Stilistinis bendraties vartojimas
Veiksmažodis stilistiniu
požiūriu viena reikšmingiausių kalbos dalių.
Veiksmažodžio bendratis
stilistiniu požiūriu įdomi forma. Jos nevaržo nei asmens, nei
skaičiaus, nei laiko, nei nuosakos kategorija. Didžiausia
stilistinę vertę bendratis įgyja, kai ji eina tariniu vienos
ar kitos nuosakos sinonimu:
Pasigavo ožką,
pasikabino gyvai skūrą lupt.
Daukinčiai buvo
neturtingi, kuo išmanė, tuo vertėsi, o pikti liežuviai tuojau
šaipytis, juoktis.
Gyvojoje kalboje ir
grožinėje literatūroje netrūksta pavyzdžių, kai bendratimi
nusakomi tariami arba tik galimi veiksmai, kuriuos kituose
stiliuose įprasta reikšti tariamosios nuosakos formomis:
Joks kelias man
netolimas, joks vargas nesunkus gulbe atplaukt, kregžde
atskrist į tėviškės laukus.
Jei turėčiau jums kokią
priklastį padaryti, verčiau gyvas į peklą įšokti.
Bendraties pasigaunama,
reiškiant savo valią kitam asmeniui, reikalaujant ko nors,
įsakant ar panašiai:
Užmušti
arkliavagį!
Laimingai sugrįžti!
Sudeginti! Tą
knygą sudeginti!
Žodžiu, bendratis tampa
dar vienos nuosakos (liepiamosios) sinonimu.
Kontekste bendratis gali
kaitaliotis su įvairiomis asmenimis nekaitomomis veiksmažodžio
formomis. Dažniausiai bendratis pavaduoja artima jai reikšme
būdinį. Bendraties ir būdinio funkcijų panašumas matyti iš šio
V. Krėvės sakinio:
Senas Kindys buvo
patenkintas, kad ūkis žento ne tik neapleidžiamas, bet nuolat
gerinamas, kad svirnas, kluonas, daržinės visuomet grūste
užgrūstos, tvartuose tiek gyvulių, kiek jam niekados nė
sapnuoti nesisapnavo, kad galima jų tiek turėti.
Kalbant apie bendraties
stilistinį vartojimą, reikia pastebėti, kad ši veiksmažodžio
forma labai svarbi kalbos raiškumui, be to, padeda tiksliau ir
įtaigiau išreikšti įvairius jausmo ir minties niuansus.