Stilistinės įvardžių ypatybės

Asmeniniai įvardžiai, žymintys pirmąjį ar antrąjį vienaskaitos asmenį, dažniausiai vartojami šnekamojoje kalboje; moksliniame, dalykiniame stiliuje jų vengiama, nes čia nereikalinga ekspresija. Kituose stiliuose įvardžiai, vartojami greta veiksmažodžių asmenuojamųjų formų, pabrėžia veiksmo atlikėją.

Trečiąjį asmenį žymintieji įvardžiai – mėgstama siužetinės įtampos plėtojimo priemonė. Dėl to daugelis grožinių kūrinių pradedami taip:

Jis išvydo pasaulį savo didelėmis balkšvomis akimis ankstyvą pavasario rytą. Iš pradžių, kai jis atsistojo ant žemės, jam buvo šalta, jo balta žvilganti oda virpėjo ir silpnos kojos vos jį laikė. Išsigandęs šviesos ir visa ko jį apsupančio, kumeliukas klaikiai sužvingo.

Trečiojo asmens įvardžiais pabrėžiamas kokio nors skaitytojui žinomo personažo nelauktas pasirodymas:

Ir netikėtai Goda pamatė ją! Moteris išdygo kaip iš po žemių.

Įvardžiai praverčia taip pat tada, kai norima ką nors nurodyti eufemiškai, t. y. nepaminint nemalonaus vardo:

Ta pati, o ne kita...

Ji atėjo neprašyta, nors laukta

Pakalnėlėmis, grioveliais, pagiriais.

Raiškumo pasiekiama, kai daiktas ar asmuo pirma pasakomas įvardžiu, o paskui sukonkretinamas daiktavardžiu – priedėliu:

Gerai, kad saulė blėsdama bent juos – vaikus – palieka širdžiai.

Toks minčių reiškimo būdas charakteringas žmonėms, esantiems ypatingos dvasinės būsenos, susijaudinusiems. Pirma pavartotas įvardis yra tarsi signalas klausančiajam, kad toliau eis daiktavardis. kurį jis turi gerai įsidėmėti.

Parodomaisiais, santykiniais ar pažymimaisiais įvardžiais mėgstama pabrėžti asmenis, daiktus, reiškinius ar jų ypatybes:

Tėvai džiaugsmu džiaugėsi: – matai, kokio svečio susilaukė.

Mūsų klipatų komanda dar nebuvo pati klipačiausia,– mes dar vaikščiojome į darbą – lagerio ribose.

Tiek paprastieji, tiek įvardžiuotiniai įvardžiai kalboje vartojami. be ryškesnio skirtumo. Galimybė pasirinkti ilgesnę ar trumpesnę įvardžio formą labai paranki poetams, padeda išlaikyti ritmui reikalingą skiemenų skaičių eilutėje, rasti tikslų sąskambį:

Ne lietus iš Lietuvos padangės,

Ne Baltijos mūs bangų lašai,–

Ašarėlės – mano sesės brangios

Ritasi – verkiu ašai. (S. N.)

Įvardžių naudininkai man, tau, sau kartais virsta beveik dalelytėmis; jie tik sustiprina pasakymą ir įvardiškų funkcijų neatlieka:

Tai jūs čia man sprausitės, varlės! – sukeikė Alena, ir užspyrė dureles pagaliu.

Aš tau kad pasivaipysiu!..

Įsivaizduokite sau, žmogus veda ir pasijunta laimingas.