Sakinio dalys nėra lygiavertės, vienodos: pirmiausia jos skirstomos į pagrindines ir antrininkes. Kitu atžvilgiu sakinys skaidomas į veiksnio grupę ir į tarimo grupę. Savo ruožtu antrininkės sakinio dalys irgi nevienodos: pažyminys priklauso papildiniui. Todėl jas, remiantis O. Jespersenu, galima suskirstyti rangais. Veiksnys ir tarinys būtų I rango, papildinys ir aplinkybės – II rango, o pažyminiui tektų kartais II, dažniau III rangas.

1. Vientisinės sakinio dalys paprastai reiškiamos vienu (savarankišku) žodžiu (Pavasarį pražydo senelio obelys). Tarnybiniai žodžiai, eidami kartu su savarankiškais žodžiais, irgi sudaro vientisinę sakinio dalį (Jonas vėl sugrįžo iš Kauno).

2. Išplėstinės sakinio dalys reiškiamos dviem ar keliais žodžiais:

     Išplėstinė laiko aplinkybė               Išplėstinė vietos aplinkybė                     Išplėstinis pažyminys

Vieną gražią pavasario dieną              prie Mickų trobelės         privažiuoja dailiu eržilu pakinkytas vežimas.

Vienas išplėstinių sakinio dalių žodis yra sintaksiškai svarbiausias, pagrindinis (dieną, prie trobelės, pakinkytas), prie jo prijungti kiti aplinkybių ar pažyminio grupės žodžiai, kurie patikslina, sukonkretina tą svarbiausiąjį žodį.

3. Sudėtinės sakinio dalys irgi sudarytos iš kelių žodžių, tačiau tie žodžiai glaudžiai tarp savęs susiję (kaip žodžių junginys) ir su kitomis sakinio dalimis santykiuoja kaip ir vienu žodžiu išreikšta sakinio dalimi, kitaip sakant, skiriasi sandara, o sintaksines funkcijas atlieka tas pačias (t. y. turi tą pačią sintaksinę poziciją), pvz.: Jis eina ir Jis gali eiti. Mačiau žmogų ir Mačiau daug žmonių. Vis dėlto yra ir skirtybių. Kartais atskiri sudėtinių sakinio dalių komponentai gali turėti skirtingų sau priklausomų žodžių, plg.: Mačiau didelį būrį jaunų kareivių. Jis man sakėsi viską žinąs.

Dažnai galima įrodyti, kad sakinio dalys yra tikrai sudėtinės. Plg.: Gamykla yra rentabili. Daugelis gamyklų yra rentabilios. Daugelis fabrikų yra rentabilūs. Jis sakosi žinąs. Ji sakosi žinanti. Tarinys yra derinamas su veiksniu. Todėl iš formos (rentabilios) nustatome, kad veiksnys yra būtinai sudėtinis (tarinys mot. giminės formą gauna iš veiksnio II komponento (gamyklų), nes kito sakinio tarinys vyr. giminės formą -ūs gauna irgi iš II komponento (fabrikų); o ne pagal prasmę derinamas, kaip neretai tvirtinama). Kita vertus, tarinys irgi būtinai sudėtinis, nes veiksnio formos lemia tarinio formas -os ar -ūs; vieno yra tariniui aiškiai nepakanka. Vadinasi, daugelis gamyklų – sudėtinis veiksnys, yra rentabilios – sudėtinis tarinys. Tą patį (dėl derinimo) galima pasakyti ir apie sakosi žinąs / žinanti.

Sudėtinių sakinio dalių komponentai glaudžiau susiję negu išplėstinių, šie gali būti lengvai praleidžiami.

4. Samplaikinės sakinio dalys (ėjo ėjo, bėgte bėgo, ežerai ežeriukai, dalią dalužę, maža maža, vargais negalais) skiriasi nuo sudėtinių tuo, kad čia II komponentas nei gramatiškai, nei leksiškai nieko naujo nesuteikia, o tik (emociškai) pabrėžia, paryškina I komponentą. Šiuo atžvilgiu skiriasi net tokios artimos konstrukcijos kaip ėmė sakyti ir ėmė ir pasakė (I – sudėtinė, II – samplaikinė). Mat pirmuoju atveju ėmė yra sintaksiškai vyraujantis komponentas, jam priklauso sakyti, o šis svarbesnis leksiškai (jame glūdi tarinio leksinis turinys), taigi abu turi savarankiškumo. To negalima pasakyti apie ėmė ir pasakė: leksiškai svarbesnis komponentas pasakė turi tas pačias gramatines formas; ėmė čia nieko nauja neduoda, o tik pabrėžia, modifikuoja, suteikia nežymių atspalvių.

