Sinonimų vartojimas

Sinonimai kiekvienam stilistui yra priemonių priemonė. Stiliuje jie atlieka įvairiopą paskirtį. Pirmiausia – padeda išvengti žodžio kartojimosi, įgrystančio skaitytojui arba. klausytojui ir menkinančio kalbos estetinį poveikį:

Poetas pirmasis lietuvių literatų šeimoje įsitaisė nuosavų mašiną. Tai buvo sena taradaika, aplūžęs „Fordas“. Iškilmingai atsilošęs, Binkis sėdėdavęs užpakaly, o šoferis jį vežiodavęs po Laisvės alėją.

Gaidys, apžiūrėjęs visas trobos pakampes, užskrisdavo ant kubilo. O nuo kubilo, kraipydamas galvą, ilgai stebėdavo Urną. Matydamas senį nejudant, jis išlesdavo iš jo barzdos užsilikusius duonos ar varškės trupinius. Karšinčius ir nebandė gaidžio varyti; jis tik šypsojosi iš tokio savo nepajėgumo.   

Vienų karštą dieną, visas suprakaitavęs, jis vilko sunkų nešulį dulkina gatve. bevilkdamas labai pavargo ir atsisėdo pailsėti prie didelių namų. Iš tų namų sklido švelnūs muzikos garsai ir gardžių valgių kvapas. Sėdėdamas džiaugėsi radęs tokią malonią vietą atsipūsti.

Kaip būtų nukentėjęs stilius, jei autoriai nebūtų sugebėję pavartoti tikrojo vardo sinoniminių pakaitų! Jei būtų tenkinęsi. Binkis, Binkis, mašina, mašina, Urnas, Urnas...  

Arba:      

Ir žūrėdama į jūra, mergaitė galvojo: ,,Bangos nuolat paskui viena kitą ritinasi ir lygina pačius kietuosius daiktus. Ir aš, kaip tos bangos, turiu nesiliaudama ieškoti... Dėkui jums už mokslą, greitosios vilnys.“

Baltaragis su Juozapu Cinoku, kailinėti, lazdelėmis pasiremdami, keliavo prie pono dėl ganyklų rokuotis. Iš pradžios ėjo tylomis, žinoma, abudu galvojo. Artinantis prie dvaro, Baltaragis prašneko.

Jei du kartus pasakius bangos, dar ir trečią kartą būtų Dėkui jums už mokslą, greitosios bangos – skaitytojui būtų monotoniška bei atgrasu. Arba jei nebūtų keliavo, o tebūtų ėjo, ėjo.

Dar plg.: 

Vyriausias sūnus Jurgis, įsibridęs į balutę, pradėjo plauti kojas. Ir mazgodamas jas, apnuogintas iki kelių, jis tik kartą dirstelėjo į tėvą.

Kai pagaliau vėl paėmė į savo rankas valdžią, kurią buvo pavedęs didžiajam viziriui, jis pasidarė visai kitoniškas žmogus. Pirmiau jis buvo geros širdies ir visiems malonus, paskui tapo piktas, žiaurus ir negailestingas.

Tačiau toks sinonimų vartojimas tėra dar tik jų „elementarioji matematika“, tėra tik pirmoji pakopa į juose glūdinčias stilistines išgales. Sinonimų tarnyba stiliuje daugiašakė ir įvairialypė – jie įvairiopų jo ypatybių pamatas bei prielaida. Jei turime pakankamai artimos reikšmės žodžių išteklių, galime pasirinkti kaip tik tą, kuris tikslesnis, gyvesnis, vaizdingesnis.

Vis naujos papildomos informacijos – štai ko laukia skaitytojas arba klausytojas iš rašančiojo ar kalbančiojo. Naujo dalykinio patikslinimo – to, kas reiškinį rodytų iš kitų pusių, keltų naujų emocijų, naujų vaizdų. Turėdami įvairių prasminių ir emocinių skirtybių, sinonimai kartojamąjį turinį papildo įvairiopais priedais, jį dalykiškai bei stilistiškai patikslina, paryškina. Todėl taip dažnai bendresnis žodis keičiamas konkretesniu, ,,specialesniu“, vaizdingesniu.

Daiktai, reiškiniai, ypatybės vienas nuo kito skiriasi ir traukia mūsų akis dešimtimis ir šimtais atžvilgių. Laužas ne tik dega – jis ir liepsnoja, pleška, žėruoja, smilksta, rusena; saulė ne tik kaitina – ji kepina, plikina, spigina, svilina, šutina; skausmas esti geliantis, maudžiantis, veriantis, duriantis, diegiantis, smelkiantis. Jei tenkinamės vienu veiksmažodžiu, sakysim, skauda, tikrovę labai suniveliuojame — nutriname visas jos apraiškų skirtybes, jos kitimą. Todėl J. Baltušis sako ne tik skauda ar sopa, bet ir duria, ir diegia, ir veria, todėl Salomėjos Nėries žalčių karieta, vežimas čia rieda, čia traukia, čia dunda, ūžia, pyška. B. Sruogos ,,Dievų miško“ kaliniai gauna komanda: Rytoj ketvirtą valandą ryto išvykstam. Jie vyksta, jie eina, žygiuoja, pūškuoja, Jie tumulinėja, sverdikuliuoja, svyruoja, klumpina, kiūtina, moklina, linguoja, klipatuoja; prieš tai jie dar ir marširavo, ropojo, šliaužė, šlepseno, slinko. O tai – nedaug perdedant – galima sakyti ir yra visas skaitymo žavesys.