Sakinių su
tiesiogine kalba sintaksinė sandara
Autoriaus kalba su tiesiogine kalba paprastai sudaro vieną tam
tikrą sintaksinį vienetą, susidedantį iš dviejų gramatiškai
savarankiškų dalių, kurias tarpusavyje sieja tam tikras
prasminis ryšys. Pvz.:
Iš schemos matyti, kad
tiesioginė kalba tarytum papildo autoriaus kalbą, atsakydama į
klausimą, ką pasakė mokytoja, tačiau tiesioginės kalbos
čia negalima laikyti autoriaus kalbos sakinio papildiniu, nes ir
autoriaus kalba savo ruožtu papildo tiesioginės kalbos sakinį,
paaiškindama, kas pasakė jau laikas namo, ir tokiu būdu
susiedama ją su visu pasakojimo kontekstu.
Autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos sakiniais žymimų
reiškinių tarpusavio santykio neatitinka ir joks sakinių
sujungimo tipas, nes tiedu reiškiniai neiškelia vienas kito
priežasties, nei tarp jų yra koks sugretinimo, priešpastatymo ar
skiriamasis santykis. Tai dviejų asmenų sakiniai su atskiromis
modalinėmis kategorijomis, žyminčiomis viename sakinyje
autoriaus, o kitame sakinyje jau kito kalbančiojo asmens pažiūrą
į sakomos minties ir realios tikrovės santykį. Dėl to tarp
autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos negali būti intonacijos
vieningumo, kuris yra to paties asmens nuo pradžios iki galo
pasakytame sujungiamajame bei prijungiamajame sakinyje.
Autoriaus kalba dažniausiai reiškiama tik konstatuojamuoju
sakiniu, tuo tarpu kai tiesioginė kalba gali būti reiškiama ir
skatinamuoju, ir klausiamuoju sakiniu.
Vadinasi, tokių sintaksinių vienetų, kurie sudaryti iš autoriaus
kalbos ir tiesioginės kalbos, negalima laikyti nei
prijungiamaisiais, nei sujungiamaisiais sakiniais, juos tinka
vadinti sakiniais su tiesiogine kalba.
Pažymėtina, kad autoriaus kalbos sakinys gali eiti ne tik su
vienu, bet ir su keliais to paties asmens tiesioginės kalbos
sakiniais. Pvz.:
1. Raišelis pagalvojo: Nuo manęs, jo seno draugo, slepia.
Slėpkite, slėpkite, o aš žinau, kad Andrius atvažiuoja. Jeigu
rytoj deputatą siūlys tai ką gi kitą? (P. Cvir.)
2. Užmik, užmik dar,
mano mažas anūkėli. Matai, dar visai tamsu, kuždomis
įkalbinėja senelė ir dar labiau jį klosto antklode. (V.
Krėv.)
Be to, tiesioginė kalba, kai iš konteksto aišku, kas sako jos
žodžius, gali eiti be autoriaus kalbos visai atskiru sakiniu:
3. Galvoja Antanukas ir atsakymo surasti negali. Bet kam gi
yra senelė, kuri viską žino.