Prijungiamieji sakiniai
Prijungiamojo sakinio sąvoka.
Sudėtinis sakinys gali būti sudarytas iš dviejų (ar kelių)
gramatiškai vienas kitam priklausomų dėmenų (sakinių).
Savarankiškas, nepriklausomas dėmuo (sakinys) vadinamas
pagrindiniu, o prie jo prijungtas, jam priklausantis, užimantis
viso sakinio struktūroje žemesnį rangą šalutiniu. Visas
sakinys, susidedantis iš pagrindinio ir šalutinio dėmens,
vadinamas prijungiamuoju sakiniu. Pavyzdžiui, sakinyje
Mykolas nuėjo prie ugniavietės ir laukia, kol bandelės baigs
kepti pagrindinis dėmuo yra pirmasis Mykolas nuėjo prie
ugniavietės ir laukia, o antrasis kol bandelės baigs
kepti yra šalutinis, nes jis priklauso pirmajam dėmeniui,
yra prijungtas prie jo jungtuku kol. Tą jo priklausymą
čia rodo prijungiamasis žodis kol ir tai, kad jis atsako
į tarinio klausimą
ko laukia?
Priklausydami pagrindiniam sakiniui, įvairių rūšių šalutiniai
sakiniai primena vientisinio sakinio dalis. Tačiau nuo pastarųjų
jie skiriasi tuo, kad turi svarbiausius sakinio požymius
predikatyvumą, predikatinį sakinio centrą (veiksnį ir tarinį
dvinariame sakinyje arba vieną jų vienanariame sakinyje).
Kitas labai svarbus skiriamasis šalutinio sakinio požymis, kad
jis visada prasideda kokiu nors prijungiamuoju žodžiu
(prijungiamuoju jungtuku ar santykiniu įvardžiu bei
prieveiksmiu). Tas prijungiamasis žodis padaro šalutinį sakinį
nesavarankišką, galintį užimti tik priklausomąją poziciją.
Prijungiamieji žodžiai. Prie pagrindimo sakinio šalutinis
sakinys prijungiamas atitinkamais prijungiamaisiais žodžiais,
kurie dažnai būna ir šalutinio sakinio rūšies rodikliai, rodo jo
santykį su pagrindiniu, iš dviejų ar kelių tarpusavy susijusių
sakinių vieną iš jų paverčia šalutiniu. Todėl galima sakyti, kad
prijungiamieji žodžiai yra patys svarbiausi formalieji
prijungimo indikatoriai. Be prijungiamųjų žodžių šalutinių
sakinių nebūna. Sudėtinius sakinius, sudarytus be prijungiamųjų
žodžių, daugumas lietuvių kalbos tyrinėtojų laiko
sujungiamaisiais sakiniais arba savita sudėtinių sakinių rūšimi
net ir tuo atveju, kai jų tarpusavio santykiai panašūs į
prijungiamųjų sakinių.
Formaliųjų prijungimo
rodiklių funkcijas gali atlikti šie dažniausiai vartojami
prijungiamieji žodžiai: 1) prijungiamieji jungtukai:
ar, jog, jei(gu), iki, kad, kadangi, kai, lyg,
negu, nes, nors, tartum, vos; 2) santykiniai įvardžiai:
kas, koks, -ia, kuris, keli, -ios (įvairių linksnių);
3) santykiniai prieveiksmiai: kada, kaip, kiek, kodėl,
ko, kur.
Kai kurie prijungiamieji
jungtukai yra daugiareikšmiai, jungiantys įvairių rūšių
šalutinius sakinius. Dažnesni iš jų yra šie: kad, jog, ar.
Kitais jų dažniausiai prijungiami tik vienos rūšies
šalutiniai sakiniai; pvz., jungtukais kai, iki, ligi, vos
jungiami šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai; kaip, lyg,
tartum, tarsi būdo aplinkybės (lyginamieji) sakiniai;
kadangi, nes priežasties aplinkybės; jei(gu)
sąlygos aplinkybės; nors (ir), tegu (ir)
nuolaidos aplinkybės sakiniai.
Be pavienių (vieninių)
jungtukų, kurie eina tik šalutiniame sakinyje, yra porinių
jungtukų, kurių pirmoji dalis eina šalutiniame sakinyje, visada
prieš pagrindinį sakinį, o antroji pagrindiniame sakinyje:
kai...tai, iki (ligi)...tai, juo...juo, juo...tuo,
kuo...tuo, kadangi...tai; jeigu...tai; nors (ir)...bet
(tačiau,
vis dėlto).