Žinoma, yra ir tarpinių atvejų, kaip paprastai esti visada kalboje. Sudėtingus reiškinius ne visuomet įmanoma įsprausti į atskirus skyrelius. Atrodytų, kad frazeologizmus sintaksėje vertėtų laikyti neskaidomais vienetais: juk žodis ar leksema, šiaip ar taip yra žemesnio lygmens vienetas (kaip ir analitinės žodžio formos) negu sakinys. Į tai reikėtų atsižvelgti skaidant sakinį ir juos traktuoti kaip samplaikines konstrukcijas.

5. Sakinio dalių kiekis irgi paini problema. Be penkių svarbesnių sakinio dalių (veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio, aplinkybių), yra dar priedėlis, predikatinis pažyminys. Aplinkybės skirstomos į vietos, laiko, būdo, tikslo, priežasties, sąlygos, nuolaidos. Tačiau čia nėra vienodumo: vieni siūlo dar smulkiau skirstyti, pvz., aplinkybių randa net 26 rūšis (V. Nikitinas), papildinys irgi dar skaidytinas; kiti siūlo mažinti aplinkybių skaičių (J. Žiugžda, J. Balkevičius).

Sakinio dalių sinkretizmas. Ne visada įmanoma nustatyti, kuri čia sakinio dalis, nes yra tarpinių atvejų. Jei formos yra tapačios, o funkcijos ar reikšmės skirtingos, toks reiškinys ir vadinamas sinkretizmu (gr. synkretismos „sujungimas, susiliejimas, neišskyrimas“).

Sakinio dalių apibūdinimas. Sakinio dalių požymiai šie:

veiksnio – 1) sakinio organizuojamasis vaidmuo, 2) susijimas su tariniu (lemia tarinio formas), 3) bazė – vardininkas, 4) fakultatyviai reikalauja pažyminio;

tarinio – 1) sakinio organizuojamasis vaidmuo, 2) sakinio predikacijos ir aktualizacijos (santykio su tikrove, t. y. potencialumo, arba galimumo, virtimas realumu) reiškimas, 3) susijimas su veiksniu (gauna veiksnio formas), tos sąsajos būtinumas – visi veiksniai susiję su visais tarimais, kai jie visi vienarūšiai (Vi, V₂, V₃ T₁, T₂, T₃), 4) bazė – veiksmažodis, 5) papildinio ir aplinkybių reikalavimas („valdymas“);

papildinio – 1) sintaksinis priklausymas tariniui (dažnai būtinas), 2) bazė – netiesioginis linksnis (išskyrus vietininką), 3) fakultatyviai reikalauja pažyminio;

pažyminio – 1) gali priklausyti visoms sakinio dalims, ypač išreikštoms daiktavardžiu, 2) bazė – būdvardis.;

aplinkybės – 1) priklausymas tariniui, 2) bazė – prieveiksmis.

Visos sakinio dalys, ypač antrininkės, konkretizuoja, smulkiau apibūdina gramatiškai svarbesniąją sakinio dalį, t. y. susiaurina jos leksinę apimtį, plg.: Petro tėvas arė didįjį lauką. Tėvas arė lauką. Tėvas arė. I sakinyje žinome ir ką arė, ir kieno tėvas, ir kokį lauką. Šitų ypatybių neturi dalelytės, modaliniai žodžiai. Jų funkcijos kitokios, plg. Net tėvas arė. Šiuo atveju pabrėžiami kiti dalykai: 1) tėvas paprastai neardavo, 2) visi arė. Modaliniai žodžiai rodo veiksmo tikrumą (iš tikrųjų, be abejo), abejonę (gal, rasi) ir kt. Tuo ir skiriasi nuo sakinio dalių.