Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Šaukiamieji sakiniai

 

Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakomi šaukiamąja intonacija ir reikšti kalbančiojo asmens emocijas: 

Jonas atvažiuoja!

Atvažiuok, Jonai!

Ar Jonas atvažiuoja?! 

Tai šaukiamieji sakiniai, arba tiksliau – tiesioginiai šaukiamieji (1), skatinamieji šaukiamieji (2) ir klausiamieji šaukiamieji (3).

Šaukiamaisiais sakiniais reiškiamos įvairios emocijos:

džiaugsmas – Kokia laimė, kad jūs apsilankėte!

pasigėrėjimas – O Vilniaus bokštai – kaip stebuklas šventas... Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj!

nustebimas – O išsidabinęs kaip! Nauji batai?

nepasitenkinimas – Velniai jį atnešė taip nelaiku!

užuojauta, liūdesys.

Šaukiamojo sakinio reiškiamos emocijos be konteksto ne visuomet aiškios. Pavyzdžiui, sakinys Jonas atvažiavo! gali reikšti ir džiaugsmą, ir nepasitenkinimą, pasipiktinimą,– nelygu intonacija, kuria jis bus ištartas.

Šaukiamajame sakinyje būna specialių žodžių, pabrėžiančių emocinį kalbamojo dalyko vertinimą. Tai jaustukai o, ai, ak, vaje ..., įvardžiai kas, koks, įvardiniai prieveiksmiai kaip, kiek:

O, čia mergelės esama!

Kokios gražios mintys, kokie puikūs sumanymai kilo jų galvose!

Kiek ten uogų ir vaisių!

Ramiau reiškiant jausmus, nurodytųjų įvardžių bei prieveiksmių vietoje pasakomi toks, taip, tiek:

Toks karštis!

Taigi, norint išryškinti minties emocinį nuspalvinimą, vietoj paprasto tiesioginio sakinio vartojamas šaukiamasis. Tuo atveju kartais kiek pakeičiama ir sakinio sandara, pasitelkiama specialių žodžių. Plg.:

Labai gardi rūgštis.                Labai gardi rūgštis!

                                               Tokia gardi rūgštis!

                                               Kokia gardi rūgštis!

                                               Ak tu, gardumėlis rūgšties!

Be šaukiamųjų sakinių neišsiverčia šnekamoji kalba, grožinė literatūra, publicistika, t. y. tos kalbinio bendravimo sritys, kur kalbamasis dalykas dažnai vertinamas ne tik protu, bet ir širdimi. Šaukiamųjų sakinių visai nerasime reikalų raštuose. Retokai pamatysime reiškiant jausmus mokslinio veikalo autorių. Tik kalbėdamas apie kokį nepaprastą dalyką ir mokslininkas neiškenčia nepavartojęs šaukiamojo sakinio:

Populiarioje literatūroje kartojasi vaizdingi samprotavimai, pavyzdžiui, kiek laiko turėtų eiti greitasis traukinys iki artimiausių žvaigždžių. Išeitų dešimtys milijonų metų!