Skambumas

Tikrai jau gerai kalbame, jeigu kalbame ne tik taisyklingai, ne tik aiškiai bei tiksliai, bet ir glaustai, gyvai, vaizdingai, įtaigiai. Bet ir tai dar ne viskas. Dar reikia, kad sakinys ir gerai skambėtų – būtų sklandus, patogus tarti ir malonus klausyti.

Pirmiausia žiūrėkime, ar kalboje nėra garsinių kliuvinių. Sakysim, hiato – negražios vienodų ar panašių balsių sandūros: Sniegas tirpo, o oras dar tebebuvo pagelus. Įvedė jaunąjį į išpuoštą saloną, o paskui, palydos apsupta, duryse pasirodė jaunoji. Odisėjas labai patinka Kalipsei ir ji jį įsimyli.

Gražioje kalboje šitoks balsių susidūrimas, arba kitaip hiatas, vengtinas. Čia vietoj jungtuko o galime pavartoti jungtuką bet: Sniegas tirpo, bet oras... ; galime keisti žodžių tvarką: Į išpuoštą saloną įvedė jaunąjį... ; sakyti: ... ir ši jį pamilsta. 

Vengtinos vienodų skiemenų sandūros: Ko greičiau šalintina viskas, kas kasdien gadina nuotaiką. Tai buvo tada, kai kaimas Jankai dar buvo miško viduryje.

Keičiame žodžių vietą, sakinį kiek pertvarkome: Ko greičiau šalinkime viską, kas kiekvieną. dieną gadina nuotaiką. Vardininką keičiame kilmininku, atsisakome šalutinio sakinio: Tada Jankų kaimas dar buvo miško viduryje.

Vengtinas ir toks atsitiktinis vienodų garsinių junginių kartojimas: Gyvenimą gyvino mėnesienos ir šiaurės pašvaistės. Prasidėjo užtvankos supylimo paruošimo darbai. Čia sakome: Gyvenimą įvairino mėnesienos ir šiaurės pašvaistės. Prasidėjo užtvankos supylimo paruošiamieji darbai.

Kartais į sakinį įsibrauna atsitiktinis rimas: Miške yra daug kirmėlių, kur nekanda gyvulių. Ji ėjo keliu su savo vaikeliu. Tokiu ,,rimu“ taip pat reiktų kratytis: Kai kurios (ne visos) miško kirmėlės nekanda (kanda) gyvulių (gyvulius). Ji ėjo keliu ir vedėsi vaikelį. 

Garsinių junginių kartojimas bei sandūra gali nebūti atsitiktiniai – jie gali būti vartojami sąmoningai ir turėti specialią stilistinę paskirtį. Tautosakoje, šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje esti sakoma: senas senužėlis, jauna jaunystėlė ir kt.; vartojami tautologiniai galininkai, tautologiniai įnagininkai: miegą miegoti, keliu keliauti (pvz.: Aš keleivis keleivėlis, keleliu keliavęs. Aš ne miegą miegojau,– tai dūmužę dūmojau); taip pat asmenuojamosios veiksmažodžio formos ir būdinio samplaikos: plūste plūsti, veržte veržtis.

Sąmoningas atskirų garsų kartojimas skirstomas į du tipus: aliteraciją ir asonansą.

Aliteracija – vienodų arba artimo skambėjimo priebalsių kartojimasis: Patašius ašį tašė, Patašienė žąsį pešė. Sula saldi, gira gardi. Rymo ramunėlė rudenio arimuos ...

Asonansas – vienodo arba artimo skambėjimo balsių kartojimasis:

Garny, garny, 

Apsuk ratą,

Aš tau duosiu

Varlių kapą.

Jį gali sudaryti artimo sąskambio mišrieji dvigarsiai ar šiaip jau garsų junginiai: Koptūrėlis pirktas, Vilniaus mieste rinktas. Trijų palų tvartas, o vidury baltas.