Santykiniai įvardžiai ir prieveiksmiai, galintys eiti
prijungiamaisiais žodžiais (visi jie prasideda k raide!),
sudėtiniame prijungiamajame sakinyje atlieka dvejopą vaidmenį:
pirma, jais prijungiami šalutiniai sakiniai prie pagrindinio,
antra, jie eina dar ir kuria nors šalutinio sakinio dalimi,
būtent: veiksniu, tarinio vardine dalimi, papildiniu, pažyminiu,
kuria nors aplinkybe, nors jais būtų prijungti tos pačios rūšies
šalutiniai sakiniai. Pavyzdžiui:
Visi šie sakiniai,
atsakantys į tą patį klausimą ko nežinau? yra
šalutiniai papildinio sakiniai. Tačiau pačiame šalutiniame
sakinyje prijungiamųjų žodžių vaidmuo skirtingas: eina jie
skirtingomis sakinio dalimis, kurių formą daugiausia lemia šio
sakinio valentinės (junglumo) ypatybės. Vadinasi, santykiniai
įvardžiai ir prieveiksmiai turi savarankišką vaidmenį. O
jungtukai rodo tik santykį tarp sakinių.
Santykiniai įvardžiai ir
kai kurie prieveiksmiai turi dar vieną ypatumą: jie gali eiti su
įvairiais prielinksniais, sudaryti prielinksnines konstrukcijas,
pvz., apie kurį, iš kurio, nuo kurio, prie kurio, į kurį; iš
kur, nuo kada.
Atliepiamieji žodžiai.
Savotiško ryšio
tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio vaidmenį atlieka
atliepiamieji žodžiai, kurie kartu su prijungiamaisiais
žodžiais vadinami koreliatais. Tai pagrindinio sakinio
elementai, jo sudedamosios dalys, kurios pagrindinį sakinį
dažniausiai padaro nepakankamai aiškų, tarsi nebaigtą. Vienais
atvejais atliepiamasis žodis yra būtinas, o kitais ne:
sakinyje Vanduo buvo toks šaltas, kad gėlė sąnarius
be atliepiamojo žodžio toks, galima sakyti, neįmanoma
išsiversti, o sakinyje Kur šeimininkė ilgai miega, ten
kiaulės visuomet žviegia atliepiamojo žodžio ten
galėtų ir nebūti. Yra lietuvių kalboje ir tokių prijungiamųjų
sakinių, kuriuose atliepiamasis žodis negalimas. Pavyzdys čia
galėtų būti priežasties jungtukas nes, kuris niekada
neturi atliepiamojo žodžio (atliepinio) pagrindiniame sakinyje,
taip pat niekada nesudaro jungtukų poros.
Atliepiamieji žodžiai reiškiami šitokiomis morfologinėmis
priemonėmis:
1) įvardžiais
tas, toks, toks pat, tai, visa, visatai (bevardės giminės
formos);
2) prieveiksmiais
tada, taip, ten, tiek, todėl
(dėl to), tuomet; tam, po to, už tai, čia, visada,
visur.
Daugelis atliepiamųjų žodžių linkę sudaryti poras, santykiuoti
su atitinkamais prijungiamaisiais žodžiais. Nemažai jų vienas
nuo kito skiriasi tik pirmąja raide (prijungiamasis žodis
prasideda k raide, o atliepiamasis t):
kas...tas;
koks...toks; kada...tada; kaip...taip; kiek...tiek; kol...tol.
Kiti jų gerokai
daugiau skiriasi nuo prijungiamųjų žodžių: kai...tada;
toks...kad (jog); taip...kad (jog);
tiek...kad (jog); todėl
(dėl to) ...kad; tam...kad; ten... kur.
Kai prijungiamasis žodis
yra santykinis įvardis ar prieveiksmis, šalutinis sakinys
dažniausiai eina prieš pagrindinį sakinį, prieš atliepiamąjį
žodį: Koks medis, tokie ir lapai; o
prijungiamuoju jungtuku prasidedantis šalutinis sakinys eina po
atliepiamojo žodžio: Aš taip nustebau, kad nė žodžio
negalėjau atsakyti.
Šalutinio sakinio vieta.
Pagrindinio
sakinio atžvilgiu šalutinio sakinio vieta gali būti trejopa: 1)
prieš pagrindinį sakinį; 2) viduryje pagrindinio sakinio
(įsiterpęs į jo vidurį) ir 3) po pagrindinio sakinio.
