|
Pagrindiniai lietuvių kalbos
skyrybos principai
ir dažnesnės klaidos
Skyrybos principai (kitaip pagrindai) nėra
tokie ryškūs kaip rašybos, nes čia lemia daugiau veiksnių, todėl
skyryba, apskritai imant, yra laisvesnė. Būna atvejų, kai galima
skirti arba neskirti. Kartais galima skirti arba vienu skyrybos
ženklu, arba kitu: pavyzdžiui, nėra labai aiškių ribų tarp
kablelio ir kabliataškio, tarp dvitaškio ir brūkšnio vartojimo.
Šiaip jau lietuvių kalbos skyryba remiasi trimis
pagrindiniais principais: sintaksiniu, kitaip gramatiniu;
prasminiu, kitaip loginiu; intonaciniu, kitaip
intonaciniu-pauziniu.
Pagal sintaksinį (gramatinį) principą
skiriant reikia atsižvelgti į sakinio žodžių sintaksinius
ryšius. Pavyzdžiui, išskiriami kreipiniai, įterpiniai, nes jie
su sakiniu sintaksiškai nesusiję. Ir priešingai: niekaip
negalima kableliu skirti veiksnį nuo tarinio, nes veiksnys ir
tarinys yra sakinio gramatinis centras.
Remiantis prasminiu (loginiu) principu
skyrybos ženklai sudėtini taip, kad tekstas būtų suprantamas,
aiškus. Juk viena reikš Bausti, negalima atleisti!,
o kita Bausti negalima, atleisti! Arba dabar
galima nebeskirti išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir
pusdalyvinių aplinkybių, bet jei susidaro dviprasmybė, jas
skirti būtina: viena reikš Jiems susitikus, aik štėje
pasigirdo orkestro garsai,
o kita Jiems
susitikus aikštėje,
pasigirdo orkestro garsai.
Pamatę straipsnelio
pavadinimą Gražiausi vokiečiai tikimės, kad bus išvardyti
gražiausi vokiečiai, bet jeigu ten aiškinama, kad vokiečiai
kieno nuomone yra gražesni už kitų tautų žmones, reikėtų
pavadinimo Gražiausi vokiečiai.
Taikant intonacinį principą svarbu
sakinio intonacija, pauzės. Paisydami intonacijos, sakinio gale
rašome arba tašką (taško nerašome tik po antraštės), arba
klaustuką, arba šauktuką (parašyti klaustuką ar šauktuką ne
vienas pamiršta). Įterpinius skaitome žemesniu, neakcentuotu
balsu. Pauzė paprastai daroma ten, kur ir pagal sintaksinį ar
prasminį principą reikėtų dėti skyrybos ženklą. Tačiau
intonacijos ir pauzių negalima suabsoliutinti ir jas visur
žymėti skyrybos ženklais. Pavyzdžiui, sakinyje Drauge
su parskrendančiais paukščiais atgijo ir stiprėjo naujo
gyvenimo viltis grupė Drauge su parskrendančiais
paukščiais intonaciškai ir pauze yra atskirta, bet
sintaksinio ir prasminio pagrindo ją skirti nėra, todėl kablelio
nereikia. Arba įterptų į sakinį išplėstinių dalyvinių,
padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių gale būna ryški pauzė,
todėl daug kas klaidingai deda kablelį tik ten, o reikėtų
išskirti kableliais iš abiejų pusių arba visiškai neskirti:
Gera žinoti, jog tau suklupus, draugai atskubės padėti
taisytina į Gera žinoti, jog, tau suklupus,
draugai atskubės padėti arba kaip įprasčiau po jungtuko
Gera žinoti, jog tau suklupus
draugai atskubės padėti.
Norminė skyryba padeda geriau suvokti tekstą,
išryškinti įvairius minčių niuansus. Meninėje kalboje, kur
stengiamasi perteikti ir emocijas, skyryba gali būti
individualesnė, savitesnė.
Daugelis skyrybos ženklų įvairovę kažkodėl retai
prisimena dažniausiai vartoja tik kablelį (tuo jie panašūs į
savamokslį, pramokusį skambinti fortepijonu vienu pirštu).
Visada reikėtų pagalvoti, kur vietoj kablelio geriau tiktų ar
net būtinas kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys ar kokie kitokie
ženklai.
Lietuvių kalbos normintojai Jonas Jablonskis,
Kazimieras Būga, studijavę Rusijos universitetuose, skyrybą
daugiausia tvarkė pagal rusų kalbos pavyzdį, nors aklai
nekopijavo. Dabar labiau veikia Vakarų Europos kalbos, kur
skyryba kitokia, pavyzdžiui, ten dažniausiai neskiriami
šalutiniai sakiniai, todėl ir lietuvių raštuose nusižengimų
skyrybos normoms daugėja.
Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos normas galima
pasitikrinti N. Sližienės ir A. Valeckienės parengtoje knygoje
Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba (1992) ar bent jau Lietuvių
kalbos žinyne (2000), Mokomajame lietuvių kalbos rašybos ir
kirčiavimo žodyne (2003).
|
|
|