Geroje prozoje kalba turi skilti tokiais gabalais, kuriuos patogu vienu atokvėpiu ištarti. Tikrindami, ar sakinys sklandus, skaitome jį balsu. Vengtini sakiniai, nesiskaidantys į tokius ilgumus, kurių vienu atokvėpiu negalima pasakyti: Mačiau tas nuo ilgomis nemigo naktimis išverktų karčių ašarų paraudonavusias visų apleistos moters akis, tą sunykusį veidą.

Tokį sakinį turime taip pertvarkyti, kad tarp atskirų jų ilgumų nereiktų dirbtinai daryti pauzių: Mačiau tas akis. Visų apleistos moters akis, paraudusias nuo karčių ašarų, išverktų ilgomis nemigo naktimis, tą sunykusį veidą.

Ydingi ir tokie sakiniai: „Brisiaus galas“ yra šuns likimo palyginimas su seno žmogaus, kuris, kada sulaukia senatvės, tampa niekam nereikalingas ir visų apleistas, likimu.

Čia ilgas šalutinis sakinys .nevykusiai įterpiamas į žodžių junginį žmogaus likimas. Dėl to antrasis to junginio žodis per daug atitrūksta. Taisome: Vaizdelyje „Brisiaus galas“ šuns likimą rašytojas palygina su žmogaus likimu: abu jie, sulaukę senatvės, tampa niekam nebereikalingi ir visų apleisti.

Geras sakinys yra toks, kurį skaitydamas randi kame atsikvėpti ir nepritrūksti oro. Bet žodžio menininkai vien tuo nesitenkina; jie siekia darnaus teksto visumos bangavimo:

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrines akys žiūri į mane pro langą...   

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiau prie žiedo karšią kaktą... Motin mano! ar ne tavo rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios? (Šatrijos Ragana).

Rašytoja žodžius parenka bei išdėsto taip, kad epizodėlį skaitome tarsi poezijos kūrinį. Tereikia šiek tiek pakeisti jų tvarką, ir ritmiškas kalbos bangavimas suirs.

Prozos ritmo pamatas – vienodų ir panašių prasminių – intonacinių ilgumų, skiriamų pauzėmis, kartojimasis:

Ir kur jojo,

ir kur ėjo,

kur tik skersną žingsnį žengė,

vis godojo,

vis galvojo, 

kaip mergelė išvaduoti

iš didžio vargelio.

kaip jaunoji išgelbėti

iš didžios nelaimės... (V. K.)

Vienodų ilgumų yra du vietos (ar laiko) aplinkybės šalutiniai sakiniai: Ir kur ..., ir kur ..., trečias kur tik... jau tėra panašaus ilgumo; visai vienodus ilgumus sudaro vis godojo, vis galvojo, vienodų ilgumų yra du šalutiniai papildinio sakiniai: kaip mergelė..., kaip jaunoji...

Prozos ritmas yra labai nepastovus, nuolat kinta. Mat, jis neturi metro.

Sklandžioje kalboje vengtinas toks vienskiemenių žodžių susibėgimas į vieną vietą, kaip šis: Ak, tik kad tu taip toli, taip toli! Tai daro sakinį kapotą, o kalbantįjį verčia mikčioti.

Kartais sakinį daro nesklandų į vieną vietą subėgę prielinksniai: Per į mišką atsiremiantį lauką šuoliavo raitelių būrys.  

Čia. negražios vienskiemenių žodžių – prielinksnių – sandūros: per į. Jų lengvai išvengsime, pažyminio grupę nukeldami po pažymimojo žodžio: Per lauką, atsiremiantį į mišką, šuoliavo... 

Sakinyje per daug kartojamas tas pats kirčiuotas garsas: Akyse mirguliavo nuo suvešėjusių javų laukų spalvų įvairumo. Trys iš eilės einantys dviskiemeniai daiktavardžiai turi kirtį toje pačioje vietoje. Taisome: Laukuose javai taip buvo suvešėję, kad nuo spalvų įvairumo net mirguliavo akyse.