1. Prieš pagrindinį sakinį
visada eina poriniais jungtukais prijungti šalutiniai sakiniai
(pirmoji jungtuko dalis eina šalutiniame, o antroji
pagrindiniame sakinyje): Kai Vytukas arčiau su
Jonuku susipažino, tai pats nueidavo pusbrolio palapinėje
pasėdėti (P. Maš). Juo ilgiau aš žiūriu,
tuo aiškesnė man žemė (E. Miež). Jei
aklas aklą ves, tai abudu į duobę įkris. Nors
tvirtovės sienos griuvo, tačiau išlikusieji
gruzinai nutarė gyvi nepasiduoti (A. Vien).
Prieš pagrindinį sakinį
dažniausiai eina priežasties jungtuku kadangi prijungti
šalutiniai sakiniai: Kadangi buvo jau vėlus
vakaras, reikėjo kur nors apsistoti pasilsėti.
Prieš pagrindinį sakinį
šalutiniai sakiniai dažniausiai eina ir tokiuose sudėtiniuose
prijungiamuosiuose sakiniuose, kuriais dažnai pasakomi pastovūs
sustabarėję posakiai, patarlės bei priežodžiai: Kas
daug girias, tas mažai dirba. Kokia
galva, toks ir protas (J. Jabl). Ko
ieškojo, tą ir rado. Kaip pasiklosi,
taip išmiegosi. Kur kirvis, ten
ir kotas.
Kitais atvejais šalutinis
sakinys pasakomas prieš pagrindinį inversiškai, t. y. tada, kai
norima tuo sakiniu ką nors pabrėžti, akcentuoti: Kad
Vilius moka peštis, jis jau žinojo iš seniau (I. Simon).
Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino (J. Bil).
2. Į pagrindinio sakinio
vidurį šalutinis sakinys dažniausiai įsiterpia tada, kai jis
paaiškina ne gale, o viduryje esančią kurią nors pagrindinio
sakinio dalį: Gintaras, kurį delne laikau, šviečia
kaip saulė. (E. Miež). Už pakelės griovių, kuriuose
dar telkšojo vanduo, abipus ėjo takas (V. Myk-Put).
Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo, ar mes klausome, ir vėl
skaitė toliau (A. Vencl). Jonas ilgai nesumojo, kas
atsakyti, ir krypavo lyg neprakalbėdamas (Vaižg).
Ten, kur vilkų pėdsakas krypo nuo kelelio į mišką,
eigulys sustojo (J. Sok).
3. Po pagrindinio sakinio visada eina šalutiniai sakiniai,
prijungti priežasties jungtuku nes, lyginamaisiais
jungtukais kaip, negu, nei (po pagrindiniame sakinyje
esančių aukštesniojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmiu), taip
pat jungtukais kad, jog, turinčiais atliepiamuosius
žodžius: Vasarojaus niekas nepasėjo, nes nebuvo nei
sėklos, nei arklių (A. Vencl). Negaliu suteikti jai
didesnės galybės, kaip ji dabar turi (J. Balč).
Tačiau atostogos nutrūko anksčiau, negu buvo numatyta.
Saulė, pakilusi į patį vidurį dangaus, taip kaitino, kad
vyrai turėjo užsidėti šiaudines skrybėles (V. Myk-Put).
Joms teko dabar tokia garbė, tiek laimės, jog ir
apsakyti sunku (J. Balč). Avelės buvo tokios smalsios,
jog seneliukas vos spėdavo paskui jas eiti.
Atkelti tokius sakinius
prieš pagrindinį sakinį neįmanoma.
Tik po pagrindinio sakinio
eina veiksnio ir papildinio sakiniai, prijungti jungtuku jog
be atliepiamojo žodžio: Buvo matyti, jog kaimynas
ruošėsi sutikti ne bet kokius svečius (Vaižg). Aplinkui
šnekėjo, jog kitais metais nebuvę tokios daugybės žmonių
(Žem).
Prijungiamųjų sakinių
klasifikacija.
Lietuvių kalbos vadovėliuose šalutiniai dėmenys klasifikuojami
pagal tai, kurią pagrindinio dėmens dalį jie atstoja arba
plačiau paaiškina. Kitaip tariant, žiūrima, kurios pagrindinio
dėmens dalies pozicijoje eina šalutinis dėmuo, kurios sakinio
dalies turinį jis išplečia, paryškina. Todėl skiriami šalutiniai
veiksnio, tarinio ir kt. dėmenys. Nustatyti jų rūšis beveik
visada padeda atitinkamas klausimas, be to, ir kiti požymiai.
