Labai dažnas retorinio klausimo ir sušukimo palydovas yra retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį asmenį ar veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus. Jis eina sakinių pradžioje, jų gale arba būna į juos įsiterpęs. Tačiau tie kreipiniai nereti ir tiesioginiuose sakiniuose.

Vartodamas šią stilistine priemonę, J. Baltušis sako:

Tai būk pašlovintas, žmogau kūrėjau, amžinai besiveržiąs į aukštį, erdvę, tyras dangaus žydrynes.

E. Mieželaitis kreipiasi į V. Kudirką:

Tu buvai daktaras, tu galėjai, kaip ir kiti daktarai, pasirinkti „trupinį aukso“, „gardaus valgio šaukštą“ ir gydyti žmogaus kūną...

Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, – tas kąsnis buvo tavo gyvenimas...

Kitas poetas kalbasi su upe, tarsi su žmogumi:

Ar tu mane šauki?.. (A. Všt.)

Gali būti ir atvirkščiai: čia nesantis asmuo kreipiasi į mus, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries eilėraštyje:

Su nesančiu asmeniu kalbamasi tarsi su esančiu, su negyvu daiktu – tarsi su gyvu. Tai daro mūsų kalbą itin įtaigią.