Stilistinės sudaiktavardėjusių būdvardžių funkcijos

Eidami tam tikrų daiktavardžių pažyminiais, būdvardžiai kalbos raidoje tampa jų sinonimais ir iškrinta iš savo gramatinės klasės:

Pagaliau ir jam paskutinioji (valanda) atėjo.

Šia būdvardžių ypatybe pasinaudojama ir stilistiniais sumetimais. Be pažymimojo žodžio būdvardžiai vartojami, kai norima ką pasakyti raiškiai, neminint blogo vardo:

Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoji (gyvatė).

Sudaiktavardėjusiais būdvardžiais patarlėse ir priežodžiuose reiškiami apibendrinti asmenys, kokios nors ypatybės turėtojai:

Ankstyvasis dantis rakinėja, vėlybasis akis krapštinėja.

Greitasis patsai susiieško, o lėtajam vėjas užpučia.

Greta įvardžiuotinių apibendrinama reikšme tautosakoje dažnai vartojami ir paprastieji būdvardžiai:

Darbus darbą, kalbus kalbą randa.

Kvailą pažinsi iš kalbos, gudrų – iš darbo.

Tokie pasakymai pasižymi dideliu apibendrinimo laipsniu ir glaustumu. Būdvardžio ypatybė atsiskirti nuo daiktavardžio ir virsti jo sinonimu grožinėje literatūroje praverčia personažams nurodyti:

Skaisti jaunam patiko be jokios puošmenos.

Paėmęs diržą, nudrožk porą kartų skersai, pamatysi: visos ligos žaibais išlakstys, ir ta tavo gražioji taip ims dirbti, kaip ir kitos.

Daiktavardiškai vartodami būdvardžius, papildome leksinių sinonimų atsargas, išvengiame per dažno vienodų žodžių kartojimosi.