Paprastai vadovaujamasi
tokiais šalutinių dėmenų klasifikacijos kriterijais: 1) iš
pagrindinio dėmens sprendžiame, kokią sintaksinę funkciją
atlieka šalutinis dėmuo (paprastai išryškiname atitinkamais
klausimais), 2) iš pagrindinio dėmens atliepiamojo žodžio (pvz.,
jei tas, tai prijungs šalutinį veiksnio dėmenį, jei
ten šal. vietos aplinkybės dėmenį), 3) iš šalutinio dėmens
prijungiamojo žodžio (čia padeda ne visi, o labiausiai šie:
jei pradeda šal. sąlygos apl. dėmenį, nes, kadangi
šal. priežasties apl. dėmenį, nors, kad ir šal.
nuolaidos apl. dėmenį; kiti jungiamieji žodžiai irgi yra
šalutinio dėmens rūšies rodikliai: juo, tartum; kai, kur,
tačiau ne tokie apibrėžti). Kiti kriterijai tepadeda tik
atskiroms šalutinių dėmenų rūšims: kad su tariamosios
nuosakos tariniu (ypač kai postpozicinis) dažniausiai rodo šal.
tikslo apl. dėmenį ir t. t.
Nors įvairių rūšių
šalutiniai sakiniai daugeliu atvejų prilygsta vientisinio
sakinio dalims, tačiau tarp jų yra nemažas ir skirtumas.
Šalutiniais sakiniais galima pasakyti kur kas sudėtingesnius ir
įvairesnius prasminius atspalvius negu vientisinio sakinio
dalimis. Antai priežasties, sąlygos ir nuolaidos šalutiniai
sakiniai tiksliau parodo priežasties, sąlygos ir nuolaidos
santykius negu atitinkamos vientisinio sakinio dalys. Taigi
šalutiniu sakiniu mes galime pasakyti daugiau negu kuria nors
gramatine forma.
Dažniausiai įprasta skirti
šias šalutinių sakinių rūšis: 1) veiksnio, 2) tarinio, 3)
papildinio, 4) pažyminio ir 5) aplinkybių (vietos, laiko, būdo,
priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo).
Yra ir kitokių
prijungiamųjų sakinių klasifikacijų. J. Balkevičius šalia
tradicinės klasifikacijos yra davęs ir šalutinių sakinių
tipus: a) atstojančiuosius vientisines sakinio dalis ir
b) aiškinančiuosius vientisines sakinio dalis, o
pastarieji dar skirstomi į 1) apibūdinamuosius
(atskleidžia vidinį sakinio dalies turinį: Tol mokomės,
kol gyvi), 2) nusakomuosius
(paaiškina sakinio dalį, iškeldami aikštėn visai naują veiksmą
ar įvykį: Avelės buvo tokios smalsios, jog seneliukas vos
spėdavo paskui jas eiti) ir 3) palyginamuosius
(aiškina sakinio dalis, lygindami jas su kokiu kitu
...reiškiniu: Koks artojas, toks ir arklas).
V.Ambrazas pateikė naują
prijungiamųjų sakinių klasifikaciją (apimančią visus šiuos
sakinius, o ne jų tipus). Ja remiamasi ir LKG (Lietuvių kalbos
gramatika) III 798-803, 806-908. Čia prijungiamieji sakiniai
skirstomi į funkcinio ir semantinio prijungimo
sakinius.
Semantinio prijungimo
sakiniai beveik nesiskiria nuo ankstesnės tradicinės
prijungiamųjų sakinių su šalutiniais aplinkybių dėmenimis
klasifikacijos, tik dalis būdo aplinkybės sakinių vadinami
lyginamaisiais sakiniais (o šie dar skirstomi į a) kokybės,
b) kiekybės, c) santykio (Juo daugiau, juo geriau)
ir d) skirtumo (Jis viską sužinojo anksčiau, negu
tikėjosi). (Dalis būdo aplinkybės sakinių
pateko į nusakomųjų skyrių).
Funkcinio prijungimo
sakiniai iš esmės skiriasi nuo tradicinės klasifikacijos. Yra
pateiktos tokios grupės: 1) aiškinamieji (Visi matė,
kad artėja audra. Štai tas krėslelis, kur aš
sėdėjau. Skiedra nežino, kur apsistos.),
2) pažymimieji (Šuo, kurs loja,
nekanda. Kas anksti kelia, tas dantis krapšto. Kokia
mėsa, tokia sriuba. Kokio norėsi, tokį gausi.)
ir 3) nusakomieji (Mes taip išsigandom, kad
pačios pabėgom. Tiek lenki nugarą, kad tuoj ir kupra
užaugs. Čia stovėjo tokie rūmai, kad praeiviai negalėjo
atsistebėti. Rūmai buvo tokie, kad... Pasistatė tokius
rūmus, kad ...). Įprastinių veiksnio, tarinio,
papildinio, pažyminio sakinių čia nepateikta.
|