Jau esame matę, jog daugelis žodžių, formų bei konstrukcijų tesiskiria tam tikrais reikšmės atspalviais, pavyzdžiui, veiksmažodžiai galvoti ir manyti, daiktavardžiai žaizda ir opa, būdvardžiai greitas ir spartus, išskirtinė aplinkybė Verkia duona, tinginio valgoma ir šalutinis sakinys Verkia duona, kai ją valgo tinginys. Šios skirtybės yra reikšminiai, arba semantiniai, kalbos atspalviai. Be jų, žodžiai, formos bei konstrukcijos dar dažnai skiriasi tuo, kad teikia nevienodą vadinamąją papildomąją informaciją: turi skirtingą ekspresijos, arba raiškumo, galią, žadina skirtingus jausmus, vaizdinius ar asociacijas.

O kas supras, kokia laimė berniūkščiui iš alksnio ar nuo akmens užsiropšti ant kokio nors kuino ir, karčių įsikibus, pasileisti zovada! Ant kuino!.. Geras žirgas tik svajonė. Bet šitos mūsų laimės negalėjo ir nenorėjo suprasti nei arkliai, nei jų šeimininkai, kentėjom nuo vienų ir nuo kitų.

Čia daiktavardis arkliai yra stilistiškai neutralus, jo sinonimas kuinas kelia neigiamas emocijas bei asociacijas, žirgas – teigiamas: šie turi to, ką vadiname emociniais-ekspresiniais atspalviais.

Minėtieji emociniai-ekspresiniai, taip pat vartojimo sferos priedai būdingi ir formoms bei konstrukcijoms.

Kviesdami svečią, galime sakyti: prašau į vidų, prašome į vidų, prašyčiau į vidų, prašytume į vidų. Reikšmė ta pati, bet stilius skiriasi: tiesioginė nuosaka, vienaskaita – oficialus kreipimasis, daugiskaita – mandagesnis kreipimasis, tariamoji nuosaka pabrėžia „kuklinimąsi“, rodo mus esant itin mandagius.

Ta patį turinį galime reikšti trejopu sakiniu: tiesioginiu, klausiamuoju, šaukiamuoju:

Visi tą žino; Kas to nežino? Negi kas to nežino!

Pirmuoju atveju kalba neturi jokių stilistinių priedų – ji stilistiškai neutrali, antruoju ir trečiuoju, atseit, vartojant retorinį klausimą ar sušukimą, teikia papildomąją informaciją: rodo mus jaudinantis, reiškiant savo nuotaiką, santykį su tema, pritariant, gėrintis, piktinantis ir pan.

Imame dar vieną pavyzdį. Trejaip reikšdami sintaksinius santykius, sakome:

Kaltas nekaltas – vis tiek gausi; Nors ir nekaltas, vis tiek gausi; Nepriklausomai nuo to, kad ir nekaltas, vis tiek gausi.

Pirmasis variantas būdingas šnekamajai kalbai, antrasis stilistiškai neutralus, trečiasis turi aiškų knyginės kalbos, tarnybinių raštų antspaudą.

Stilistiniai atspalviai stiliuje vaidina didelį vaidmenį: daro žodį tinkantį, augte įaugantį į sakinį arba juntamą kaip „svetimkūnį“, į sakinį ar kontekstą ,,neįaugantį“ ar skambantį net komiškai.

Kupini energijos ir pasiryžimo, naujakuriai kapstosi savo sklypeliuose, norėdami prasigyventi.

Sakinio dalis Kupini energijos ir pasiryžimo skamba iškilmingai, patetiškai, žodis kapstosi – menkinamai, ,,proziškai“.

Ryšium su sniego apledėjimu „baltojo bado“ pavojus dar padidėjo.

Tad neužtenka žinoti, ką žodis, forma arba konstrukcija reiškia,– reikia žinoti ir kaip jis tai išreiškia, t. y. kokią jis teikia papildomąją informaciją.