Rašybos
sąvoka, pagrindiniai principai ir dažnesnės klaidos
Rašybos sąvoka apima
grafiką ir ortografiją (gr. grapho ,,rašau,
orthos ,,taisyklingas).
Grafika tai rašto
ženklų sistema, skirta tam tikrai informacijai perteikti raštu:
raidės, kirčio bei priegaidės, apostrofo ženklai, brūkšnelis,
visi skyrybos ženklai ir kt. Kalbant apie rašybą, grafika
paprastai laikomos raidės ir jų santykis su kalbos garsais.
Rašybai svarbiausia, kokius garsus žymi raidės ir kaip jas
skaityti įvairiais atvejais.
Ortografija tai
žodžių ir jų formų rašymo taisyklių visuma. Grafikos
taisyklės nustato raidžių funkcijas, o ortografijos taisyklės
kaip rašyti konkrečius žodžius.
Lietuvių kalbos rašyba
remiasi daugiausia fonetiniu ir morfologiniu, be
to, šiek tiek tradiciniu principu. Kiekvienas jų yra
savaip susijęs su grafikos taisyklėmis.
Remiantis fonetiniu
principu žodžiai rašomi taip, kaip girdimi, pvz.: paukštis,
skirpstas, barška, kanda, aukštas, baikštus, sluoksnis, lizdas,
griozdė, švogždė.
Morfologinis principas
reikalauja tas pačias morfemas rašyti vienodai,
neatsižvelgiant į jų tarimo skirtumus, pvz.: segu, segti,
segdamas, segtukas. Morfologinė rašyba nesutampa su
fonetine, kai garsai, kalbos sraute veikiami kitų garsų, pakinta
pagal tam tikrus fonetikos dėsnius ir žodžiai vienaip tariami, o
kitaip rašomi, pvz.: segti, segtukas; užsuko, užžėlė
(tariame sekti, sektukas; usuko, užėle).
Morfologinis principas
daugiausia taikomas rašant priebalses, mažiau balses. Tos
pačios reikšminės žodžių dalys (šaknys to paties žodžio formose
ir bendrašakniuose žodžiuose, priesagos, priešdėliai, galūnės to
paties ar panašaus darybinio tipo žodžiuose) rašomos vienodai,
pvz.: rūgti, rūgsta, rūgo, rūgtų, rūgštus, rūgštynės; išeiti,
išgirsti, išsemti; gulsčias, kniūpsčias, klūpsčias; širdys,
akys, pušys; kalnas, kelias, elnias; dirba, audžia, kelia,
verpia, veja.
Tam tikrais atvejais
morfemos rašomos remiantis ne morfologiniu, o fonetiniu
principu. Pavyzdžiui, gana dažnai bendrašakniuose žodžiuose
pastovūs šaknies elementai yra tik priebalsiai, o balsiai
skiriasi, pvz.: svirti, svyra, sverti, svėrė, svaras, svoris.
Šaknies balsiai visada rašomi fonetiškai.
Fonetiškai rašomi
dėl pozicijos pakitę priebalsiai, plg.: gaidys, gaidžio;
pats, pačiam, seniai istoriškai pakitę priebalsiai, plg.:
meta, mesti (< met + ti), mesiu (< met +
siu); lūžo, lūšna (< lūž + sna); dega, dek
(< deg + k).
Fonetiškai rašomi tokie
žodžiai, kurie darybiškai nebesiejami su kitais tos pačios
šaknies žodžiais, pvz.: anksti, ankštas, daiktas, inkstas,
lukštas, rykštė, skirpstas, lazda, lizdas ir kt. Tik vienas
kitas žodis dėl įsigalėjusios tradicijos rašomas fonetiškai,
nors dar palyginti nesunkiai gali būti susiejamas su kitais tos
pačios šaknies žodžiais, pvz.: sluoksnis (plg.:
sluoguoti, slėgti), aukštas (plg.: augo, augus),
dičkis (plg.: didis, didžio), juočkis (plg.
juodas).
Remiantis tradiciniu
principu žodžiai ar atskiros morfemos rašomi taip, kaip iš
seno įprasta juos rašyti. Pvz., nosinėmis ą, ę, į, ų
žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių an, en, in, un,
bet seniai jau nebetariami pro nosį, pvz.: sąjunga, ąžuolas,
gerąją, skųsti, sąla, įsnauja, įsčios.
Iš tradicijos raide i
žymimas priebalsių minkštumas, rašoma arba nerašoma priebalsė
j žodžio pradžioje prieš dvibalsį ie, pvz.: iena,
iešmas, bet Jieznas, Jiesia ir kt.
Nors lietuvių kalbos rašybos principai pakankamai
aiškūs, o ir pats raštas gana patogus, nes, kaip ir daugelio
Europos kalbų, yra pagrįstas lotyniškų rašmenų abėcėle (tik
aklieji naudojasi įvairių kombinacijų šešių iškilių taškelių
Brailio raštu ir skaito jį pirštais), vis dėlto rašybos
klaidų daroma nemaža. Čia nešnekame apie menkiau
išsilavinusius visuomenės narius. Rašybos klaidų šmėkštelėja ir
televizorių ekranuose, pasitaiko kai kuriuose spaudos
leidiniuose, kanceliariniuose įstaigų raštuose ir kitur.
Daugiausia daroma žodžių rašymo kartu ir atskirai
klaidų: dažniau parašoma skyrium, kur reikėtų drauge, bet
neretai ir atvirkščiai: parašoma drauge, kur reikėtų skyrium.
Antroje vietoje pagal dažnumą yra nosinių balsių
rašymas arba nerašymas (ypač žodžių šaknyse).
Trečioje vietoje ilgųjų ir trumpųjų balsių
painiojimas (ypač tose Lietuvos vietose, kur tariant trumpieji
kirčiuoti balsiai ilginami, o nekirčiuoti ilgieji balsiai
trumpinami).
Neretos ir balsių kokybės klaidos, ypač rašant
ė, o; ie, uo: ir kirčiuotus, ir dar dažniau nekirčiuotus.
Pasitaiko rašybos klaidų, kai netaikomas
morfologinis principas rašant supanašėjusius priebalsius arba
žodžių galūnes.
Dėl anglų, vokiečių kalbų įtakos vis daugėja
didžiųjų raidžių vartojimo klaidų (ypač rašant sudėtinius
pavadinimus).
Kitos rašybos klaidos retesnės, labiau
atsitiktinės.