai duodasi
klasifikuojami. Juk dėmenys iškart būna susiję ir laiko
(vienlaikių veiksmų ar veiksmų, vykstančių vienas po kito),
ir priežasties, ir kitais santykiais. Ir neįmanoma
klasifikuoti, tiksliai skirti juos vienus nuo kitų, o galima
tik akcentuoti kurį nors jų aspektą. Sakysime, veiksmų laiko
santykių niekada negalima eliminuoti: juoba priežasties
santykiai negali neturėti ir laiko santykių.
Naudinga, matyt,
žinoti, kokių santykių atspalviai iš viso gali būti tarp
atskirų dėmenų, tačiau ne visada įmanoma nustatyti (net ir
turint kontekstą!), kuris atspalvis vyrauja konkrečiu
atveju. Štai, tarkime, vienalaikių grupei priskirti
komponentai (Televizijos aparatų kasmet darosi vis
daugiau, ir milijonai žmonių prieš mirganti ekraną
praleidžia savo vakarus) turi ir veiksmų sekos (pirmiau
darosi, paskui praleidžia), ir priežasties (kadangi
darosi...) reikšmės atspalvių.
Sintaksiniams
reiškiniams apskritai būdingas sinkretizmas (įvairių
reiškinių ir atspalvių susipynimas), ir ypač jis būdingas
sujungiamojo sakinio dėmenų santykiams, nes čia jungtukų
nedaug tevartojama, todėl jungtukai tokie daugiareikšmiai
(plg. ir, o). Sudedamojo sujungimo sakiniai su
jungtuku ir akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje
skirstomi pagal tokias reikšmes: 1. vienalaikiškumo (Dažnai
po pietų vaikščiodavome po miesto sodą, ir niekad
nesibaigdavo mūsų kalba), 2. veiksmų sekos (Lapai
sušlamo, ir vėl viskas nutilo), 3. priežasties (Tie
dokumentai buvo riebaluoti, ir pelės, juos suradusios,
sudraskė), 4. sąlygos (Sulos šuo kieme, ir pakerta
Elžbietai kojas), 5. pažymimoji (Mieste atsitiktinai
radau pažįstamą žmogų iš Būdviečių, ir tas mane sutiko
parvežti), 6. priešpriešos (Aš rytą išleidau žąsis,
ir nei kokios vištos nebuvo), 7. gretinamoji reikšmė (Visi
ja buvo patenkinti, ir ji pati buvo patenkinta), 8.
apibendrinamoji (Vargsti vargsti žmogus, ir galo nėr).
Tas grupes verta
įsidėmėti, panašios reikšmių grupės, tiesa, ne visos,
būdingos ir kitiems sujungimo atvejams; tačiau konkrečiai
nustatyti reikšminę grupę ne visada įmanoma.